Prieš 8 metus niekaip nesuprasdavau bičiulių, kurie atėjus žiemai lyg pakvaišę kas savaitgalį trenkdavosi į Kuršių marias tų mažyčių agurkinių žuvelių. Nesupratau, kol kartą nenuvažiavau su jais. Keturias žiemas iš eilės ir aš buvau „sėdęs ant adatos“ – Kuršmarės ir stintos buvo užvaldę žieminius savaitgalius: Juodkrantė, Nida, Preila, 9 kilometras... Su nakvyne ant ledo, su nakvyne išsinuomotuose butuose ar kambariuose, ar visai be nakvynės. Akumuliatoriai, faros, rogės, dešimtys sistemėlių su skirtingom avižėlėm... Bet po to perdegiau... Perdegiau, nes sėdau ant naujos adatos – kitas bičiulis įkalbino pabandyti pažvejoti ežerinių stintelių Asvejoje. Kaip užkietėjęs Kuršmarių stintininkas, įpratęs iš 3 metrų gylio traukt didstintes pradžioj „laužiausi“ ir šaipiausi iš galimybės traukti mažulytes žuvytes iš 30 metrų gylio, tačiau smalsumas nugalėjo ir susitvėręs vieną spiningėlį su 2 metrų sistemėle išvažiavau į Asveją...

Dabar jau 4 metus gaudau stinteles ir, nors į Kuršių marių pusę nespjaunu ir bent kartą per metus stengiuosi ten nuvažiuoti, ežerinių agurkėlių žvejyba man tapo gerokai smagesniu ir azartiškesniu užsiėmimu.

Ežerai
Stintelių yra daugelyje giliųjų Lietuvos ežerų. Jei jums žinomame ežere yra duobių virš 25 metrų, didelė tikimybė, kad ir stintelių čia bus. Kadangi tik labai neseniai žvejai mėgėjai susidomėjo šių žuvyčių žūkle, jie iki šiol „atranda“ naujus ežerus, kur jas galima sėkmingai gaudyti: be visiems puikiai žinomų Asvejos ir Baluošo ežerų Molėtų rajone, Dusios Dzūkijoje ar Antalieptės marių mūsuose apstu kitų ežerų, kur plaukioja milžiniškų stintelių būriai.

Gyliai
Standartiškai stintelių būrių žvejai ieško 30-40 metrų gylio duobėse. Tačiau iš savo ir kitų meškerės brolių patirties galiu pasakyti, kad ieškant šių žuvyčių susitelkimo vietų nereikia spjauti ir į dvigubai seklesnes vietas, kur gylis tesiekia 10-15 metrų. Pavyzdžiui, prieš kelis metus Ignalinos žvejai spjaudėsi, kad ešeriaujant viename jų krašto ežerų mažytės stintelės neduodavo ramybės 12 metrų gylyje. O aš ir pats vieną vėlyvą vakarą Asvejoje nunešęs echolotą prie duobės šlaituko, kur tebuvo 10 metrų gylio, ekrane pamačiau debesį žuvies.

Tai, kad siūlau žvejoti 30-40 metrų gylyje, dar nereiškia, kad savo sistemėlę ir reikia leisti taip giliai. Neretai stintelių būriai plaukioja gerokai aukščiau dugno: viduryje vandens ar net pačiame paviršiuje. Todėl echolotas tokioje žūklėje – puikus pagalbininkas. Kelis metus ir aš neįsivaizdavau stintelių žūklės be echoloto, kai ekrane gali stebėti būrių judėjimą ir pagal tai kelti ar nuleisti sistemėles. Dabar gylį „šukuojame“ meškerėlėmis: žvejojant keliese, visi sistemėles leidžia į skirtingus gylius ir po truputį, vienas ritės pasukimas po kito, zonduojame visą aukštį. Sulaukę kibimo suskaičiuojame, kiek kartų nuo dugno buvo pasukta ritė ir tą patį padarome su likusiomis meškerėlėmis. Kai kibimas apstoja, vėl prasideda zondavimas per gylius, kol aptinkamas kitas būrys. Tačiau yra tam tikros taisyklės, kuriomis vadovaujantis galima žvejoti ir be echoloto ar draugų pagalbos. Dieną dažniausiai stinteles galima rasti prie dugno. Jei ne prie pat, tai 2-4 metrų aukštyje tikrai praeis vienas kitas būrys. Kuo labiau į vakarą, tuo aukščiau kyla stintos ir būna dienų, kai sutemus jas galima pamatyti pašvietus į eketę prožektoriumi.

