Pradžioje trumpai parašysiu, kokias pagrindines savybes turi daugumas aliejų. Aliejų pagrindą sudaro riebalai (glicerinas), o likusią dalį sudaro eteriniai aliejai, kurių pagrindinė savybė tai skaidrumas, kvapas ir pati iš savęs kaip aliejaus vertė. Į aliejų sudėtį įeina ir tokios atskiros mikrodalelės, kurių organizmai (žuvų irgi) negali net savarankiškai įsisavinti. Mes, žvejai, aliejus vertiname už jų savybę išlikti vandenyje neišsiskaidant. O tai reiškia, kad aliejaus kiekį pateikti žuvims mes galime neribotu kiekiu. Esmė tame, kad žuvis ragaudama pajunta skonio savybes tik tų medžiagų, kurios skaidosi ir jungiasi su vandeniu. Šiuo atveju šito neįvyksta. Kita aliejų savybė yra ta, kad jis turi gerą lipnumą su kitomis medžiagomis.Vadinasi aliejus gerai aptraukia tvirtas dalelytes savo apvalkalu. Dar viena aliejų savybė tai gebėjimas visai nepriimti į save vandens, o tai reiškia, kad dalelytės kurios aptrauktos aliejumi visada atstumia vandenį. Ir paskutinė savybė yra ta, kad aliejus maišosi gerai su kitais riebalais, tame tarpe ir su eteriniais aliejais.
Dabar turime prisiminti, ką ir kaip jaučia žuvys. Žuvys turi keletą valgomųjų – skoninių savybių. Tačiau skirtingai nuo žmonių, žuvys jaučia skonį tik tų dalelyčių, kurios tirpsta vandenyje. Todėl tai ką mes vadiname uoslės receptoriumi, kurį turime uosdami ore, žuvys jo neturi, nes neturi tokio kontakto su oru. Kita vertus, jos turi itin gerą skonio receptorių, kurį jaučia tų dalelių kurios tirpsta vandenyje.

Pagaliau po tokio įvado mes galime pradėti pasakojimą apie tiesioginį aliejų panaudojimą žvejyboje. Jau nuo senovės aliejai būdavo žvejyboje naudojami tam, kad jie turėdavo savyje cheminių dirgiklių, į kuriuos reaguoja atitinkami žuvies organai. Norint išgauti kuo geresnį rezultatą reikia pasiekti kuo didesnį aliejų susijungimą su vandeniu (o mes kaip žinome, jis nesijungia) arba rasti būdą, kaip padaryti, kad tam tikros aliejaus dalelytės pasiektų žuvies dirgiklius.

Paprasčiausias būdas tai padaryti yra tešlos ar kruopų sumaišymas su aliejumi. Miltai, grūdai ar kitos dalelytės aptraukiamos aliejumi ir tokiu būdu patenka pas žuvį. Smulkios dalelytės ar grūdai šiaip skęsta, o taip apdorotos jos besileisdamos sudaro debesį iki pat vandens paviršiaus kas labai praktikuojama žvejų tarpe.

Kitas būdas būtų aliejaus tirpinimas skiediklių pagalba, o po to jų sumaišymas su vandeniu. To rezultate mes gauname emulsiją arba itin smulkius mikro vandens lašelius, tolygiai pasiskirsčiusius visam vandenyje ir kurie nesusilieja į stambias riebalines dėmes. Šiam reikalui labai gerai tinka spiritas ir glicerinas, kuris nors ir būdamas kaip riebalas, bet priskiriamas prie spirito atmainos. Šio būdo dėka žuvis gauna didesnį kiekį aliejau nei aukščiau išvardintas būdas. Be to, tokiu atveju ir aliejaus sunaudojama mažiau. Turime nepamiršti ir kito aspekto, kad su aliejumi į vandenį papuola ir skiediklis, kurio didesnė koncentracija turėtų neigiamą poveikį ir nubaidytų žuvį. Šiaip žuvys skiediklio savotišką dozę gauna per šakas, medžių lapus kitus augalus, bet naudojant juos aliejų skiedime turime elgtis itin atsakingai. Praktika rodo, kad 1-2 procentai skiediklio nuo viso kiekio žuvim tikrai įtakos nedaro. Tas pats glicerinas yra saldus ir jei naudojamas saikingai, duoda teigiamų rezultatų. Šiuo metu yra netgi natūralių ingredientų, kurie naudojami maisto pramonėje, o karpininkai tai atskirais atvejais tai pritaiko net karpių žvejyboje.

