Viktoras Armalis Žurnalistas

Ešeriai rugpjūtį tampa aktyvesni ir rengia kolektyvines šiųmečio mailiaus medžiokles, kurias stebinčiam atrodo, kad kuriame nors ežero plote užvirė vanduo, o iš to „katilo“ kaip nuplikytos į orą šimtais iššoka sidabru tviskančios žuvytės. Kai truputį atitoksti nuo to įspūdingo reginio, galvoje kirba klausimas: kokie masalai veiksmingi tokioje situacijoje?

„Katilo“ anatomija

Kaip „katilą“ suorganizavusius ešerius galima vi lioti, mačiau Luksto ežere ir nuo to laiko kaupiau statistiką, kuri leidžia dabar formuluoti tam tikrus apibendrinimus. Jau pirmoji patirtis parodė, kad veiksmingiausi yra arba energingai ir veržliai judantys, arba vangūs, pakimbantys masalai. Vos palei sėklių Luksto viduryje užvirė „katilas“, puikus ešerių meškeriojimo žinovas Vytautas Trusovas, su kuriuo buvau išplaukęs į tą žūklę, paėmė į rankas lengvą trimetrinį meškerykotį su maža inercine ritele. Montažą sudarė lengva lašo formos plūdelė ir valo gale pririštas ne didelis žiedelis. Į jį ešerių žūklės žinovas įvėrė maždaug 3 cm blizgelę, sveriančią maždaug 1,5 g ir nukaldintą iš vario (viena masalo pusė buvo sidabruota), ir užmetė ją į „katilo“ centrą. Praktiškai besvoris masalėlis ėmė iš lėto grimzti. Teoriškai siaura kaip karklo lapas blizgė turėjo susivartyti ir kelissyk blykstelėti, atspindėdama besislepiančios už horizonto saulės spindulius. Plūdelė po akimirkos šovė kaip torpeda tolyn nuo mūsų, o valas įsitempė. Pakirtimas, ir netrukus prie borto ėmė įnirtingai kelti purslus atvilktas puskilograminis kuprius.

Šis pavyzdys rodo, kad daugiau kaip 90 proc. atvejų tada, kai pavyksta prisiartinti prie ešerių „katilo“ tiek, jog galima užmesti nesunkų voblerį, patartina naudoti vieną masalą, o ne mikrogumi nukų kinkinį, kurio gale svarelis arba jį atstojantis galvakablis. Kodėl? Kinkinys veiksmingesnis, kai ešerių sambūris aptinkamas priedugnėje arba viduriniuose vandens sluoksniuose, o „katilas“ – paviršiuje. Tad svarelio gramzdinami guminukai tuoj pat perskrodžia „katilo“ horizontą ir atsiduria žemiau medžiojančių ešerių. Tai reiškia, kad guminukai ešerių akiratyje pasirodo trumpam ir dažnai neišprovokuoja dryžuotašonių kibimo. Kitas dalykas – vobleris, vinguriuojantis pačiu paviršiumi ir imituojantis besigelbstinčią žuvelę. Čia galimi du variantai: pirmas – pa naudoti agresyvaus žaismo „Strike Pro“ voblerį „Mustang minnow 45“ (4 cm, 6,5 g), neriantį į 10-20 cm gelmę, arba lėtesnį „Strike Pro Twitchy Minnow 48“ (5 cm, 2,4 g), sugebantį panirti į 30 cm gelmę. Pirmasis modelis labai sėkmingai pa sirodė Dūkšto ežere, kur ešeriai suveja mailių į „katilus“ prie meldais apaugusių sėklių. „Mustang Minnow“ plukdomas nemažu tempu, retkarčiais jį kaitaliojant. Antrasis modelis veiksmingas pluk domas trūkčiojančiu tempu, su pauzėmis, nes tada imituoja nusilpusį ar sužeistą, t. y. ištrūkusį iš plėšrūno nasrų mailių.

