Ar kada nors teko pastebėti, kokios kartais apgaulingos ir prieštaraujančios sau gali būti gamtinės sąlygos įtakojančios karpių kibimą? Na tarkim audra: tai arba labai gerai, arba labai blogai. Ir kiek kartų jūs pagalvojote, kad štai šiandien yra idealios sąlygos žvejybai, tačiau žūklės rezultatai buvo visiškai priešingi. Ta pati istorija ir apie rūką: daugelis galvoja, kad rūkas karpių kibimui daro neigiamą įtaką, tačiau tai nėra dogma ir ne visada tai yra tiesa. Aš pažįstu daug karpininkų, kurie nestebi barometro parodymų, arba ne visada supranta, ką vienoki ar kitokie barometro rodmenys reiškia, tačiau tai yra didelė klaida, todėl, kad tinkamas barometro rodmenų įvertinimas gali paaiškinti daugelį žvejybinių kibimo ar nekibimo situacijų.

Štai keli mano pastebėjimai, kurie susiję su atmosferos slėgio stebėjimais:

- Užsitęsęs stabilaus žemo slėgio periodas (atmosferinė depresija) vyraujant pietryčių ar pietvakarių vėjams, esant mažai debesuotam orui ir esant dažnam lietui – geras laikas karpių žūklei, duodantis reguliarius rezultatus.

- Užsitęsęs stabilaus aukšto slėgio periodas (anticiklonas) vyraujant šiaurės rytų ar šiaurės vakarų vėjams, esant giedram arba labai mažai debesuotam dangui, ženklūs nakties ir dienos oro temperatūros skirtumai (tai priklauso nuo metų laiko) – dažniausiai neproduktyvios žvejybos ženklas ir retai kada duoda laukiamų rezultatų.

- Slėgiui nukritus, po užsitęsusio aukšto slėgio periodo karpiai beveik iš karto pereiną į aktyvaus maitinimosi būseną.

- Slėgio kilimas po užsitęsusio žemo slėgio periodo pirmąją pokyčio dieną suaktyvina karpių maitinimąsi, tačiau vėliau stabilizuojantis auštam slėgiui, žuvies aktyvumas ženkliai mažėja.

- Nestabilus, dažnai kintantis atmosferos slėgis (besikeičiantis kas 2-3 dienos) dažniausiai labai blogai veikia žuvį ir kibimo tikimybė yra labai maža.

Ar yra dar tikinčių į neigiamą pilnaties poveikį? Tai prasimanymas, nes savo užrašus stebėdamas gamtos sąlygų poveikį karpių kibimui vedu nuo 1978 metų ir niekada nesu pastebėjęs kažkokių dėsningumų, kad mėnulio fazės būtų tiesiogiai susiję su žuvies aktyvumu.

VĖJAS: Apie sroves ir deguonį.

Vėjo poveikis karpių elgesiui daug ryškiau pasireiškia esant šiltam vandeniui. Vandeniui šylant jame mažėja deguonies. Vėjas šiuo atveju veikia kaip „oksidatorius“, nes vėjo dėka sukeliamos bangos smarkiai padidina vandens plotą, o kuo didesnis vandens plotas sąveikauja su oru, tuo geriau vanduo „kvėpuoja“ ir susidaro srovės (kurios maišo viršutinius vandens sluoksnius su žemiau esančiais), kurios leidžia deguoniui patekti į žemesnius vandens sluoksnius.

Žvejojant nuo kranto į kurį pučia vėjas („vėjas į veidą“) yra bene idealiausios sąlygos žvejybai, jei kalbant tik apie vėjo poveikį žuvies elgesiui, nes dėl aukščiau išdėstytų veiksnių gaunasi taip, kad žvejojame šiltame (nes vėjas atstumia šiltesnį vandenį link kranto) ir labiau deguonimi prisotintame vandenyje, kas karpiui yra puikios sąlygos maitinimuisi.

Jeigu jau prakalbom apie šiltą vandenį ir apie vandens prisodrinimą deguonimi, štai jums užduotis: jei karpis turėtų pasirinkimą – šiltesnis vanduo, ar vanduo kuris labiau prisodrintas deguonimi. Kebli užduotis. Tiesą sakant aš taip pat negaliu duoti vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą, todėl kad pats ne kartą stebėjau labai prieštaraujančius faktus šiais klausimais. Apžvelkime du pavyzdžius.

