Tarp gėlavandenių žuvų karpinės šeimos žuvys – vienos iš neįprasčiausių plėšrūnų. Tiesa, jos neturi dantų, tačiau tai kompensuoja greitumu ir gudrumu, išsimanydamos sau maisto. Vienas iš tokių plėšrūnų – salatis.
Greitis, žuvų srityje, gali būti suvokiamas kiek kitaip. Tarkim, šamas taip pat gali būti labai greitas. Tačiau plėšrūnai, kaip lydeka, starkis, ešerys ir, žinoma, šamas renkasi puolimą iš pasalų. O štai salatis beveik visą laiką ieško aukos. Šio plėšrūno gaudymas – iššūkis žvejui. Salatis į save atkreipia dėmesį agresyviomis atakomis vandens paviršiuje, ir tai priverčia ne vieno širdį plakti stipriau. Dauguma atvejų šį plėšrūną galima gaudyti dirbtiniais masalais.
Salačius galima gaudyti upėse ir ežeruose, tačiau žvejyba abiem atvejais bus skirtinga. Upėse dirbtiniais masalais gaudyti gerokai paprasčiau, kadangi identifikuoti salačio „medžioklės“ vietas yra gerokai lengviau. Dažniausiai tai vietos, kuriuose sustiprėja upės tėkmė: srovės, esančios žemiau hidroelektrinių, intakai, akmenų grūstys, nukritę medžiai, tiltai ir pan. Svarbiausiai, kad upės tėkmė stiprėtų dėl konkrečios priežasties. Čia salačiai tyko savo aukų audringame vandenyje. Esmė ta, kad smulkmė tokioje tėkmėje yra bejėgė. Be to, tokiame vandenyje daug deguonies ir pašaro.
Salačio žūklė stovinčiuose vandenyse – ne toks paprastas užsiėmimas. Daugumoje atvejų jūs net nepastebėsite medžiojančio plėšrūno požymių. Tačiau gerų vietų galima rasti ir čia. Ežerinis salatis labai stiprus priešininkas. Pirmoji priežastis yra ta, kad ežero vanduo yra skaidresnis už upės, tad apgauti plėšrūną bus gerokai sunkiau. Antroji, stovinčiame vandenyje salatis reaguoja į kiekvieną judesį, kai upės tėkmėje jis nėra toks atsargus. Svarbu žinoti, kad salačiui nepatinka vandens augalai, kadangi jis turi turėti erdvės atakai. Tačiau kaip bebūtų, jis patruliuoja šalia augalingų vietų.
Kibimas priklauso ir nuo metų, ir nuo paros laiko. Nors salatis nėra tas plėšrūnas, kuris medžioja tik naktimis, tačiau jį galima sugauti ir absoliučioje naktyje.
Salatis neršia ankstyvą pavasarį, prieš tai, kai neršti pradeda karšis ir kitos taikios žuvys. Po neršto, salatis pradeda aktyviai maitintis, tad tuo metu reikia ieškoti, kur neršia taiki žuvis – salatis, ko gero, marširuos šalia ir tykos savo aukos. Geriausių kibimų galima sulaukti, neršiant aukšlėms. Tai laikas, kai vanduo tiesiog užverda, susirinkus aukšlėms į didžiulius būrius, taip prišaukiant įvairius plėšrūnus, tarp jų ir salačius.
Vasarą salačiai ieško sraunios tėkmės, apie kurią jau buvo rašyta. Rudenį, kai vanduo atšąla ir smulkių žuvelių būriai susirenka žiemoti į duobes, čia taip pat galima rasti tykantį salatį. Vienintelė problema, kaip jį aptikti. Žiemą salačiai renkasi į būrius pagal savo dydį – viename būryje gali būti ir tūkstantis. Pastebėta, kad kuo stambesnės žuvys, tuo mažesni jų būriai, o rekordiniai egzemplioriai gali plaukioti ir savarankiški. Per visus metus salačiai laikosi paviršiuje, tačiau esant šalčiams leidžiasi į gilumą, kur juos galima gaudyti iš 8-10 m gylio.
Egzistuoja labai daug įvairių masalų, tačiau tam tikroje žūklėje reikalingi ir specifiniai masalai. Renkantis masalus reikia žinoti, kuo šiuo metu maitinasi salatis ir kokio dydžio jo aukos. Tai gali priklausyti nuo vandens telkinio specifikos ir nuo metų laiko. Būna ir taip, kad salačiai gaudo gana stambias žuveles, tačiau dažniausiai tai 1-2 cm ilgio smulkmė – tokiu atveju solidaus dydžio masalas neatkreips plėšrūno dėmesio.
Labai dažnai salačiai medžioja toliau nuo žvejybos vietos, todėl rekomenduojama rinktis aerodinaminius masalus, leidžiančius užmesti meškerę labai toli. Pjautinės blizgės gana sunkios ir lekia toli. Deja, jos beveik negeneruoja hidrodinalinės bangos, todėl nėra labai efektyvūs. Vartiklėmis galima sėkmingai gaudyti salatį, kadangi užmetant meškerę jie keičia kryptį. Išlenkta pjautinė blizgė – vieni tinkamiausių salačių žūklei. Ypač šie masalai yra efektyvūs rudenį ir žiemą, kai salačiai gyvena giliai. Sukrės, skirtingai nuo apkalbėtų masalų, sukelia reikiamas vibracijas, tačiau jų toli neužmesi. Tvisteriai – vieni geresnių minkštųjų masalų, jei žvejosite salačius. Tačiau ir čia yra tam tikrų ypatumų: tvisteriai turi išlikti vandens paviršiuje. Vobleriai – salačio žūklės favoritai. Jei renkatės būtent šiuos masalus salačio žūklei, jie turi būti ištemptos formos ir gerai „dirbti“ paviršiuje.
Jei salatis maitinasi paviršiuje, valą reikėtų išdėstyti taip, kad susidarytų lengva V formos bangelė – tai provokuotų salatį atakai. Blizgė, judantis nuo uodegos, taip pat gali iššaukti plėšrūno puolimą.
Vėlų rudenį, kaip ir minėta, salačiai maitinasi giliai. Po užmetimo reikia kurį laiką palaukti ir tik tuomet tempti valą su trumpais sustojimais. Kuo didesnis gylys, tuo pauzės turi būti ilgesnės.
Keletas žodžių apie žūklės įrankius. Ypatingų reikalavimų nėra. Spiningo stiprumas priklauso nuo to, kokią žuvį ruošiatės gaudyti. Jei norite žvejoti mažus salačius, jums užteks 240 cm ilgio koto, 3-8 g užmetimo svorio, o pintas valas – 0,08-0,10 mm. Ritės stabdis turi būti gerai sureguliuotas, kadangi pirmasis salačio timptelėjimas yra labai stiprus, ir jei stabdys nėra nureguliuotas, plonas valas gali ir nutrūkti. Jei gaudote nuo kranto, meškerė turi būti ilgesnė.