Evil

Dažniausiai karpininkas

Ne vienas žvejys pasakytų, kad laukinių karpių žūklė ir valtis – nesuderinami dalykai. Daugelio nuomone, tikras karpininkas turi viską daryti tik nuo kranto: vaikščioti aplink ežerą su markeriu matuodamas gylius, jaukinti tik raketų ar kitų jauko svaidyklių pagalba, masalus užmetinėti ir karpį traukti tik abiem kojom stovint ant kranto ir, gink Dieve, nesinaudojant ne tik valtimi, bet ir nebrendant į vandenį. Toks karpių žūklės supratimas atkeliavo iš Anglijos, karpizmo tėvynės. Tačiau Anglijoje viskas paprasčiau – 50% vandens telkinių ten nėra dideli, tvarkingais krantais, todėl valtis tarsi ir nėra reikalinga. Tačiau įdėmiau pasigilinus į jų žūklės ypatumus sužinotume, kad daugelyje telkinių tiesiog draudžiama naudoti plaukiojimo priemones, kad plaukiotojai nedrumstų vandens paukščių ir tų pačių karpių ramybės. Todėl valtis Anglijoje pakeitė radijo bangom valdomi laiveliai, kuriais žvejai ir jaukina, ir masalus plukdo, ir net tyrinėja ežerų dugną laiveliuose įmontuotais echolotais. Europos ežeruose viskas kitaip – telkiniai dideli, karpiai neretai laikosi toliau nuo kranto, todėl net ir čia žvejojantys anglai mielai sėda į valtis ir čiumpa irklus.

Aš valtį karpių žūklėje pradėjau naudoti seniai ir tuo pat metu, kai susidomėjau šių vandens šernų žvejyba. Aišku, tuo metu mano arsenalą sudarė „vienkartiniai“ teleskopai su abejotinos kokybės ritėmis ir beprotiškai storu valu. Akivaizdu, kad su tokiais įrankiais toli neužmesi, o ir užkibus karpiui jį suvaldyti bus labai sunku. Todėl geriausia mano pagalbininke tapo sena gera pripučiama „Nyrok“ valtis. Padėjęs meškerę ant kuoliukų atlenkdavau ritės lankelį, sėsdavau į „gumiašką“ ir masalą nuplukdydavau ten, kur reikia. Nesvarbu, ar 50, ar 150 metrų. Paleidęs masalą į vandenį labai tiksliai iš kibiro pašerdavau kukurūzais. Užkibus karpiui tuojau pat šokdavau su meškere į valtį ir stengdavausi iširkluot iš medžių išvartomis gausaus kranto gilyn į ežerą, kur ramiai išsitraukdavau žuvį.

Bėgo metai, tobulėjo ir mano įrankių arsenalas. Jau ir švystelt masalą išmokau virš šimto metrų, ir pajaukint su raketa ne problema, ir karpį ištraukt tarp suvirtusių medžių dažniausiai pavyksta kojų nesušlapinus. Tačiau valties ne tik kad nenustojau naudot, bet pradėjau dairytis ir patogesnės, funcionalesnės ir, aišku, talpesnės, nei senas geras „Nyrokas“.

Dairydamasis naujos valties iš karto nusprendžiau, jog ji bus tikrai ne pripučiama. Maža guminė valtis bagažinėje užima nedaug vietos, kuri taip svarbi vežiojantis visą karpinę mantą, tačiau su tokia valtele nepersiveši daiktų į kitą krantą ar salą. Didesnė, PVC valtis bus talpi, tačiau supakuota ji bagažinėje užims tiek vietos, kad karpinė manta būtinai netilps. Be to, tas nuolatinis pripučiamų valčių pūtimas, išleidimas bei džiovinimas visiškai neviliojo. Todėl iš karto pradėjau ieškoti nedidelės plastikinės valtelės. Tačiau ir čia susidūriau su problema – valties svoriu. Kas mane pažįsta, žino, kad esu vėjo perpučiamo kūno sudėjimo, todėl vienam išvažiavus į žūklę ant mašinos stogo užsikelti 40-60 kg sveriantį plastiko gabalą – beviltiška. Be to, visos mūsuose parduodamos plastikinės valtys yra gana aukštų bortų, todėl ant stogo vežant valtį šis dviaukštis „darinys“ ris gerokai daugiau kuro, o ir važiuoti teks lėčiau, nes vėjo pasipriešinimo gali neatlaikyt jokių tvirtinimo diržai – juk negali per daug plastiko užveržinėt, nes valtis ims ir suskils... Priekaba valčiai? Neee, paskui save tampytis ir miškuose palikinėt šį „turtą“ būtų per daug varginantis ir rizikingas užsiėmimas: dažnai karpius gaudau miško ežeriukuose, kur su priekaba nei privažiuosi, nei apsisuksi.

Užsienio interneto parduotuvėse su broliu buvome atradę įdomių, specialiai karpininkams gaminamų valčių. Viena iš jų buvo taip sužavėjus, jog buvome pasiryžę išsižadėti savo principo „nepirk nepačiupinėjęs“. Tai firmos „Sea Eco“ modelis Carpy 180.