Vietos
Kur žvejoti stinteles, identifikuoti labai nesunku – ten net ir darbo dienomis pilna žvejų. O jei jų nėra, apie stintinę vietelę bylos šiukšlių ir butelių krūvos... Tokie tie mūsų gamtos mylėtojai... Todėl aš vengiu „kolūkių“ ir stengiuosi paėjėti 1-2 kilometrus toliau nuo masinio susibūrimo vietų.  Gal ir pagaunu mažiau, tačiau bent ramiai pažvejoju. Nors pradedantiesiems rekomenduočiau bent kelias žvejybas pasėdėti tokiame 10-30 žvejų kolūkyje -  tikrai yra iš ko pasimokyti stintelių gaudymo gudrybių.

Nuo vietos priklauso ne tik stintelių būriai (atitinkamai ir galimas laimikis), bet ir dydžiai. Pvz. Asvejoje ties Sužonimis stintelės 30% didesnės, nei prie vadinamosios „Marčiulionkės“.

Jei radote duobę, kurioje laikosi stinta, nesistenkite sėsti jos viduryje ir neieškoti perspektyvesnės vietos, net jei užtaikėte ant šiokio tokio kibimo. Bet jau tokiuose „tyrimuose“  be echoloto neapsieisite. Nesakau, kad duobės vidurys – neperspektyvus, tačiau stebint būrių judėjimą echoloto ekrane ir paskui juos sekiojant galima atrasti vietas, kur stintų būrys ilgiau stabteli. Echoloto ekrane tai galima puikiai matyti: ten, kur stintų būriai eina nesustodami, jų buvimo lygis kaitaliojasi, kartais ekranas ištuštėja, o kartais pasidaro juodas nuo žuvies. O jei kyšteltumėt echolotą į jų „sustojimo“ vietą, vos ne ištisą dieną galėtumėt stebėti per daug nesikeičiantį vaizdą ekrane. Aišku, tokiose „poilsio“ vietose ir žvejybos rezultatas bus gerokai rezultatyvesnis.

Laikas
Prisimindamas visas savo žūkles galių drąsiai daryti išvadas, kad ant pirmledžio visą laiką pagaudavau daugiausiai stintų. Pavasariop laimikių skaičius neprognozuojamas – kartais 7-8 vnt., o kartais – 100 ir daugiau.

Paros laikas irgi neprognozuojamas. Jei Baluoše vakarinis kibimas – stabilus ir visą laiką geras, tai Asvejoje dažnai jo visai nebūna – 2 valandą po pietų tarsi užriša kibimą ir gali laukt nelaukęs. Tačiau jei jau matau, kad vakarinis kibimas bus (suaktyvėjimas nuo 14-15 val.), tada sėdžiu net ir sutemus. Pusvalandis prieš temstant ir valanda sutemus tokiu atveju gali atnešti gerokai daugiau laimikių, nei sugaudžiau per dieną. Ir, kaip minėjau, temstant stinteles žvejoti gerokai paprasčiau, nes jų būriai pakyla į paviršių. Kartais net ritelės sukti nereikia – įleidai po ledu ir jau kimba.

Per tuos 4 metus padariau išvadą, kad ir rytinio kibimo vaikytis neverta. Kiek kartų būdavo, kad dar neprašvitus jau sėdžiu prie meškerėlių ir prietemoje bandau įžlibinti sargelį... O jos, raganos, kibt pradeda tik 9-10 ryto...

Dydžiai
Tikrai negalėčiau nuolatos gaudyti Baluoše, nes ten stintos tikrai mažos. Aišku, papuola viena kita didesnė, tačiau vidurkis – cigaretinis. Asvejoje kalibras gerokai stambesnis – mano didžiausia čia pagauta stintelė buvo 19 cm ilgio! Tačiau, mano žiniomis, didžiausios stintelės plaukioje Aiseto ežere. Čia net vietiniai nespjauna į jų žūklę ir nuo seno stinteles gaudo ant žuvies porcijų, kaip mes esame įpratę Kuršių mariose.

Meškerėlės
Be abejo, būtinai su neinercinėmis ritelėmis. Aišku, yra tokių entuziastų, kurie 20-30 metrų valo moka gražiai rankomis ištraukt ir tvarkingai sulankstyt prie eketės, tačiau man čia labiau kvepia savęs kankinimu. Riteles rekomenduoju rinktis žiemines ir kokybiškesnes, nei 20 Lt už kilogramą. Vien dėl to, kad kokybiškoje žieminėje ritelėje ir tepalas, ir mechanizmai bus pritaikyti žūklei minusinėse temperatūrose. Pigiosios ritelės jau prie -10 pradeda sunkiau suktis, netaisyklingai kloti valą arba lankelis nebeatsilenkia. Tokie trukdžiai žūklėje labai sugadins nuotaiką ir vietoj laukto malonumo patirsite nusivylimą ir pyktį.

Tą patį pasakysiu ir apie spiningėlius. Kad ir koks brangus ir kokybiškas jis bebūtų, jei žiedai per maži – šakės! Traukiant žuvį iš gylio pro kiekvieną žieduką praeina 20-30 metrų šlapio valo, kuris per kelias akimirkas sušąla ant jo ir ima trukdyti tolimesniam valo slinkimui arba iš viso jį sustabdo.

