Viktoras Armalis Žūklės ekspertas

Nors šaltis jau savaitę teikia vilčių poledinio meškeriojimo fanams, tačiau šiemet ruduo buvo švelnus ir, hidrologų teigimu, vanduo ežeruose ir tvenkiniuose neatvėso tiek, kad ledo formavimosi procesas būtų paprastas ir vienareikšmis. Toks, koks būna klasikinį rudenį. Tik vadovėliuose rašoma, kad ledo virsmas į vandenį – paprastas kaip du kart du,  o iš tikrųjų viskas vyksta daug sudėtingiau ir priklauso nuo vandens ir atsirandančio ledo fizinių savybių.

Neatvėsta, kol nesusimaišo

Kad pradėtų sparčiai formuotis tvirtas ir vienalytis ledas nepakanka žemos oro temperatūros, nes vanduo, esantis ežero gelmėje per vasarą įšyla. Nors viršutiniai vandens sluoksniai gana greitai ataušta, tačiau reikia, kad jie susimaišytų su gelmių vandeniu ir jį taip pat ataušintų. Kai ruduo švelnus, šis procesas vyksta lėtai. Toks jis buvo ir šį rudenį. Tai, kad iki lapkričio pabaigos neprasidėjo seliavų nerštas, vaizdžiai patvirtina šią prielaidą. Vanduo sparčiai aušti pradėjo tik pastarąsias porą savaičių, todėl į pirmąjį leduką, kai kur Aukštaitijoje ir Dzūkijoje užklojusį nedidelius ežerus po pirmųjų šalvenančių naktų, reikia žiūrėti atsargiai ir neskubėti ant jo lipti, nenumačius saugumo priemonių.

Vandens virsmo į ledą iliustracija – eketės pjūvis, kuriame, kaip medžio kelme, matyti sluoksniai – rieves. Pirmoji  jų – pati apčiuopiamiausia ir aiškiausia, nes tai absoliučiai skaidrus sluoksnis, kuris atsiranda, kai tykiu oru vanduo ima stingti, o stingti jis pradeda,  vandens temperatūrai nukritus iki 4 laipsnių. Tada vandens tankis pasidaro pats didžiausias, koks tik įmanomas ir jis ima skverbti į gelmę, į šiltesnio vandens sluoksnius, jį išstumdamas į viršų. Na, o paviršiuje, vėsinamas šalto oro, vanduo atšąla iki minuso. Netrukus tiesiog akyse ant ežero ar kūdros užsikloja pirmasis, dažniausiai skaidrus ledo luobelis. Jis susideda iš plokščių ledo kristalų, kurie yra, deja, gana trapūs. Todėl pirmasis ledas labai apgaulingas.

Nepamirškite, kad šis klasikinis paveikslėlis nusako tik tai, kaip tykiu, be menkiausio vėjo dvelktelėjimo oru ledas klojasi ant vandens telkinių. Visai pagal kitus dėsnius ledas formuojasi vėjo įsiūbuotuose ir bangomis pasišiaušusiuose dideliuose ežeruose ir vandens talpyklose. Tokiose kaip Kauno ar Kuršių marios. Čia procesas – daug lėtesnis. Jei orai neatšils po to, kai sustings pirmasis ledukas, galima tikėtis, kad ledas kaustys įlankas ir storės. Luobas kasnakt, hidrologų teigimu, priauga tiek iš viršaus, tiek iš apačios. Iš kurios pusės daugiau? Kol kas į šį klausimą tyrinėtojai vienareikšmiškai neatsakė. Viskas priklauso nuo konkrečių sąlygų ir meteorologinės situacijos konkrečiame vandens telkinyje.

Trapus kaip plutelė

Ledo luobelė – tik pirmas placdarmas, kuris tampa pagrindu tvirtesniam ledo šarvui augti. Toks ledukas – skaidrus ir labai gražus, dažniausiai permatomas, todėl, juo einant, smagu stebėti gelmių pasaulį. Gali netgi išvysti įvairiausių žuvų, bet gali ir įlūžti, jei paskubėsi ant tokio ledo lipti, neįsitikinęs jo tvirtumu.

Specialistų nuomone, ledas po pirmųjų rimtų šalčių, jei nebūna netikėtų atlydžių, sutvirtėja maždaug per savaitę. Tačiau šis teiginys turi daug išlygų. Tiksliai žinoma, kad, ledui storėjant, didėjantis jo svoris paskatina apytakos procesus, kurių metu šiltesnis vanduo iš gelmės pamažu plūsta po ledu. Tada ledas ima sparčiai storėti iš apačios, nes prie jo prišąla sluoksniai atvėstančio gelmių vandens.

Toks ledas yra skaidrus, tačiau atrodo tamsus, todėl specialistai jį vadina „juodu ledu“, nors net ir labai storas jo sluoksnis puikiai praleidžia į gelmę šviesą. Kol „juodas ledas“ neužsnigtas, juo galima gana saugiai vaikščioti, nes ledo storį galima lengvai  kontroliuoti vizualiai, o pavojingas vietas – įšalusius oro burbulų, vandens augalijos inkliuzus nesunku pastebėti ir apeiti. Šios taisyklės reikia laikytis visada, nes dėl užkonservuotų storymėje oro burbuliukų ar kitokios formos tuštumų ledas toje vietoje tampa labai trapus. Vis dėlto skaidrus ledas – pats saugiausias, jei yra pakankamo storio. Na, o tas storis – per degtukų dėžutę, t.y. apie penkis centimetrus.

