Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Atrodo tiek perskaityta, tiek studijuota teoriškai bei praktiškai, kad nieko naujo ir pridurti nėra ko, bet...

Atėjus prie vandens telkinio, o ypač naujo ar mažai žinomo visada iškyla vis naujų klausimų: kaip teisingai paruošti sistemėlę, kokiame gylyje daryti masalo pravedimą, kaip ir kokius sumesti jauko rutulius į vandenį, kokio ilgio kotą naudoti, kaip neperšerti žuvies ir kaip ant kabliuko pateikti masalą. Štai tokie ir panašūs klausimai nuolatos kirba pas žveją galvoje.

Šį kartą kalbėsiu apie sistemėlę, kuri turi fiksuotą plūdę ir man yra labiau priimtina, nei slankiojanti. Nors niekas neneigia, kad kartais slankiojanti plūdė taip pat būna nepakeičiama. Plūdelių formų yra daug kaip ir paskirtis jų kuo įvairiausia, bet grįžkime prie pačios sistemėlės.

Nuotraukoje matome praktiškai tipinę sistemėlę kurią naudoja daugumas plūdininkų.

Ji susideda iš:
1 - plūdelės
2 - pagrindinio valo
3 - slankiojančios slyvelės
4 - papildomų svarelių
5 - suktuko
6 - pavadėlio su kabliuku

Trumpai tariant, dėl nežinojimo, mes kartais darome porą klaidelių. Žvejojant srovėje ir naudojant pailgos slyvelės formos svarelį turime atminti, kad jį upės srovė ridens stipriau nei, tarkime, apvalios formos. Tai nutinka dėl svarelio paviršiaus ploto  pasipriešinimo vandens stumiamai srovei. Kitas niuansas, amžinas klausimas - dėti ant pavadėlio papildomą svarelį ar ne. Sutarkime, kad mes esame mėgėjai ir žiūrime iš šio taško.

Esant stipresnei srovei papildomas svarelis ant pavadėlio neleis sistemėlei, kuri plakama srovės, laisvai tabaluoti, o spaus ją arčiau dugno ir darys stabilesne. Tai kai kuriais atvejais duoda apčiuopiamų rezultatų. Tačiau nepriimkime to už taisyklę ir atminkite, kad neatsargus svarelio užspaudimas ant pavadėlio gali užspausti valą ir tuo pačiu jį susilpninti, ko pasekmėje pakirsta stambesnė žuvis gali jį nutraukti.

Ir paskutinis pastebėjimas. Kokį svarelį naudoti ant sistemėlės – slankiojantį ar fiksuotą? Jei srovėje tas kartais ypatingos reikšmės neturėtų turėti, tai stovinčiame vandenyje tai tikrai kartais suveikia. Aš jau nekalbu apie pavasarį, kai jautrumas itin būtinas, bet slankiojantis svarelis stovinčiame vandenyje mano nuomone būtų pranašumas. Juk puikiai žinome, kaip kartais tenka guldyti vieną iš svarelių ant dugno ar keisti gylį ir esant fiksuotam svareliui tai jau būtų problematiška.