Funkcionalumas nerealus: valtis priekyje turi ratuką, o gale – dvi skyles irklams susidėti. Atvažiavai prie ežero, susikrovei visą karpinę mantą į valtį, prakišai irklus per tas skyles ir kaip su karučiu nusistūmei viską iki kranto. Visgi po ilgų diskusijų su broliu visgi nesirįžome internetu užsisakinėti katės maiše. Ir ne veltui. Prisiminėme, kad jau teko ir Lietuvoje matyti valtį su ratukais – BIC Sportyak 245.


Juokingiausia, kad šią valtį jau ne kartą buvome matę ne tik žūklės parduotuvėse, interneto puslapiuose, tačiau net Maximos parduotuvėse, tačiau nė vienam nešaudavo į galvą pasidomėti plačiau. Nors valtis irgi ne pūkelis ir sveria 40 kg, ratukų pagalba net aš ją lengvai užsikeliu ant automobilio stogo. Kadangi Sportyak‘as pagamintas iš minkšto plastiko, o gal tiksliau kieto polietileno, prie stogo valtį gali veržt taip, kad net mašinos stogas braška – diržai įsispaudžia į valties korpusą palikdami griovelius, kurie, diržus nuėmus, po truputį atsistato ir dingsta. Kadangi BIC valtis turi žemus bortus, aerodinaminėmis savybėmis ant mašinos stogo ji nenusileidžia paprastai stogo bagažinei. O svarbiausią savybę, valties stabilumą vandenyje, mes su broliu atradome tik ją įsigiję ir pirmą kartą įleidę į vandenį. Tikrai nežinau  kodėl, bet spėju, kad dėl dugno formos, Sportyak 245 valtis yra labai stabili ant vandens – net atsistojus ant paties valties krašto ji ne virsta, o tik po truputį semia vandenį. Tai didelis pliusas vaikus pasiplaukiot išleidžiantiems tėvams – kad ir koks „festivalis“ valtyje, ji niekada neapsivers.

Taigi. Baigiasi pirmas karpinis sezonas naudojant BIC Sportyak 245. Nors valtis už mus karpių negaudo, tačiau pirkiniu su broliu esame labai patenkinti. Toliau norėčiau papasakoti kodėl ir kaip valtis naudojama karpių žūklėje.

Transportavimas
Valtį į žvejybą vežamės apverstą. Tvirtinimo diržais, kuriuos už 12 Lt pardavinėja „Senukai“, priveržus valtį nebaisu spustelt akseleratoriaus pedalo - valties tikrai nenuplėš nuo stogo. Iš žūklės kartais valtį vežame ir atverstą. Ypač tada, kai po žvejybos yra šlapių daiktų – graibšto tinklelis, svėrimo čiužinys, maišas ar kiti daiktai. Sumetus juos į valtį ir pririšus jie ant vėjo labai greit išdžiūna. Juokinga? Už tai labai praktiška :)



Dugno tyrinėjimas
Valtis ypač reikalinga tyrinėjant naują karpinį ežerą. Įsimetei echolotą ir plauki ežero perimetru tyrinėdamas dugną bei stebėdamas žuvies koncentraciją. Galima ir tolėliau nuo kranto nuplaukt, paieškot sėkliukų, iki kurių, jei nepasieksim užmest, masalus galima bus nuplukdyti ta pačia valtimi. Kai identifikuoju karpių žūklei perspektyvią vietą, pirmiausia plaukiu iki artimiausio kranto ir bandau netoliese rasti keliuką, kuriuo būtų galima privažiuoti iki vietos. O jei net ir nerandu keliuko – ne problema. Daiktus į vietą galima atsiplukdyti valtimi.

Dar vieną įdomų dugno tyrinėjimo būdą iš valties išmokau iš anglų. Pasiimkite didelį pastikinį arba metalinį kibirą, pageidautina kuo siauresniu dugnu bet platėjantį į viršų ir visiškai nupjaukite jo dugną. Jei įmerksite platųjį šio „kibirvamzdžio“ galą į vandenį ir žiūrėsite iš viršaus, išnyks bet kokie atspindžiai ir mirguliavimai, todėl net 5 metrų gylyje, jei vanduo ne itin drumstas, galėsite aiškiai matyti dugno struktūrą. Tokiu būdu galima rasti langus tarp žolių, į kuriuos galima guldyti masalus arba atrasti sutrintų kriauklių kolonijas, parodančias, kad čia maitinasi karpiai. Ir, aišku, iš anksto pajaukinus, atplaukti pažiūrėti, ar surinkti baltyminiai kukuliai.

