Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Taip tikriausiai reikėtų pavadinti pirmąjį Naujųjų metų savaitgalį nes stiprus vėjas, dulksna ir lengvas sniegelis tai ta visuma kuri lydėjo mus - žvejus pastarosiomis dienomis.

Kai kuriems iš mūsų taip susiklostė, kad paskutiniu metu turėjome nemažai laisvadienių ir todėl natūralu, kad sekėme orus, jų permainas ir laukėme to momento kada galėsime ištrūkti ant ledo.

Visos tos mišrainės, gėrimai ir pasisėdėjimai užstalėje buvo padoriai atsibodę. Daugumas buvome išsiilgę ledo ir poledinės žūklės. Tačiau gamta nedaug kam suteikė tokią malonę ir leido smagiai bei saugiai pažvejoti.

Tačiau visa esmė, kad žvejui dažnai būna atlyginama už jo kantrybę. Taip nutiko šiemet ir man, bet viskas prasidėjo ne iš karto.

Pirmas vandens telkinys kurį aplankėme su Kysa buvo Nevėžis. Ir kaip bebūtų gaila, bet vos pradedant kelionę Kaunas – Babtai keliu pastebėjome jog nesimato nei vienos mašinos. Upė buvo užšalusi, o ant viršaus matėsi nedidelis vandens sluoksnis. Važiuojant tolyn niekaip nepavyko pastebėti niekur žvejojančių žvejų, o prie štai kelias dienas merkęs lietus tarsi kuždėjo, kad ledas per silpnas ir nieko doro mums neišeis. Galop pasivažinėję vos ne iki Babtų grįždami stabtelėjome vienoje iš upės įlankų ir nuėjome pasižiūrėti iš arčiau. Ledas buvo, bet tai ką išvydome buvome mums atsakymas. Atšutęs ir sulaužytas ledas net ir didžiausiems aistruoliams neleido ant jo užlipti.

Teko keisti planus ir kardinaliai galvoti apie išvyką susijusią su stovinčiu vandeniu. Puikiai supratome, kad tik dar kur nors išlikusi kokia bala galėjo mus bent kiek pagelbėti ir patenkinti nenumaldomą norą pažvejoti. Ir po valandos žvalgytuvių mes tokį vandens telkinuką radome.

Atvykę radome stovint gal iki dešimties automobilių iš ko nusprendėme, kad šį kartą nusivilti neteks. Greitai ritamės iš automobilio, renkamės dėžes, grąžtus, aunamės šiltais batais ir žengiame ledo link. Ant ledo randame tai vienur, tai kitur susibūrusius į nedideles 2-4 žmonių grupeles žvejojančius žvejus. Paklausus kaip sekasi ypatingo susižavėjimo nesulaukiame, bet niekas ir nedejuoja dėl nekibimo. Na, matysime kaip seksis mums.

Vos atsisėdus ant dėžių ir nuleidus avižėlę sulaukiu kuojos kibimo. Vėliau antro, trečio ir kaip visada pagalvoju: - na dabar tai jau bus. Lygiai taip pat sėkmingai žvejoti pradeda ir mano draugas Ramūnas (Kysa).Tačiau prabėgus kuriam laikui kibimas kiek sulėtėja ir tenka ieškotis kitų ekečių. Pastebiu, kad kiti žvejai irgi ilgiau neužsisėdi prie vienos ir tos pačios eketės, o nuolatos „migruoja“. Tik nuolatinė žuvies paieška ir vietos kaitaliojimas duoda rezultatus, o tie kas tingi dugną pakelti nuo dėžės tų rezultatai žymiai kuklesni. Vadinasi reikia daug ir aktyviai „dirbti“.

Gerai, kad ledas nelabai storas, o ir gyliai kur žvejojame 1-2 metrai. Vadinasi naujos vietos pakeitimas daug laiko neužima nes kitu atveju tik daugiau gręžtumėme ir veltui eikvotumėme jėgas. Šiuo atveju viskas gerai, bet „snausti, netenka. Bandau vieną kitą eketę jaukinti, bet..... norimo rezultato neturiu. Ką gi, ne tai ne –
žvejosime be aktyvaus šėrimo. Vienoje vietoje pamatuoju ledo storį, o jis maždaug 6cm. Po truputį žvejojame, traukiame tai ešerius, tai kuojas ir vis tikimės kažko stambesnio, įspūdingesnio, bet vos porai žvejų pavyksta „iškrapštyti“ iš po ledo keletą puskilinių kuojų, o kitiem tik smulki žuvis 40 - 80 g ribose.
Na vis geriau negu nieko, o svarbiausiai, kad radome kur ant ledo užlipti ir kažką suvilioti.

Artėja pietų metas. Aš išgirstu kaip retsykiais pradeda trūkinėti ledas ir draugo klausiu su kuom tai susieta. Man paaiškina, kad iš lėto pradeda kelti vandens lygį todėl vėliau gali būti problematiška su nulipimu nuo ledo. Nesu iš tų kurie vardan žuvies nors kiek rizikuotų todėl nutariame ilgai gumos „netempti“ ir po
valandėlės keliauti kranto link. Dar pasigauname vieną kitą žuvelioką, bet nuolat traškantis ledas vis po truputį baugina ir į galvą lenda ne pačios maloniausios mintys. Pastebiu kaip vieni, kiti žvejai jau pasiekia krantą todėl galop baigiame žvejybą ir mes su Kysa. Žuvį nusprendžiame paleisti, bet aš dar spėju užfiksuoti
prie vienos iš ekečių sugautą laimikį, o vėliau geras kilogramas (ir toks pats draugo laimikis) lėtai keliauja į povandeninę karaliją.

Žuvis tarsi po ekstrasenso staiga atgyja, sujuda ir lėtai neria pro eketę į gelmę. Širdyje pajuntu pasitenkinimą ir pasuku kranto link. Krante pajuntu dar ir palengvėjimą, kad šį kartą vėl viskas saugiai pavyko, kad pasisekė pažvejoti, šauniai pabūti gamtoje už ką dėkingas esu Ramūnui. Jau nuo kitos savaitės sinoptikai žada naują atšalimo bangą todėl manau, kad su kiekvienu žiemos savaitgaliu mes vis drąsiau ir drąsiau lipsime ant ledo, o jei dar pasiseks tai kažką ir nufotografuosime.

Iki kitų susitikimų ir saugaus Jums ledo.