* Vienoje iš Olandijos upių, kurioje aš nuolat žvejojau 80-ais metais, netoli mano pasirinktos žūklavietės, kur lietingu metu du kartus per dieną 1-2 valandas darbavosi vandens siurblys, kuris iš greta esančių kanalų pumpuodavo perteklinį vandenį. Šis vanduo beveik visada būdavo ženkliai šaltesnis nei vanduo upėje, tačiau tuo pačiu labiau prisodrintas deguonimi. Buvo galima manyti, kad į upę dideliais kiekiais pumpuojamas vanduo atstums karpius nuo mano žūklavietės, nes kaip žinia karpis ne tik myli šiltą vandenį, bet yra labai jautrus temperatūros pokyčiams. Tačiau realybėje viskas buvo priešingai. Dideli šalto vandens sūkuriai pritraukė daug didelių karpių ir ženkliai padidino jų aktyvumą. Visada per tas dvi valandas kol dirbdavo siurblys buvau užtikrintas savo sėkme. Tie šalto vandens sūkuriai smarkiai sudrumsdavo vandenį, ( kaip žinia drumstas vanduo traukia karpius ir ne tik) , pakeldami nuo dugno daug natūralaus maisto, tačiau mano mėgstamoje upėje ir normaliomis sąlygomis natūraliai randamo maisto žuvims niekada netrūko, todėl nerasdamas jokios tinkamesnės hipotezės šiam reiškiniui pateisinti, manau, kad karpis vietoj to, kad maitintųsi atokiau nuo siurblinės esančiuose plotuose, kur vanduo buvo šiltesnis, pasirinko plotą, kur vandenyje esančio deguonies koncentracija buvo ženkliai didesnė. Taigi matydamas tokį karpių elgesį aš priėjau išvados, kad pradedant nuo kažkokios temperatūros, kuri yra būtina fermentacijos sistemos darbui užtikrinti, deguonies koncentracija vandenyje vaidina svarbesnį vaidmenį karpio aktyvumui, nei vandens temperatūra.

* Štai situacija, gerai pažįstama (nelabai suprantama) ir kažkokiu tai atžvilgiu net nelogiška (nors mūsų nusivylimui dažnai pasitaikanti ir reali), kuri leidžia daryti išvadas prieštaraujančias ankščiau paminėtosioms. Ar jums pažįstama „termoklyno“ situacija, kuri pastebima vasaros metu tam tikro gylio vandens telkiniuose? „Termoklynas“ – tai vandens sluoksnis atskiriantis du skirtingos temperatūros ir skirtingo tankio vandens sluoksnius, kurie ramybės būsenoje nesimaišo. Karštuoju periodu (esant aukštam slėgiui) liepos – rugpjūčio mėnesiais „termoklynas“ susidaro 1,5-2 metrų gylyje, o temperatūrų skirtumas tarp dviejų atskirtų sluoksnių kartais yra labai ženklus. Karpiai tokiu periodu dažniausiai laikosi viršutiniame vandens sluoksnyje, kaip tik virš „termoklyno“, šiltoje, bet skurdžiai deguonimi prisodrintoje zonoje, būdami visiško pasyvumo būsenoje. Tokia situacija gali tęstis labai ilgai, net iki kelių savaičių ir jei nėra jokių ryškių dugno pakilimų išlendančių pro „termoklyna“ į viršutinį vandens sluoksnį, žūklė tokiu laiku yra tik bergždžias laiko gaišimais! O gal ir ne … Panašioje situacijoje karpiui pakanka nusileisti keliasdešimt centimetrų ir jis jau atsiranda vandens sluoksnyje, kuriame deguonies koncentracija yra daug didesnė, o panėrus dar šiek tiek žemiau, jis jau turės galimybę pasivaišinti visomis tomis skanybėmis, kurios jo laukia ant dugno. Tačiau tai jie daro labai retai, tik po ilgo laiko, kada noras maitintis tampa nepakeliama kančia. Tokiomis sąlygomis tik audra (trunkanti bent jau pusę dienos, ir pageidautina, kad po audros ženkliai nukristų temperatūra), kuri sumaišys abu „termoklyno“ skiriamus sluoksnius gali normalizuoti karpių elgesį (ir jūs labai galėsitės, jei tuo metu būsit darbe, o jūsų kolegos sėdės ant kranto : ).