Masalo plukdymas
Masalus su valtimi plukdome dviem atvejais. Pirmasis, dažniausiai pasitaikantis – per didelis atstumas iki vietos, kur laikosi karpiai. Juk ne visada randi laiko jaukinti žuvį ten, kur tau patogu žvejoti ir laukti, kol ji sureagus į maistą. Dažnai, ypač per trumas žūklės sesijas, efektyviausia masalus nuplukdyti į tas vietas, kur karpiai natūraliai maitinasi. Kai jau rašiau anksčiau – dedi meškerę ant stovo, atlenki lankelį, imi sistemėlę su masalu į valtį ir pirmyn. Norėčiau pabrėžti, kad lankelį reikia atlenkti, o ne atsukti stabdį. Jei masalas bus užtempinėjamas ant laisvo stabdžio, valas jau po kelių kartų pradės susisukinėti ir galų gale pasidarys niekam tinkamas, nebent lipsite ant daugiaaukščio stogo ir pririšę švinuką jį nuleisite iki žemės, kad valas atsisuktų atgal. Teko ir taip daryti – labai efektyvus valo atsukimo būdas, tik labai sunku daugiaaukštį atrasti su neužrakintomis stogo durimis :)

Antrasis atvejis, kai masalą plukdome – itin didelis minkšto dumblo sluoksnis. Neretai tokio „kisieliaus“ būna 0,5-1 metras ir užmetimo metu naudojamas švinas į dumblą susminga labai giliai. Aišku, karpiai tame dumblo debesyje anksčiau ar vėliau atras mūsų masalinį kukulį, tačiau gerokai efektyviau būtų masalą ten užplukdyti ant sistemėlės uždėjus 1-10 g švinuką. Šiu atveju mūsų masalas lieka gulėti pačiame dumblo sluoksnio paviršiuje ir karpis jį lengviau suranda. Jei kada norėsite išbandyti tokią sistemą, neužsimirškite ir nenaudokite jokių beždžionių ar swing‘ų – jie gerokai sunkesni, nei  svarelis ant dugno, todėl temps visą sistemą dumblu link jūsų.

Jaukinimas
Iš valties patogu jaukinti masalą užtempinėjant. Paleidai į vandenį sistemėlę ir labai tiksliai užpylei į tą vietą baltyminių kukulių ar šutintų sėklų. Toks tikslumas labai svarbus trumpų žūklės sesijų metu, kai tikimasi greito kibimo – jauką aptikę karpiai maitinasi labai koncentruotai ir būtinai randa masalą.

Be valties neapsieiname jaukindami dideliuose ežeruose. Ten karpių būriai labai dideli, todėl ir jaukinti reikia kibirais. Jauko turi užtekti ir visada alkaniems karšiams, kurie pirmiausia nusiaubia žūklavietę, ir užtektinai likti karpiams. Prieš penkis ar šešis metus, kai žvejodavome Arine, per kartą supildavome 20 kilogramų baltyminių kukulių. Nežinau kaip jūs, tačiau perspektyva pusdienį mojuot kobromis ar raketomis neviliojo, todėl valtis čia buvo pati geriausia išeitis.

Migravimas
„Privati valda. Važiuoti draudžiama“. Tokie užrašai mus pasitinka ant dviejų trečdalių keliukų, vedančių link vandens telkinių. Likęs trečdalis keliūkščių veda prie visokių pliažų, kur pilna poilsiautojų, pramogautojų ir baliavotojų. Darosi vis sunkiau susirasti vietą prie ežero, kur ramiai ir be triukšmo galima būtų pažvejoti – būtinai kažkas ateis ar atvažiuos. Ir būtinai kaip tik tuo metu, kai trauksi karpį. Kitą savaitgalį toje pačioje vietoje randi krūvą žvejų arba dar blogiau, mirkstančius tinklus. Tačiau kiekvienas ežeras turi vietų, prie kurių automobiliu neprivažiuosi. Jei nori ramybės, gali neštis daiktus kelis šimtus metrų ar net kelis kilometerus pėsčiomis arba sėsti į valtį ir, palikus automobilį pliaže ar pas kokį vietinį prie namo, su visa manta plaukti ten, kur niekas netrukdys. O jei dar ežere sala yra – geriau negali būti. Persikėlei ten ir gyveni visą savaitgalį kaip Robinzonas Kruzas.



Žuvies traukimas
Kartais aplinkybės susiklosto taip, kad karpius ežere greičiausiai pavyksta prisišaukti ten, kur daugiausiai medžių išvartų arba priekrantės žolių tankumynas tęsiasi keliasdešimt metrų. Tada tikimybė ištraukti užkibusį karpį labai maža. Aišku, galima žvejoti kaip loterijoje – išlupsiu iš žolių ar ne, išsipainios iš įvirtusio beržo šakų, ar nutruks? Tačiau kam žaloti žuvis ir laidoti savo sistemas? Jei žvejojame ekstremaliomis sąlygomis, užkibus karpiui iš karto šokame į valtį ir stengiamės iširkluoti iš žolėtos ar kitaip pavojingos zonos. Ir jau atvirame vandenyje mėgaujamės kova su karpiu, kuri, dažnu atveju, būna dar įspūdingesnė. Ypač, jei po valtimi penkių metrų arba didesnis gylis. Tada traukiamas karpis turi erdvės ne tik lakstyti į šonus, tačiau ir nerti gilyn.



Nesakau, kad valtis būtina kiekvienoje karpių žvejyboje. Tačiau daugeliu atvejų, ypač žvejojant didesniuose Lietuvos ežeruose, ji bus puiki pagalbininkė. O ir mažesniuose ežeruose žūklaujant paranku valtelę turėti visada po ranka.