Daug klausimų, pasitaikančių žvejo praktikoje, yra susijusių su jauko pateikimu ir jo sudėtimi. Trumpai pakalbėkime apie tai. Pagrindinę jauko dalį sudaro bazinis jaukas, kuris pats iš savęs nėra blogas, tik kiek skurdokas, todėl visuomet nepamaišytų jį kiek praturtinti kitais papildais. Tarkime gaudant kuojas ar karšius be bazinio jauko reiktų įdėti jauko, skirto tai ar kitai žuviai. Gerai būtų pridėti kopros ir melasos, kurios atlieka savotišką greito virškinimo vaidmenį bei savo saldumu masina šias žuvis. Jei žvejojame stovinčiame vandenyje, gerai būtų papildomas komponentas, skirtas tokiam vandens telkiniui. Srovėje jau naudoti jo nevertėtų nes, jis sklaido jauką. Srovėje gerai būtų įdėti klijuojančių medžiagų, kurios būna įvairių spalvų. Reikia tik teisingai pagal dugno spalvą juos parinkti. Žvejojant gilesnėse vietose reiktų  naudoti atitinkamo stambumo frakcijos žvyrą kuris, atliks balasto vaidmenį. Dar kartais galima naudoti ir debesį skleidžiantį papildą, bet turime nepamiršti, kad žuvis vandenyje sukelto debesies truputį baidosi, todėl naudodami turime žinoti, kokiame vandens sluoksnyje ir kokią žuvį gaudysime. Na, apie kanapes taip pat verta tarti keletą žodžių, nes tai vienas iš žuvies „skanėstų“. Jos taip pat būna įvairiai pateiktos. Geriausia naudoti kiek skrudintas ir smulkiai sumaltas kanapes, nes jos yra efektyviausios. Perkant kanapių sėklas, jas reikia dar pakepinti, sumalti bei prieš naudojimą užplikyti virintu vandeniu. Todėl pirkdami jau turime konkrečiai žinoti, kiek mums reikia šio produkto. Be viso šito dar reikėtų naudoti skystuosius ir sausuosius dipus, jaukų priedus – kvapus, kurių reikšmė taip pat ne mažiau svarbi.

Pabaigai gyvieji priedai: uodo trūklio lervos, dafnijos, pinkos, musės lervos. Tai tie priedai, kuriuos mes galime naudoti pagal savo turimas pinigines lėšas. Jei sportinėje žūklėje jų kiekis ribojamas, tai žvejojant mėgėjiškai mes sau galime leisti viską ir neribotu kiekiu.

Baigiant norisi pridurti keletą sakinių, kaip formuoti gniužulus ir juos pateikti žuvims. Jei žvejoti ruošiatės štekeriu, tuomet paguldę kotą ant vandens ir atsižvelgdami į pakrantės dugno perkritimo kampą, jauką galite sumesti ranka arba suleisti specialiai tam skirtu kaušeliu. Tai jau jūsų asmeninis reikalas. Vienu atveju jauko gniužulas kris į vandenį stipriai tėkšdamasis ir sukeldamas triukšmą į kurį reaguoja kai kurios žuvys, o kitu atveju viską pateiksite atsargiai, subtiliai su minimaliu garsu, o tai irgi kai kuriais atvejais labai svarbu. Viskas priklauso kokiame vandenyje, tekančiame ar stovinčiame, jūs ruošiatės žvejoti ir kokia žuvis jūsų "taikiklyje". Gniužulai, kaip daro daugumas, būna nuo apelsino iki mandarino dydžio. Vienu atveju jų sumetama mažiau, kitu daugiau. Pašeriant vėlgi, mažesnius gniužulus turėsite mesti tankiau.

Kalbant  apie koto pasirinkimą čia jau būtų visiška žvejo laisvė, nes tik jis pats su savo išprusimu, požiūriu į pačią žūklę bei turimoms piniginėm pajamom sprendžia, kas jam vienu ar kitu atveju geriausia bei priimtiniausia. Šį kartą kalbėkime apie tai, kai sau galime leisti viską, nuo paprasto boto iki štekerio. Todėl renkantis kotą mes turime atsižvelgti į žvejybos sąlygas bei gaudomą žuvį. Juk ten, kur žvejojame bolonine meškere ar  gaudant žiobrius toli nuo kranto, štekerio ar 4 m teleskopinio koto tikrai nenaudosime. Nenaudosime boloninio 7 m koto ir gaudant smulkias žuvytes, nes tai bus varginanti ir neproduktyvi žvejyba. Todėl sutarkime ir palikime spręsti pačiam žvejui, kokią žuvį ir kokiu kotu jis žvejos. Apsiribokime ir tik kaip patarimą priimkime tai, kad giliose ir arti kranto vietose naudoti patogiau bus boloninį kotą, toli nuo kranto ir negiliai galime pasinaudoti match tipo kotu, smulkių žuvų ir greitam gaudymui naudoti būtų patogiausia 2 – 6 m teleskopus, o stovinčiam ir tekančiam vandenyje gaudant kuojas, karšius ar plakius puikiai tiks štekeris ar 7 - 10 m teleskopinis meškerykotis.