Karpiai dažnai seka vėją, kada oro temperatūra yra lygi vandens temperatūrai, arba aukštesnė. Ši taisyklė labiausiai galioje nedideliuose vandens telkiniuose (neviršijančiuose 50 ha) ir sąlyginai vienodo gylio, neviršijančio 5 metrų, o taip pat ir labai giliuose telkiniuose, kada vėjas pučia į tą krantą, kurio gyliai yra ženkliai mažesni nei bendras ežero gylio vidurkis. Iš kitos pusės, mažuose vandens telkiniuose, pastoviam stipriam vėjui pučiant kelias dienas iš eilės, visas vanduo persimaišo, temperatūra suvienodėja ir vanduo tampa vientisa mase (temperatūros atžvilgiu), o tai reiškia, kad esant vienodai vandens temperatūrai visame vandens telkinyje vėjas praranda savo poveikį žuvies judėjimui. Tokiu atveju tūkstantį kartų geriau žvejoti tose vietose, kuriose ankščiau yra tekę pastebėti besimaitinančius karpius, nepriklausomai nuo to ar vėjas pučia į krantą ar nuo.

Jei jūs žinote, kad jūsų pasirinktame vandens telkinyje karpis „eina paskui vėją“ tai dar nereiškia, kad reikia pulti į kraštutinumus ir iš karto pasikeitus vėjo krypčiai keisti žūklės vietą, nes karpiai tai daro retai ir ne iš kart. Jei jūsų žūklavietė yra tame krante į kurį pučia vėjas, ir jūsų pastangos sugauti karpį duoda laukiamus rezultatus, tai mažai tikėtina, kad pasikeitus vėjo krypčiai karpis iš kart išplauks prie kito kranto, tuo labiau, kad žuvis žino, jog jūsų vietoje yra pakankamai maisto ir tai neleis jei pasitraukti, bent jau pirmąsias dvi dienas pasikeitus vėjui.

Dideliuose vandens telkiniuose žuvies judėjimas apsiriboja jos rezidavimo sektoriaus ribomis. Čia šoninis vėjas gali būti lygiai taip pat tinkamas, kaip ir vėjas į veidą, tačiau tai priklauso ar teisingai pasirinkta būtent tokio karpių būrio rezidavimo sektoriaus vieta. Negalvokite, kad dideliame vandens telkinyje, net vėjui pučiant jums į nugarą karpis išeis į priešingą krantą. Ne. Gal būt jis atsitrauks toliau nuo kranto, tačiau aišku būtų sąžininga pastebėti, kad tai nebus idealios sąlygos žvejybai.

Kada oro temperatūra yra žemesnė nei vandens, vėjo įtaka karpių žūklei keičiasi iš esmės. Šiuo atveju vėjas paspartina vandens temperatūros kritimą, ir žvejyba nuo kranto į kurį pučia vėjas gali apsisukti prieš jus. Didelis vandens ir oro temperatūrų skirtumas, esant pastoviam vėjui, neigiamai veikia karpio apetitą, kurie dažniausiai stengiasi pasislėpti nuo vėjo gilesnėse vietose neužpučiamoje ežero dalyje (ten stabilesnė vandens temperatūra).

Nepastovus tiek stiprumu, tiek kryptimi vėjas yra nepastovaus atmosferos slėgio požymis. Geriau likti namuose.

Pastovūs pietų ir pietvakarių vėjai, dažnai lydimi debesuoto oro yra atmosferinės depresijos ženklas. Vandens temperatūra naktimis kinta labai nežymiai (šiek tiek nukrenta, arba lieka pastovi). Toks oras - yra pačios geriausios sąlygos žvejybai, nepriklausomai nuo metų laiko, uždaruose vandens telkiniuose ir upėse (su sąlyga, kad nėra lietaus, arba jis negausus ir ne pastovus – staigus vandens lygio pakilimas dažnai neigiamai veikia karpių aktyvumą, tačiau pastebėjau, kad vandens lygio kritimas karpių aktyvumą neigiamai veikia daug smarkiau, tačiau kas liečia žvejybą visoms teorijoms yra išimtys).

Labiausiai aš nekenčiu šiaurės ir šiaurės vakarų vėjo. Jis visada šaltas, dar šaltesnis naktimis, nepastovus debesuotumas ir retas lietus ( o jei ir lyja, tai lietus ledinis). Neprisimenu nė vienos sėkmingos žūklės pučiant šiaurės vakarų vėjui nei uždarame vandens telkinyje, o tuo labiau upėje. Per visą savo žvejybos karjerą man teko pažinti tik pora ežerų, kuriuose žūklė buvo rezultatyvi pučiant šiaurės vėjui (bet ne šiaurės vakarų !), tačiau tai galėjo lemti ir išskirtinė tų ežerų dugno topografija.