Dvigubas atidumas

Penkių centimetrų taisyklė nebegalioja, jei ledas apsnigtas, formavosi per šlapdribas, o tai reiškia, kad ant jo klojosi šlapio sniego sluoksniai, kurie stingo, tapdami viena iš ledo šarvo rievių. Kitos rievės susidarė iš ištekėjusio per atlydžius ant ledo vandens. Todėl, žengiant ant tokio ledo, reikalingas dvigubas atidumas.

Labai patikimas būdas – prieš kiekvieną žingsnį peikenos kirčiu išbandyti priešais save ledo tvirtumą. Daugeliui meškeriotojų tokiu būdu yra pavykę išvengti ledinių maudynių. Jei peikenos neturite arba dėl kažkokių priežasčių naudojate tik ledgrąžtį, tai rinkites kuo lengvesnį modelį ir vilkėkite šiuolaikinę saugumo priemonę – specialų kombinezoną - plūdę „Norfin Balsa“ arba kostiumą-plūdę  „Norfin RAF“. Jei įlūšite, šis kombinezonas ar kostiumas laikys jus vandens paviršiuje neribotą laiką, tačiau krapštytis iš vandens patartina, kad nesušaltumėte. Tiesa, gamintojai deklaruoja, kad bet kuris iš minėtų aprangos variantų pasižymi ypatingomos šilumos izoliacijos galimybėmis, kurios net dvi paras apsaugo organizmą nuo atšalimo, mat, tokie kostiumai ir kombinezonai siuvami su specialios poringos gumos užpildu, kuriame užkonservuoti tūkstančiai oro burbuliukų. Todėl tokios ekipuotės šeimininkas vandenyje jaučiasi kaip plūdė iš balzos medžio – plūduriuoja eketėje.

Ledo ylos

Tačiau, net ir turėdami reikiamą aprangą, apsaugančią nuo staigmenų,  nepamirškite, kad pirmas ledas – apgaulingas ir reikia būti apdairiam. Deja, nuo staigmenų niekas neapsaugotas. Jei atsitiks taip, kad vis dėlto įlūšite, plūduriuoti eketėje amžinai nepavyks – teks iš jos ropštis pačiam. Ypač tuo atveju, jei niekas neateis į pagalbą.

Čia labai pravers vadinamosios ledo ylos – įtaisas, susidedantis iš dviejų, futliare prie diržo nešiojamų aštrių ylų su patogiomis rankenomis. Niekam ne paslaptis, kad į ledą labai sunku įsikibti, kad galėtum išsiropšti iš eketės. Naudojantis minėtomis ylomis, tokį veiksmą atlikti daug lengviau, o svarbiausią, kad tam prireiks vos kelių minučių.

Lengvas ledgrąžtis

Kuo daugiau sveria meškeriotojas, tuo didesni šansai, kad ledas po juo neatlaikys ir įlūš. Todėl patartina naudoti kiek įmanoma lengvesnę ekipuotę – vietoj metalinės - plastiko žūklądėžę, o ypač tinkamas - lengvas „Salmo“ modelis, pagamintas iš plastiko ir apvilktas neperšlampamu užvalkalu, todėl plūduriuojantis vandens paviršiuje. Be to neprisikraukite į ją daug mantos.

Vietoj sunkaus ledgrąžčio su ilgu kotu ir ilga „sraige“ daug parankesnis  įrankis – kompaktinis Suomijoje pagamintas „Heinola SpeedRun Sport“,  sveriantis kiek daugiau nei du kilogramus. Šiuo įrankiu labai lengva gręžioti eketes. Tad šiuo ledgrąžčiu labai patogu nuolat pasitikrinti, ar esi saugus? Tai daroma taip: išgręžiama eketė, pastovima šalia jos, o paskui stebima ar iš eketės nesiveržia ant ledo vanduo. Jei veržiasi, vadinasi ledas nuo jūsų svorio dumba ir reikia kuo skubiau iš tos vietos pasitraukti.

Besąlygiškos taisyklės

Meškeriotojai, išbandę ledinių maudynių „smagumus“, per daugelį metų sudėliojo savotišką, kodeksą, kurio taisyklės aiškiai nusako, kaip reikia elgtis ant ledo, jei nenori sugadinti išvykos ant ledo. Pirmas šio nerašyto kodekso punktas teigia, jog, einant ant pirmo ledo, reikia naudotis peikena. Žengei žingsnį, kirtai į ledą. Suskambo - gali žengti tolyn, smigo per ledą lengvai - traukis atgal ir bandyk apeiti silpno ledo plotą.

Antra, jei atsidursi toli nuo kranto, reikalui esant nusikirsti ir atsinešti kokį jauną berželį, kurį galėtum paduoti įlūžusiam kolegai, nėra nei laiko, nei galimybių. Tokiam reikalui prie diržo geriausia nešiotis maišelį su 10-15 m tvirtos virvutės, prie kurios pririštas svambalas. Virvutę su svambalu be vargo numesite iki įlūžusio meškeriotojo.

Trečia, ne tik pirmu ledu, bet ir visą sezoną patartina nešiotis „Holiday“ ledo ylas, kurios patogiai tvirtinamos prie diržo ir visiškai nevaržo meškeriotojo. Jas galima vienu judesiu išpakuoti ir įsmeigti į tvirtą ledą. Ylos ypač praverčia, jei arti nėra kas galėtų ateiti į pagalbą, nes padeda tvirtai įsikibti į properšos kraštą, kol pavyks išsiropšti ant tvirto ledo.

Ketvirta, patartina meškerioti keliese, kad galėtumėte padėti vienas kitam ekstremalioje situacijoje. Penkta, žūkladėžėjė turi būti termosas su karštu gėrimu, kuris puikiai sušildo po ledinės maudyklės ir suteikia jėgų spėriu žingsniu pasiekti krantą.

www.salmo.lt