Jei kas galvoja, kad „Method“ metode atras Ameriką, tas labai klysta, tačiau pažintine prasme ne pro šalį žinoti, kodėl anglai jį laiko labai svarbiu dalyku meškeriojimo istorijoje.

Jaukinti netikslinga
Praėjusiame šimtmetyje Anglijoje labai išpopuliarėjo meškeriojimas po darbo dienos, kuris trunka kelias valandas. Meškeriojamu objektu tapo daugelyje vandens telkinių įveisti karpiai. Kai meškeriojama tokį trumpą laiką, ne tik nebūtina, bet ir netikslinga jauku ar masaliniais kukuliais vilioti karpius prie masalų. Kol žuvys aptiks jauką, gali būti, kad meškeriotojas jau seniai bus išvykęs namo kirsti vakarienės. Tad anglų meškeriotojai ėmė ieškoti operatyvaus žuvų viliojimo būdų ir sukūrė meškeriojimo schemą, kurią pavadino tiesiog „The method“ (metodas – liet.), ir kuri dabar laikoma savarankišku meškeriojimo būdu.

Šerdis – šėryklė
Metodo „The method“ šerdis – visiems mūsų meškeriotojams puikiai pažįstamas, jau archajišku tapęs šėryklės modelis – spiralė. Ši šėryklė ir yra operatyvaus ir, anglų nuomone, veiksmingo žuvų jaukinimo įrankis. Anglas ima „spiralę“, veria ją ant pagrindinio valo, kurio gale pririšamas sukutis. Į pastarojo auselę įveriamas mažiausia 20 cm ilgio pavadėlis iš reikiamo skersmens vienagyslio valo. Kad pavadėlis užmetant montažą neapsivyniotų aplink pagrindinį valą, rekomenduojama naudoti stangrų „Amnesia“ tipo valą. Šėryklė aplipdoma labai lipniu jauku, ant kabliuko veriamas masalas ir galima šį vadinamąjį „The method“ užmesti. Dažniausia anglai ant „The method“ montažo kabliukų veria savadarbius arba pirktinius masalinius kukulius.

Tai turbūt vienintelis skirtumas nuo mūsų krašte paplitusios meškeriojimo tokiomis šėryklėmis metodikos – mūsiškiai meškeriotojai ant kabliuko veria sliekus, makaronus, kukurūzus, o „spirales“ kartais aplipdo lietuviškiems karosams labai apetitiška perlinių kruopų koše, į kurią įmaišyta maltų batono džiūvėsių.

Evoliucijos vingiai
Anglų „Method“ nuo pirmykštės, paprastos kaip du kart du „spiralės“ gerokai evoliucionavo: pirma, dabar „Method“ vadinamos visos atviros šėryklės, kurios aplipdomos jauku iš viršaus, o visos kitos šėryklės tos, į kurias jaukas kemšamas. Antra, naujos kartos „Method“ šėryklės – sudėtingos konstrukcijos ir susideda iš svarelio, kuris įmontuotas į raketos stabilizatorius primenantį korpusą su keliomis trikampėmis arba stačiakampėmis kiaurymėmis. Tokia konstrukcija sugalvota tam, kad šėryklę galima būtų aplipdyti apelsino dydžio jauko kukuliu. Tad trečias skirtumas nuo pirmykščių palyginti mažos talpos šėryklių svaidymui skirtų „Method“ dugninių – kelis kartus galingesni meškerykočiai, kuriais galima užmesti montažą, kurio svoris viršija kilogramą. Ketvirta, žymiai skiriasi „Method“ šėryklėms skirta jauko sudėtis: jame daug rupių frakcijų – traiškytų kukurūzų, žemės riešutų ir kitų labai viliojančių karpius produktų. Penkta, jaukinama labai intensyviai: tai reiškia, kad tiksliai į tą pačią vietą „Method“ šėryklė su kilogramu jauko užmetama 4-5 kartus paeiliui per trumpą laiką. Ant dugno susidaro tikras karpių maisto sandėlis. Tik tada šėryklė vėl aplipdoma ir į jos turinį įterpiamas masalinis kukulis su kabliuku. Šešta, masalinis kukulis išmirkomas saldžiame ir labai kvapiame sirupe, kad būtų ypač patrauklus karpiui. „Method“ šėrykles anglai laiko išskirtinai karpių meškeriojimo įrankiu, o kontinentinėje Europos dalyje jos naudojamos įvairių karpinių žuvų meškeriojimui.

Romas POVILIONIS