Ties meldų riba

Na, o kokį masalą naudoti, kai ešeriai kaip pašėlę atakuoja mailių ties meldų riba? Tokiais atvejais dryžuotašoniai susiburia pavėjinėje ežero arba tvenkinio pusėje, kai ima pūsti vidutinis ar kiek stipresnis vėjas, ir užima pozicijas meldų at vašyno pakraštyje, nes instinktas jiems kužda, kad netrukus čia suplūs besigelbstintis nuo bangavimo mailius. Žuvytės paprastai plaukia meldų link palei pat vandens paviršių, todėl čia taip pat reikia naudoti negiliai neriančius modelius. Čia labai parankus unikalus vobleris „Strike Pro Hipopocampus“ (4 cm, 3 g), imituo jantis mailių su trynio maišeliu. Pilvotas ir ešeriui labai apetitiškai atrodantis „Hipopocampus“ plaukia vos 10-30 cm gylyje ir smagiai viksnoja iš pažiūros striuka uodegėle, tad ešerio ataka neišvengiama. Minėtą modelį šiek tiek kebliau užmesti, kai pučia stipresnis nei vidutinis vėjas.

Tiems atvejams reikalingi kompaktiniai modeliai,  pvz., „Strike Pro Aquamax Shad 50“ (5 cm, 5,3 g). Šis modelis neria kiek giliau – 20-50 cm, bet „knysliuko“ tipo plačiagalviui modeliui tai leistina, nes jis plaukia gerokai iškėlęs uodegą. Užtat šis modeliukas lekia taikliai ir įgudusios rankos sviestas atsiduria už poros centimetrų nuo meldų ribos. Pirmąjį modelį galima plukdyti ramiau ar net su pauzėmis, o antrajam rekomenduotinas spėrus tempas, kad vandens paviršius imtų kunkuliuoti.

Intakų zonoje

Ešeriai – nenuoramos. Nuolat alkani jų būreliai zuja po akvatoriją kaip užsukti ir šniukštinėja po tolimiausius ežero užkampius. Tad ešerių reikia intensyviai ieškoti. Kai Baluošo ežere ešerių nepavyksta aptikti palei sėklius ir laikosi palyginti ramus oras, vietiniai meškeriotojai žino, kad ankstyvais rytais ar pavakare dryžuotašoniai susiburia įlankoje, į kurią įteka Būka. Čia ešeriai iš intako plūstančio vandens zonoje tyko grobio, nes vėsesnė aplinka vilioja smulkias žuveles, ieškančias prieglobsčio nuo tiesioginių saulės spindulių, lyg rentgenas peršviečiančių seklu mas. Tokiose zonose mailius plauko gilokai, todėl čia reikalingi didesnę gelmę užgriebiantys modeliai, pvz., ilgaliežuvis „Strike Pro Turtle 65“ (6,5 cm, 12 g), gana nesunkiai paneriantis į 3-4 m gelmę. Žinoma, dažniausia gylis meškeriojimo vietoje mažesnis, bet šį voblerį naudoti tikslinga, nes jis paneria greičiau ir pasižymi agresyves niu žaismu. Šis modelis labai veiksmingas, kai intako žiotys neužžėlusios, bet dažnai pasitaiko, kad virš vandens augalų – vos keliasdešimt centimetrų. Tada labai veiksmingas 10-20 cm gelmėje energingai vibruojantis „Strike Pro“ modelis „Sunfish 40“ (4 cm, 6,5 g). Kadangi mo delis skleidžia labai stiprius virpesius, tai puikiai prišaukia tarp vandenžolių pozicijas užimančius ešerius. Kadangi intakų zonoje ešerių kibimas – ne kolektyvinio pobūdžio, o individualus, tai vienišą grobį ešeriai atakuoja labai energingai.

Šlaitų kontūru

Bebrusų ežere yra labai garsus sėklius – ežero viduryje galima išlipti iš valties ant povandeninės kalvos viršūnės, kur gylis sausringą vasarą siekia vos iki čiurnų. Sėkliaus kepurės skersmuo 10- 15 m, o toliau jo šlaitai nyra į keliolikos metrų gelmę. Sėklius laikomas visą sezoną puikia ešerių meškeriojimo vieta. Tačiau kokiu masalu vilioti vandens storymėje palei šlaitą pasklidusius ešerius? Dryžuotašoniai budi ir kelių, ir dešimties metrų gylyje lyg sargybiniai ant piramidės pa kopų, todėl reikalingas masalas, kuris iš gelmės vinguriuotų šlaito kontūru į paviršių.

