Jei srovė stipri ir ridena dugnu ne tik 100 g šėrykles, bet ir tokio pat svorio gramzdai masalų vietoje neišlaiko, išeitis viena – trikojo su meškerykočių laikikliais reguliuojamo ilgio kojas reikia pailginti iki maksimumo, kad valai į vandenį smigtų kuo statesniu kampu – tada srovė valą slėgs mažesne jėga.

Vietoj įžangos
Nors sugebėjimas tiksliai užmesti masalą ir išlaikyti jį reikiamoje vietoje – vienas kertinių meškeriojimo dugnine pagrindų, tačiau, norint šiuo būdu sėkmingai gaudyti žuvis, vien šios subtilybės žinojimo nepakaks. Meškeriotojas, atvykęs prie vandens, dažniausia susiduria ne su tipine situacija, o su konkrečiomis sąlygomis, kurios neretai gerokai skiriasi nuo tų, su kurio mis susidurta paskutinėje išvykoje. Situacija skiriasi net tuo atveju, jei meškeriojama toje pa čioje vietoje, tais pačiais įrankiais ir gaudomos tos pačios žuvys. Praktiškai ką nors nuspėti iš anksto gana keblu, todėl meškeriotojas savo arsenale turi sukaupti ne tik gerus ir patikimus meškeriojimo įrankius, bet ir seriją sprendimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl šio se pastabose išdėsčiau savo patirtį ir tikiuosi, kad kažkam ji bus naudinga.

Krepšelis ar spiralė?
Gegužės pradžioje dugnine gaudžiau karosus seklioje užlajoje, kai prie manęs netikėtai priėjo kaimynystėje meškeres užmetęs meškeriotojas ir paklausė: ar iš krepšelio tipo šėryklės, pa gamintos iš vielinio tinklelio, jaukas išbyra ir pasiskleidžia taip pat gerai, kaip ir iš tradicinės „spiralės“? Paaiškinau, kad „krepšeliai“ ypač tinkami meškerioti tokiame sekliame vandens telkinyje kaip šis, nes jaukas iš tokių šėryklių pasiskleidžia daug geriau nei iš „spiralių“, kadangi į pirmąsias kemšamas birus jaukas, o „spirales“ reikia „apklijuoti“ daug lipnesniu jauku, kurio dalis kas kartą ištraukiant įnagį dažniausia lieka šėryklėje.

Grimzdimo paklaida
Jei iš pradžių žuvys kimba intensyviai, o po kiek laiko kibimas ima silpti be jokios regimos priežasties, gali būti taip, kad masalas atsiduria tolokai nuo jauko, kuris byra iš grimztančios šė ryklės. Kodėl taip atsitinka? Paprastai masalo ir jauko užmetimo distancija fiksuojama, kad už metant minėti du dalykai atsidurtų visada tame pačiame taške. Pageidautina, kad jo skersmuo būtų maždaug 1-1,5 m. Tačiau tikrovėje, kai šėryklė grimzta, o valas įsitempęs, jaukas išbyra iš karto, o pati šėryklė atsiduria arčiau meškeriotojo, nei formuojama jauko dėmė. Kar tu su ja už „magiško“ apskritimo ribos atsiduria ir masalas. Reikalą galima nesunkiai pataisyti – reikia maždaug metru toliau užmesti masalą ir jis tada nugrims tiksliai ten, kur reikia.

Distancija ir orientyrai
Masalą su šėrykle užmetinėti įvairiomis kryp timis nepatartina, nes tokia taktika neveiks minga, mat jaukas skleisis vėduokle, žuvys jo aptiks visur ir vienoje vietoje nesitelks. Todėl reikia iš karto pasirinkti kitame krante orienty rus, nes ant vandens ženklų nėra. Orientyrai padės mesti masalą visada ta pačia kryptimi, o paklaida bus nedidelė. Antra, kad šėryklė neskristų toliau nei reikia, po pirmojo sėkmin go, t. y. tokio masalo užmetimo, kuris tenkina meškeriotoją atstumo nuo kranto požiūriu, valo ilgis fiksuojamas: jis prisegamas ant ritės valo būgnelio esančiu specialiu fiksatoriumi, pramin tu „auskaru“. Todėl valas turi būti pakankamai tvirtas ir reikiamo skersmens, kad atlaikytų ap krovas, kai masyvi šėryklė, skriedama į taikinį, trūkteli jį su didžiausia jėga. Svaidyti šėrykles su sveriančiu iki 60 g jauku rekomenduojamas 0,18 mm skersmens valas, iki 100 g – 0,22 mm, o sunkesnes – 0,22 mm. Valas gali atsitiktinai atsisegti, todėl patyrę meškeriotojai pažymi reikiamos atkarpos pabaigą ryškiu rašalu, ku ris atsparus vandeniui. Jei laikysitės tokios taktikos, tai šėryklė kris daugmaž į tą pačią vietą, kurioje ant dugno skleisis žuvis viliojantis jaukas. Jei leidžia sąlygos, galima pasinaudoti karpių meškeriotojų patirtimi, ir vietą, į kurią bus užmetamas jaukas su šėrykle, pažymėti specialia plūde.

