Kaip bebūtų keista, bet vėgėlė yra žuvis, kuri ne dažnai tampa žvejų trofėjumi. Kodėl? Priežastis – ne mažas jų kiekis ir ne dėl prastų žvejybos vietų, kur laikosi vėgėlės, o tik dėl to, kad vėgėlė medžioja išskirtinai tik tamsiu paros metu, naktį. Ne veltui juoda margašonė žuvis vadinama “naktiniu piratu”.

Tai kaip ją vis tik pagauti? Vėgėlių aktyvumas pajuntamas po pirmų šalčių, kurie trunka kelias dienas ar savaitę. Po vasarinio “miego”, alkis veda vėgėlę ieškoti grobio į giliąsias telkinio vietas. Bet greitu metu ji atsiras ir sekliuose, kur galės pasimėgauti savo mėgstamiausiu maistu – smulkiomis žuvelėmis. Ši žuvis laikosi dugno, juda po telkinį beveik šliauždama. Tam padeda ir vėgėlės suplotas kūnas.
Aišku, kad žuvį, kuri gyvena dugne, reikia gaudyti dugnine meškere.

Gal kai kam žvejyba dugnine meškere gali pasirodyti ir neįdomi, bet tam, kad pasiekti rezultatą, teks įdėti nemažai pastangų ir jėgų. Žvejai žino, kad yra taip vadinami žuvų takai. Vėgėlė savo takų nekeičia ir jei juos atrasite – be žuvies neliksite. Vėgėlės taką surasti nėra sunku.

Dugnines reikia užmesti skirtingu atstumu ir laukti rezultato. Įrankius ant kurių užkibs vėgėlės reikia palikti tose pačiose vietose, “tyliąsias” dugnines permesti arčiau į tą zoną, kur buvo kibimai. Daugelis gali pagalvoti: “taip ir naktis praeis, kol mėtysi dugnines ieškodamas bent vienos vėgėlės”. Tai klaida. Taip atsitiks tik tada, kai parinkta netinkama žvejybos vieta. Reikia žinoti, kad perspektyviausios vietos kur galima sutikti “nakties piratą” upėje yra po stačiais, srovės išplautais šlaitais ir ramūs gilesni užutekiai. Tokiose vietose vėgėlės juda prieš srovę viena iš giliausių farvaterio vaga. Juda link judrių perkritimų ir sėklių, kur gali pasimėgauti smulkiomis žuvelėmis. Tokį taką meta tik tada, kai vandenį užpildo dienos šviesa.

Neretai vėgėlės stovi mažų upių ir upeliukų santakoje su upe. Čia kai kurios vėgėlės įsitaiso pačiose žiotyse, kitos ant sėklių, kurie susidaro upių santakoje. Kitame nuo seklumos upės krante vėgėlių ieškoti neverta. Nerasite! Dabar apie pačią žvejybą.

Su savim reikia turėti ne vieną dugninę meškerę apginkluotą sunkiasvoriais svareliais (80-140gr.) Sunkus svarelis neleis pasislinkti masalui iš reikiamos vietos. Nepriklausomai kaip bus atliktas metimas (prieš srovę ar pasroviui), svoris nepasitrauks nuo tako ir nejudės link kranto.

Stambūs kabliukai negąsdina vėgėlės. Ar didelis, ar mažas kabliukas bus prarytas taip, kad išimti jį bus galima tik išdorojus žuvį.
Geriau naudoti kabliukus su ilgu koteliu, kuriuos paprasčiau ištraukti iš vėgėlės burnos. Masalui naudojamos nedidelės žuvytės – pugžlys, kilbukas ar kuojytė. Taip pat žuvies gabaliukai, dideli naktiniai ar mėšliniai sliekai, varlytės. Kai kas naudoja ir švinktelėjusią mėsą. Tamsus 0,25-0,40 mm storio valas – geriausias pasirinkimas žvejojant vėgėles.

Dugninės meškerės užmetamos vakare. Pirmas patikrinimas sutemus. Sekančios meškerių apžiūros ir permetimai kas 30 minučių iki 2 val. nakties. Toliau galima padaryti kelių valandų pertrauką, dėl to kad tarp 2-os ir 5-os valandos vėgėlės praktiškai nustoja kibti. Žinoma, visada būna išimčių. Prašvitus galima baigti žvejybą.


Pastebėta, kad geriausiai vėgėlė kimba tomis naktimis, kai lauke audra ir blogos oro sąlygos. Suprantama, kad tokiu oru sunku komfortiškai jaustis krante. Bet tokia jau vėgėlių žūklė – iššūkis, ekstremalūs pojūčiai.
Dar vienas pastebėjimas. Vėgėlė bijo dienos šviesos, tačiau laužo atspindžiai upėje, atvirkščiai, pritraukia žuvis. Vėgėlės išvedimas užkibus nėra labai sportiškas, kadangi žuvis priešinasi ir elgiasi kaip paprasta malka. Norint gauti daugiau pojūčių, galimas ploninti valus, pavadėlius. Taip pat naudoti lengvesnę dugninę.

Ne pro šalį būtų aprūpinti dugnines meškeres kokybiškais garsiais variniais varpeliais ir šviesos lazdelėmis. Varpeliai savo skambesiu praneš apie kibimą, o švieselės padės tamsoje nustatyti kuri dugninė prabilo. Vėgėlės kibimas nežymus. Truktelėjimas ir nežymus valo traukimas. Judėti žuvis pradeda tik pilnai prarijus masalą. Pajutus valo įtempimą ir kabliuko skausmą, vėgėlė stengiasi pasislėpti kelmynuose, tarp akmenų ar urvuose, kur ir baigiasi judesys. Nereikėtų tikėtis pagauti stambesnių nei du ir daugiau kg. sveriančių egzempliorių. Dažnai laimikis sveria apie puskilogramį.

Na ir pabaigai dar vienas patarimas. Važiuokite žvejoti į naktinę vėgėlių žūklę su bendraminčių kompanija, kurie padės greitai išsiaiškinti su įrankiais ir sistemėlėmis, paįvairins laukimą prie laužo, na ir, žinoma, taps trofeinės vėgėlės sugavimo liudininkais.

www.sauluk.lt