Aš manau, kad, jei tarkim, mes atidarytumėm buteliuką vandens telkinyje ant dugno, tai iššovęs iš jo aliejus iškiltų į vandens paviršių tuo pačiu pakeldamas nuo dugno smulkias mikro dalelytes.

Manau panašus efektas būtų išgautas, jei mes to paties aliejaus įdėję į jauką juo užtaisytumėme dugnininko šėryklėlę. Užmetus sistemėlę į vandens paviršių išsiverčia savotiškas fontanas kuris atrodo tarsi sprogimas po vandeniu ir  kur aliejus susimaišęs su jauku iškyla į paviršių. Tokiu atveju labai sumažėja mikroelementų efektyvumas kuris sunkiai skinasi kelią į vandens sluoksnį. Šiuo atveju aliejus ir daro tą skilimo stabdymą. Gal išimtinais atvejais tai ir galėtų būti naudinga tačiau pagal atskirus stebėjimus tai daugiau duoda bėdos nei naudos.

Žemiau mes stabtelėsime ir labiau aprašysime tuos atvejus, momentus su aliejų rūšimis kurias teko išbandyti praktikoje.

Kanapių aliejus
Šitą aliejų labai mėgsta kuojos.Neatsisako jo ir karpiai.  Jį galima naudoti ir kaip emulsiją ir tiesiai įvedant į tešlą ar kitą košę.

Arachisų aliejus
Sumaišius šį aliejų su tešla ar pasigaminus emulsijos jo panaudojimas duoda efektą žvejojant karšius ir karosus, o dar galimas šio aliejaus karšių žūklėje panaudojimas, maišant su makaronais.

Linų aliejus
Tai mažiausiai nuspėjamas jo efektyvumas.Vienu atveju jis gerai veikia gaudant baltą žuvį, kuoją, karšius, plakius. Kitu atveju rezultatas buvo neigiamas, netgi atbaidė žuvį. Eksperimentas su šiuo aliejumi iki galo dar neišbaigtas.

Saulėgrąžų aliejus
Tai turbūt aliejus, kurį žvejai pradėjo naudoti pirmiausiai. Gana gerą efektą duoda žvejojant karosus, tiek naudojant kaip emulsiją, tiek įdedant į visokias košes, tešlas ir pan. Neatsisako juo pasmaguriauti ir kitos karpinių šeimos žuvys. Jei naudotumėme jį  kaip ekstraktą, tai efektyvumas tikrai nėra pastebėtas.

Žuvies taukai
Visi mes puikiai žinome žuvies taukus. Jei mes juos naudosime kaip emulsiją, tai itin gero efekto galime tikėtis žvejojant šaltuoju metų laiku karšius, karpius ar sazanus. Na, o jei pagardinsime savo košes ar tešlą šiuo aliejumi, tai gerų žvejybos rezultatų  irgi netruksime sulaukti.

Ištisą sezoną duoda gerą rezultatą gaudant ir plėšrūnus. Panaudojus koncentratą gero efekto galima tikėtis ešerių žvejyboje. Be abejo yra dar aibės nepaminėtų aliejų. Tai  kedro, kokso, liepų, vynuogių ir t.t..
Žinant šių aliejų savybes, ypatumus, jų poveikį į žuvies jutimo organus, galima atlikti aibes eksperimentų. Galvokite, bandykite, eksperimentuokite !

Iš rusų kalbos vertė Sigutis