Rytu krypties vėjai (ribose tarp šiaurės rytų ir pietryčių), vasaros laiku karts nuo kartu sudaro labai įdomias sąlygas rytinei žvejybai sekliose ežero dalyse esančiose prie vakarinio ežero kranto (tačiau čia prisideda ir saulės faktorius, apie kurį mes tuoj pat ir pakalbėsim). Jei šios krypties vėjai yra gana stiprūs ir pastovūs (pučia kelias dienas) – žūklė taps vis mažiau ir mažiau produktyvi.

Tie vasaros periodai, kada visiškai nėra vėjo, skaidrus dangus yra tikra katastrofa karpininkui ir leidžia smarkiai pataupyti jūsų foto kameros rezervus, nebent norite savo albumą papildyti besileidžiančios ar tekančios saulės vaizdais. Tačiau iš kitos pusės, tokiomis pačiomis sąlygomis šaltuoju metų laiku, tinkamai nustačius vietą, kur numanoma didžiausia karpių koncentracija rezultatai buvo gana neblogi. Tais periodais kibimas buvo gana aktyvus, tačiau labai trumpalaikis, vos 2-3 valandos antroje dienos pusėje, apie 15-18 valandą.

Aš ne vieną kartą girdėjau kalbas, kad stiprus priešpriešinis vėjas (audra) atgena karpius į krantą. Tai gali būti tiesa tik sąlyginai giliuose vandens telkiniuose su negiliomis priekrantės zonomis, tačiau seklesniuose ežeruose aš ne vieną kartą pastebėjau priešingą stipraus vėjo keliamą efektą. Čia stiprus vėjas sukuria priedugnines sroves, kurios nukreiptos į ežero gilumą ir kurias dažniausiai seka karpiai, kartais ir ganėtinai toli nuo kranto. Šis reiškinys labai ryškiai matomas dideliuose ežeruose, kurių vidutinis gylis neviršija 2,5 metro.

Ežeruose, kurių priekrantės zonos dugnas yra sudarytas iš labai smulkaus smėlio, stiprus priešpriešinis vėjas sudrumsčia vandenį gana nemažu atstumu nuo kranto. Priešingai, nei dumblino, sudrumsto vandens, kuriame gausu natūralaus maisto, tokio smėlėto drumsto vandens karpiai labai nemėgsta. Gali būti, kad tai yra sąlygojama to, jog smulkios smėlio dalelės užstringa žiaunose, taip erzindamos gana jautrią odą, kas karpiams nepatinka.

SAULĖ: apie šilumą ir šviesą.

Šviesos ir šilumos šaltinis saulė neginčijamai daro labai didelę įtaką visai vandens gyvūnijai ir augmenijai, ir savaime suprantamą įtaką mūsų mėgstamiems karpiams. Saulė spinduliuoja šviesos energiją. Kuri yra reikalinga visiems gyviems organizmams tiek, kiek jos reikia gyvybinėms funkcijoms užtikrinti. Tačiau, jei jau daugelis karpininkų ir suprato, koks yra ryšys tarp temperatūros ir karpių aktyvumo, tai drįsčiau pasakyti, kad didžioji dauguma visiškai ignoruoja tiesioginę šviesos įtaką, kuri daugeliu atvejų yra kur kas didesnė nei šilumos.


Kai kuriuose ežeruose (dažniausiai tuose, kurių plotas nėra didelis) pavasario pabaigoje, vasaros pradžioje, ramiu oru, šviečiant saulei karpiai mėgaujasi „saulės voniomis“. Dažniausiai tarp lelijų ar kitokios vandens augmenijos. Dažniausiai jie iškyla i paviršių šiek tiek įsidienojus ir po ganėtinai trumpo pasiplaukiojimo gali stovėti vienoje vietoje labai ilgą laiką (net kelias valandas). Po to, antroje dienos pusėje, kai saulė pradeda leistis, jie gali vėl pajudėti, apiplaukti savo „patruliavimo“ zoną ir panyra gilyn. Vėlesniu vasaros laiku, tas pats reiškinys tampa vis retesnis, dėl labiau įšilusio vandens paviršiaus, kas sąlygoja deguonies koncentracijose viršutiniuose vandens sluoksniuose sumažėjimą.