„Strike Pro“ modelių rikiuotėje yra „rattlin“ tipo vobleris „Flap Jack“(4 cm, 6 g). Šis vobleris be liežuvėlio greitai nugrimzta į didelę gelmę, bet svarbiausia, kad jį galima efektingai plukdyti palei beveik verti kalų šlaitą būtent iš gelmės į paviršių. Vobleris energingai vibruoja, tad jo skleidžiami virpesiai „prišaukia“ ešerius iš toli.

Tėkmės ypatumai

Ežeruose, tvenkiniuose ir vandens saugyklose ešeriai pasklinda po visą akvatoriją, tačiau upėse jie užima gana tiksliai nuspėjamas vietas, kur tėkmė ne tokia stipri kaip pagrindinėje vagoje arba yra patogios užuolankos. Iš tokių slėptu vių ešeriai staigiais šuoliais atakuoja pro šalį praplaukiantį grobį, todėl masalai turi būti ne tik „triukšmingi“, bet ir gana tikroviški. Ten, kur eše rių „prižiūrima“ akvatorija palyginti negili, pvz., prie Nemuno dambų, labai veiksmingi „Strike Pro“ vobleriai „Super Sonic Joint 60“ (5 cm, 6,1 g). Juose, kaip ir visuose „Strike Pro“ vobleriuo se, įmontuota triukšmo kapsulė (plastiko kamera su šrateliais, masalui judant skleidžiančiais po vandeniu tolimą garsą), bet vobleriai ne tik gerai girdimi iš tolo, o ir pasižymi unikaliu žaismu, nes masalo galva sujungta su kūnu lankstu. Masalui vinguriuojant abi dalys juda į priešingas puses. Giliuose duburiuose taip pat veiksmingi ilgaliežuviai „Turtle“ modeliai, bet ten, kur tėkmė lėtoka, geriau naudoti sunkesnius už vandenį voblerius, kuriuos galima nugramzdinti į reikiamą gelmę. Tokiam spiningavimui idealiai tinka lankstus „Strike Pro“ modelis „Silver Sprat“ (4 cm, 2,4 g ir 4,8 cm, 2,9 g). Nedidelis masa liukas labai tikroviškai imituoja nedidelę aukšlę ar saulažuvę. Stambius egzempliorius galima vilioti didesniu modeliu „Arc Minnow“ (7,5 cm, 5,6 g). Šis vobleris – idealus trūkčiojimo masalas, pasižymintis neutraliu plūdrumu. Šios vasaros pradžioje, kol dar nebuvo nuslūgęs vanduo ir ešeriai aktyviai migravo pertakais, „Arc Minnow“ ypač tiko vilioti kretuoninius ešerius Žaugėdos upelio duburiuose. Juose ešeriai maskuojasi palei pagrindinę srovę esančiose „kišenėse“ ir stveria kiekvieną gružliuką, aukšlę ar kuojytę, kuri, plaukdama prieš srovę, bando prisiglausti užuolankose, kur silpnesnė tėkmė, ir pailsėti. Tereikia žuvytei akimirką prarasti budrumą, ir tuoj pat ji tampa ešerio atakos objektu. Todėl, kurį laiką energingai vinguriavęs ir imitavęs prieš srovę besikasantį mailių, „minnow“ tipo vobleris, staiga pakibęs užuolankoje, tuoj pat yra ešerio „baudžiamas“ už žioplumą, kaip ir kiekviena norinti pailsėti žuvytė.

Žodžiu, nors versijų – daug, tačiau sėkminga ešerių meškeriojimo formulė nesudėtinga – tie siog reikia turėti voblerį visiems atvejams, su kuriais susiduriame praktikoje.