Su meškerėlių liaunumu, kietumu ir ilgiu kol kas aš ir pats dar eksperimentuoju. Nors dauguma užkietėjusių stintelininkų jau “išgrynino” tikrojo įrankio koncepciją, aš vis dar bandau išrasti dviratį. “Serijinių” stintelių gaudytojų meškerėlės – 1,3 – 1,5 metrų ilgio, sudėtos ant 50 cm aukščio stovelių. Bandžiau tokį variantą – patogu, smagu, gerai matosi kibimas ir žuvis pasikerta, tačiau kažkaip man tos meškerės per didelės – juk čia žieminė žūklė, todėl ir meškerės turi būti žieminės.

Aš žvejoju dviem 50 cm ilgio spiningėliais. Kelis metus naudojau du skirtingus: vieną kietą, o kitą – liaunutį. Aišku, su liaunu smagiau – stintelė piktai priešinasi, todėl su tokiu įrankiu jauti kiekvieną krestelėjimą. Be to, liaunam spiningėliui nereikia net sargelio – stintelės kibimas puikiai matosi ir ant viršūnėlės. Tačiau pakirsti 30 metrų gylyje kimbančią žuvį su tokiu minkštu spiningėliu labai sudėtinga.

Šiemet pasirinkau šiek tiek kietesnius spiningėlius, tačiau sargelius uždėjau jautresnius – ir žuvis juos mažiau jaučia, ir net menkiausias kibimas matosi.

Valas
Amžina diskusija, kur teisių nėra. Vieni žvejai naudoja tik monofilamentinį valą, kiti – tik pintuką. Ir visi pagauna bei bando savo tiesą įrodyti :) Aš anksčiau gaudžiau monofilamentu, tačiau dėl gausybės tuščių kibimų perėjau prie 0,12 mm pintuko – jis puikiai sargeliui perduoda kiekvieną kibimą bei visiškai nesitampo žuvies pakirtimo momentu, kas svarbu gaudant dideliuose gyliuose. Tačiau jau žinau, kad kitam sezonui ant ritelių vyniosiuosi fluorokarboninį valą. Jis irgi nesitampo, yra sunkus ir greitai skęsto. Be to, jis taip negeria vandens, kaip pintukas, todėl mažiau šals prie žiedukų ir ritelės.

Sistemėlė
Mano sistemėlę sudaro 4 mažytės fosforinės avižėlės, surištos ant pagrindinio valo kas 40 cm naudojant 1 cm ilgio pavadėlius. Apačioje daugelis žvejų kabina 10 g svarelį, kuris greitai sistemą nuskandina žemyn, o aš užsikabinęs blizgutę su grandinėle ir vienu kabliuku, ant kurio irgi maunu masalą. Būna dienų, kai daugiausiai stintelių ir sugaudau būtent ant blizgutės. „Serijiniai“ stintelių gaudytojai dabar juokiasi – kas čia per 1,6 metro sistemėlė??? Daugelis jų po ledu kiša 2-3 metrų girliandas. Efektyvumas didesnis – vienu metu „pratikrinamas“ didesnis vandens aukštis, tačiau ir darbo gerokai daugiau – jei stintelė užkibo ant apatinio kabliuko, pirmiausia turi ant ledo gražiai suguldyti 3 metrų ilgio girliandą... Jokio malonumo.

Kai kur net ir avižėlių nereikia – paprasti kabliukai su gerai parinktu masalu dirba gerokai efektyviau, nei visokie fosforiukai ir taškiukai. Todėl pavadėlinėje reikia turėti paruoštų sistemų visiems gyvenimo atvejams – kartais net ir fosforinių avižėlių forma turi didelę reikšmę.

Masalai
Ten, kur stintelės nedidelės, naudokite musės lervas arba vadinamasias „pinkas“. Ant avižėlės ar kabliuko jas maukite per visą ilgį taip, kad visas kabliukas būtų uždengtas lervute. Jei „užkniso“ kimbančios mažos žuvytės, susipjaustykite šviežią stintelę mažytėmis porcijomis ir sukabinkite ant tų pačių kabliukų. Tikrai pamatysite, kaip žuvelių kalibras padidėjo. Jei prieš žūklę turėsite laiko ir noro, galite pasiruošti šviežios strimėlės porcijų – kartais ant jų kimba gerokai intensyviau, nei ant lervučių ar stintelės gabaliukų.

Čia nupasakojau viską, ką esu pats pastebėjęs ir išbandęs per 4 ežerinių stintelių žūklės sezonus. Tačiau ir dabar matau, kad eksperimentuoti dar yra kur. Bet kokiu atveju, visiems, dar nebandžiusiems stintelių žūklės, ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti – tai viena azartiškiausių žūklių, kurias galima patirti žiemą...