Ten, kur pastebimas šis „saulės vonių“ fenomenas karpius galima prijaukinti nuolat toje pačioje vietoje pasiūlant bet kokio plaukiančio jauko. Labiausiai tinkamas momentas yra viena iš patruliavimo fazių. Tačiau jei karpis jau gerai „prijaukintas“ ir žino, kad jam siūlomas plaukiojantis jaukas nekelia pavojaus, galima pabandyt ir suklaidint karpį. Tačiau tam reikia pateikti masalą prie pat besišildančio karpio galvos, o tuo pačiu jo nepabaidyt. Tokiu atveju geriausiai užmesti masalą keli metrai už karpio uodegos ir labai lėtai pritraukti prie galvos.

Karpių išėjimas į vandens paviršių yra tiesiogiai susijęs su šildomuoju saulės šviesos efektu, tačiau šis efektas nepasireiškia iki 9-10 valandos ryto, nes rytiniai saulės spinduliai į vandenį krenta nepakankamai stačiu kampu, apšviečiamas plotas didelis, tačiau nepakankamai koncentruotas. Tačiau gerai žinoma, kad kai kuriuose vandens telkiniuose rytais karpiai mėgsta išeitį į seklias priekrantės zonas maitinimuisi, ypač jei vanduo tose zonose yra pakankamai skaidrus, o pačios priekrantės seklumos yra vakariniame ežero krante (kuri pirmoji apšviečiama saulės spinduliais). Čia nerandu jokio kito paaiškinimo kaip tik šviesos poveikis karpių aktyvumo stimuliacijai. Galėčiau beveik lažintis, kad tokiomis sąlygomis karpis naudodamasis savo regėjimu (Dėmesio! Aš ne konstatuoju, kad karpis turi gerą regėjimą, tačiau jis turi akis ir gali matyti) lengviau surandą smulkius maistinius organizmus, kurie šviesai stiprėjant pasislepia. Ši hipotezė yra glaudžiai susijusi ir su kita mano iškelta mintimi, kad masalas yra efektyvesnis jei jo spalva yra labiau kontrastinga dugno spalvai (Dėmesio! Аš netvirtinu, kad karpiai skiria spalvas, tačiau esu labiau nei įsitikinęs, kad skiria kontrastus). Manau ši informacija kai kuriems iš jūsų bus naudinga. Gaudant karpius vandens telkiniuose kuriuose nėra gausu mažų karpių rekomenduoju naudoti kontrastingus masalus, tačiau jei ežere yra gausu mažų karpių, kontrastingi masalai gali lemti tikrą košmarą, mat mažesnio karpio regėjimas veikia kur kas geriau, nei didelio.

Kitas teorijos apie šviesos poveikį karpių kibimui patvirtinimas yra tai, kad ežerai kurie yra labai produktyvūs antroje dienos pusėje, niekada neduoda gerų rezultatų vietose, kurios tuo metu yra šešėlio zonoje. Ir tai vienodai aktualu tiek ežerams, upėms ar kanalams, be to nei vėjas nei srovė čia didelių pakeitimų nesudaro). Be to, tos vietos kurios po 15 val. būna šešėlio zonoje retai kada duoda rezultatų vakare ar nakties metu, tai pasako, kad vakariniai saulės spinduliai leidžia daryti prielaidą, kur naktį bus susitelkusi žuvis.

O kadangi kalba eina apie dieną ir naktį, paminėsiu kelis faktorius, kurie labai dažnai yra ignoruojami. Karpiai iš esmės nėra naktinės žuvys, todėl nereikėtų ignoruoti ir neįvertinti jų dieninio maitinimosi aktyvumo. Man teko žvejoti jau daugiau nei 300 uždarų vandens telkinių ir upių, norėčiau paminėti, kad žūklė dienos metu buvo ne ka mažiau, o daugeliu atvejų netgi ženkliai labiau produktyvi nei naktinė žūklė. Tik dviejuose ežeruose karpiai kibo išskirtinai naktimis: tai tie ežerai, kur karpiai maitinosi vėžiagyviais (naktiniai padarėliai) ir ežeruose, kuriuose kažkurį nepertraukiamą laiką buvo žvejojama labai aktyviai („užpresuoti ežerai“). Mano regione kai kurie karpininkai žvejoja išskirtinai tik naktimis, nors aš žinau, jog tie ežerai gali duoti daug geresnius rezultatus kaip tik dienos metu. Gali būti, kad kai kuriems iš jūsų (lažinuosi, kad daugeliui) teko iš naujo „atidaryt“ savo ežerą suprantant, kad tikrasis lobis guli čia pat po kojom.

Leon Hoogendijk
www.carp-fishing.lt