Jaukinimo sparta
Kad žūklė būtų sėkminga, reikia suburti žuvis į tą vietą, kur užmetamas masalas. Tai padaryti galima tik vienu būdu – sudominti jas kvapiu, apetitą žadinančiu jauku. Meškeriojant jauko transportavimo į numatytą vandens telkinio tašką priemonė – šėryklė. Jos talpa – ribota, o paskleisti maždaug kilogramą jauko, reikalingo patraukti žuvų dėmesį, reikia operatyviai, per trumpą laiką. Tai galima padaryti kas kelias minutes užmetant į parinktą vietą kupiną jauko šėryklę. Tačiau dažnas šėryklės pliumpsėjimas į vandenį žuvims nekelia pasitikėjimo ir kuriam laikui jos gali pasitraukti, kol baigsis jauko užmetimas. Kad būtų keliama mažiau triukšmo ir jauko užmetimo procesas būtų spar tesnis, patartina turėti įvairios talpos šėryklių. Kam? Iš pradžių geriau naudoti erdvią šėryklę, talpinančią šimtgramį ar net daugiau jauko, kuria per kelis kartus nuskraidinsite pusę ar du trečdalius reikiamo jauko kiekio į numatytą tašką. Talpioji šėryklė paprastai būna pritaikyta tiksliems metimams: kad įnagis skrietų kaip kulka, šėryklės gale – šrato arba lašo formos masyvokas gramzdas. Tokia šėryklė keičiama tylesne, kai reikiamas kiekis užmestas keliais „talpiais“ metimais. Greitam jauko transporta vimui galima naudoti ir karpių žvejų naudojamą taktiką – prikimštus jauko PVA medžiagos maišelius. Prie šėryklės rišamas toks maišelis ir užmetamas kartu su ja. Vandenyje maišelis greitai ištirpsta, o turinys lieka ant dugno.

Sukučio nauda ir valo tipas
Kaip turi elgtis dugninės valas? Gulti ant dugno ar ne? Patirtis diktuoja, jog sėkmingesnė žūklė būna tada, kai valas gula ant dugno. Todėl šiam meškeriojimo būdui naudojami specialūs valai – sunkesni už vandenį ir po kiek laiko nugrimztantys ant grunto. Tokie valai paprastai būna tamsių spalvų, kad neišsiskirtų dugno fone. Toks pat valas naudojamas pavadėliams, kuriais tvirtinami prie pagrindinio valo kabliukai. Jei į dugninės montažą bus įtraukti sukučiai, prie kurių auselių tvirtinami pavadėliai su kab liukais, pavadėliai daug lygiau išsities ir geriau priglus prie dugno.

Kabliuko storis
Dažnai pasitaiko, kad sistemingai nepavyksta sėkmingai pakirsti kimbančių žuvų, nors jos noriai stveria masalą. Ypač dažnai tai pasitaiko, kai žvejojamos nestambios žuvys, pvz., kuojos. Bandymai kuo anksčiau pakirsti žuvį arba laukti, kol ji giliai įris masalą, paprastai būna neefektyvūs. Pirmu atveju žuvis nespėja apžioti masalo, antru – dažniausia būna jį išspjovusi, nes pajunta įtartiną kabliuko geluonį. Padėtį galima pataisyti parinkus reikiamą kabliuką. Jei susiklosto minėta situacija, gali būti, jog kaltas storas kabliukas. Todėl patartina kabliuką pakeisti plonesniu. Kodėl? Plonesnis, vadinasi, ir lankstesnis spyruokliuojantis kabliukas pri slopina pakirtimo jėgą ir kabliukas neperplėšia žuvies žiomenų, o storas atvirkščiai – gali stipriai trūkteltas plėšyti kuojų lūpas.

Veiksmingos gudrybės
Jei žuvys kimba nenoriai, labai atsargiai ragauja masalus ir nesiseka jas veiksmingai pakirsti, reikia atsiminti kelias gudrybes, kurių patyrę dugninės specialistai pataria griebtis, jei siekiama geresnio rezultato. Pirma, tokiais at vejais nenaudojamas aklinas įnagio montažas, kai šėryklė – nejudri. Patariama naudoti slankią jungtį, kad žuvis galėtų pavilkti į šalį masalą ne jusdama šėryklės svorio. Paprasčiausia slanki jungtis – ant valo užvertas sukutis su segtuku. Kad užmetant įnagį sukučio auselė neišardytų pavadėlio tvirtinimo mazgo, žemiau jos ant valo veriami vienas ar du guminiai rutuliukai. Kita nereta situacija, kai vangaus kibimo metu žuvys apkramto, sugnaibo ar tiesiog iščiulpia masalus. Dažniausia taip pasielgti kaprizingos kuojos ar plakiai mėgsta su musės lervomis. Kibimo signalizatorius fiksuoja kibimą, meške riotojas pakerta, o ištraukia tik kabliukus, ant kurių plevėsuoja iščiulptos musių lervų odelės. Tokiais atvejais reikia negailestingai nurėžti slieką ties kabliuko geluonimi arba verti vieną musės lervą. Efektas patikrintas: vos žuvis stvers masalą, jis su kabliuku iškart atsidurs jos žiomenyse.

Kolegiškumas nekenkia

Visiems meškeriotojams pažįstama situacija, kai dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių viename sektoriuje kimba, o kitame – štilis. Jei meškerio jate su kompanionu, kuriam atiteko „negyvas“ sektorius, būkite kolegišku ir pasidalykite sėk me. Atidėkite į šalį vieną dugninę ir žvejokite vienu įrankiu, kad kolega turėtų kur užmesti savo meškerę. Tiesa, jis turėtų šėryklę pakeisti kiek įmanoma lengvesniu gramzduku, kad į vieną tašką nebūtų užmetama pernelyg daug jauko ir susibūrusios prie masalų žuvys nepasi sotintų. Tada jos eis pogulio, o meškeriotojams teks laukti, kol jos vėl praalks. Kolegiškumas nekenkia, atvirkščiai jis tik sustiprina draugystę ir tampa tvirtu garantu, kad kiekvienas grįš namo su puikia nuotaika.

Povilas MEŠKONIS