Kitas klausimas ar galima žuvį peršerti? Tai vėlgi priklauso nuo keletos faktorių. Atminkime, kad jei žuvis neaktyvi ir kimba nenoriai, tai niekuomet žvejojamos vietos „neužverskime“ jaukais. Ir atvirkščiai, kada žuvis gerai kimba ir jūs jaučiate didelį jos aktyvumą, negailėkite jauko, nes tik taip sutelkęs išlaikysite prie savęs visą jos būrį. Tuomet ir laimikis bus ženkliai gausesnis.Neteisingai šeriant žuvį tikrai galime peršerti arba, jei tai bus srovė, „patraukti“ ją į šoną ir tuo pasidaryti sau meškos paslaugą. Tam ir būtina prieš žvejojant „perskaityti“ vandens telkinį, kad  vėliau nedaryti grubių klaidų. Jei jūs viską teisingai parinksite, tai rezultatu nusivilti neturėtumėte.

Žemiau pateikiu keletą receptų skirtų baltai žuviai gaudyti.

Pratęsiant toliau mintį noriu parašyti dar keletą pastebėjimų apie gyvulinės kilmės masalus. Kokie jie bebūtų tai yra tarsi vadinama žuvies „mėsa“, į kurią žuvis reaguoja labiausiai. Todėl kokį jaukų kiekį beruoštumėte, visada atminkite, kad gali būti didesnė ar mažesnė dalis vieno ar kito komponento, o gyvųjų masalų per daug niekada nebus. Tik reikia tinkamai juos paruošti.Musės lervos šviežiai atvežtos visada turi žuvims nepriimtiną amonjako kvapą, todėl būtų labai gerai bent parą prieš jas gerai pravėdinti atviroje erdvėje supylus į kokį plastikinį indą. Vėliau galite užpilti smulkiom pjuvenom. Uodo trūklio lervos irgi dažnai būna nešvarios su dumblu, šakelėm ir pan, todėl prieš naudojant jas reiktų įmerkti su smulkiu sieteliu į pilną vandens kibirą. Jos pačios pro sietelio akutes „ras kelią“ link kibiro dugno. Vėliau jas perplovus smulkiu sieteliu patalpinkite į mažesnį indelį, kibirėlį su vandeniu. Tuo pačiu jūs tokiu būdu jas išlaikysite gyvybingas ir visada esančias po ranka. Pačias musės lervas dažniausiai veriame per visą kabliuką ir nuo storgalio, o uodo trūklio lervas tik už pačios galvutės – juodojo taško. Tačiau atminkime, kad čia irgi nėra absoliučios tiesos. Vienu atveju mauname vieną ar kelias musės lervas tam, kad vandens telkinyje nesisuktų arba kiekis dažniausiai priklauso nuo gaudomos žuvies dydžio ir alkio pojūčio. Kartais tenka persmeigti jauką tiesios per patį vidurį, o kartais už abiejų galų ir taip formuojant baronkėlės formą. Tas pats sakytina ir apie uodo trūklio lervas. Apibendrinant noriu pasakyti, kad pati žuvis, jos aktyvus ar pasyvus kibimas bei žvejo ieškojimas, viskas bendrai ir duoda bendrą rezultatą. Ir paskutinis pastebėjimas. Žuvis kaip žmogus lygiai taip pat  mieliau ragauja šviežiai pateiktą masalą nei seną, purviną ar nutysusį. Atminkite šią smulkmeną ir niekuomet nepatingėkite kuo dažniau pakeisti jauką esantį ant jūsų kabliuko.

Šiame straipsnyje aš norėjau pasidalinti tik savo pastebėjimais, nuomone, paliesti daugiau mažiau aktualius žvejam klausimus. Tikrai nepretenduoju į absoliučią tiesą, todėl priimkite tai kaip paprastą išsakytą nuomonę. Čia mes aptarėme tik keletą žvejybinių pozicijų. Nekalbėjome apie transportą, rūbus, kėdes, platformas ar kitus žvejo aksesuarus. Palikime tai kitiem žvejams. O jūs jei nors ką prisitaikysite sau man tai bus geriausias atpildas.