Pilnas internetas straipsnių, laidų ir visokios kitokios info apie karšių žūklę upėse, ežeruose, užtvankose ir t.t... Bet asmeniškai man nei vieno straipsnio neteko matyti apie karšių žūklę Kuršių mariose, nors tikrai duočiau kepurę pri..kt, jei kas drįstų ginčytis teigdami, jog kažkur kitur Lietuvoje yra geresnės sąlygos jiems augti ir aptinkama didesnių bei stambesnių karšių būrių  (kalbu apie sekliąsias Neringos pakrantes). Pati žūklė, kaip ir pats vandens telkinys nuo minėtųjų, skiriasi ne mažiau, negu karšių žūklė upėje skiriasi nuo karšių žūklės ežere.

Jau daugiau kaip mėnesį laiko laukiau skambučio iš Preilos su džiugia žinia, kad jau subujojo žolės ir karšiai ateina i pakrantes maitintis. Tiesa, skambučio sulaukiau daugiau kaip prieš porą savaičių, tačiau vis nerasdavau poros laisvų dienų. Kodėl būtent poros? Ogi todėl, jog karšių žūklei mariose, ypatingai jei nesi vietinis ir nežinai kaip elgiasi bei vaikšto jų būriai, manau vertėtų skirti bent parą laiko tikintis ką nors sugauti ir nežaidžiant „vabank“ (pasitaikys ar nepasitaikys per tas 4 ar 6 žūklės valandas būrys).

Kuršių mariose yra labai didelės karšių ganyklos, proporcingai joms dideli ir karšių būriai bei pačios žuvys. Nesu ichtiologas ir neįsivaizduoju koks individų kiekis apytiksliai sudaro vieną būrį, tačiau prasidėjus kibimui, nejaukintoje vietoje, gali 50 m spinduliu mėtyt į visas puses ir kelių minučių bėgyje, jei sulaukei gausaus būrio, greičiausiai sulauksi kibimo... Didelės ganyklos reiškia tai, jog per parą būrys migruoja pakrantėmis didelius atstumus aktyviai maitindamasis tarp sužėlusių žolių randamais gyvūnėliais. Tad atspėti būtent kuriuo paros metu jūsų pasirinktoje žūklavietėje pasirodys karšiai praktiškai neįmanoma, nes jie gali būti už keleto ar daugiau kilometrų. Vertėtų pamiršti visas taisykles apie „geriausią paros metą“ šių žuvų žūklei, kadangi mariniams plačiašoniams visiškai dzin ar dabar yra +36 ir 2 val dienos, ar 24 val nakties. Galite nesistengti jaukinti brangiausiais Sensaso pašarais, plonintis valus ir bandyti įvairiausias masalų kombinacijas, siekdami prisivilioti karšį, nes tai irgi yra praktiškai neįmanoma. Karšis jūsų žūklavietėje pasirodys tada, kai jam ateis laikas ir ne dėl to, kad ten guli jūsų pašaras.

Nors vietiniai žvejai absoliučiai nejaukina, bet aš vis dėlto rekomenduočiau jaukinti, jaukas padeda būrį išlaikyti šiek tiek ilgiau jūsų žūklavietėje. Pasirodžius karšiams, nejaukintoje vietoje karšiai užsilaiko 10-20 min (priklausomai nuo būrio dydžio), na o jaukinant pavyksta išlaikyti iki 20 gal net 40 min. Idealiausias variantas būtų prieš žūklę atsižymėti atstumą panašiai kaip tai daro karpininkai, arba daryti taip kaip aš, pririšt „bambalį“ prie akmens ir užnešti tokį atstumą, kokį maksimaliai galite užmesti. O kur nors šalia jo jaukinti apie 10-20 kvadratinių metrų plotą prieš tai grėbliu pasidarbavus ir aprovus žoles, kurios gali jums trukdyti kovoti su stambiu laimikiu.

Negalvokit, kad jaukinamas plotas yra per didelis, geriau pabandykit įsivaizduoti kaip 300 kilogramą ar du sveriančių karšių tilptų į 2 kv. m. plotą. Jauko kiekiai kaip ir jaukinimo plotas irgi protu nesuvokiami. Pirmam užjaukinimui sumetu apie 1,5 -2 kg sauso jauko. Panašiai sumetu kas kartą būriui praėjus, plius papildomai nunešu, kai nėra ką veikt ir nekimba. Peršerti šitiek karšių yra neįmanoma, nebent pilsite maišais žirnius. Gal atrodys ir keista, bet gulintis ant dugno pašaras padeda atsikratyti pūgžlių, todėl kad į jauką gerai reaguoja ir riebūs karosai, o kuomet karosai ateina į jaukinimo vietą ir maitinasi, pūgžliai arba dingsta, arba jų lieka  mažai ir jūs, belaukdami plačiašonių, turite gerą laiką su karosais, vidutiniškai sveriančiais nuo 300 – 800, ar net 1 kg.

Dėl įrankių, nevertėtų labai susireikšminti. Pats naudoju du fenderius: 3,9m 120 g užmetimo, 0,08 mm pintukas ir 0,22 mm fluorokarbono pavadėlis. Mėtomi svoriai nuo 25 iki 60 g priklausomai nuo vėjo krypties, jo stiprumo ir bangos. Šėryklėlių nenaudoju, vengdamas papildomo triukšmo, kadangi gaudoma gylyje maždaug iki bambos, o ir pašaro kiekis nugabenamas su šėryklėle apčiuopiamo efekto manau neduotų. Minėti įrankiai tikrai nėra per grubūs, kaip ir minėjau pakrantėse vasaromis būna priaugę nemažai žolių, apie kurias stambesni karšiai bet kokiu atveju apsuks valą ir bus dvi išeitys, arba mėgint jėga ištraukt su visa žole, arba brist iki karšio ir rizikuot kad jis pats pabaidytas nusiplėš. Kaip bebūtų, nepasiruošus žūklavietės ir neišsirovus žolės teks atsisveikinti su trečdaliu laimikio tai tikrai.

Dažniausiai naudodavau 4/5 numerio trumpakočius kabliukus, bet drįstu teigti, jog net jie yra per maži, tik niekaip parduotuvėje neprisiverčiu savęs įsigyti 1/2/3 numerio plonų karšinių kablių. Manau būtent dėl tos priežasties praeitoje savo žvejyboje, rytą užplaukus negausiam, tačiau itin stambių karšių būriui, iš 5 pakirstų nesugebėjau į krantą iškelti nė vieno. Po pakirtimo paprasčiausiai nepavykdavo suvaldyti karšio, šis į artimiausias žoles, o žolėse dažniausiai pats nusiplėšdavo. Porą kartų nereikėjo net žolės, paprasčiausiai pats per daug stengdavausi suvaldyti nuo žolės ir palyginus mažytis kablys ištrūkdavo iš lūpos. Geriausias masalas kaip ir visose Kuršių mariose yra paprastas sliekas, tad ir kabliukus reikėtų rinktis ilgakočius. Naktinis sliekas ne visada pasitvirtina. Kartais dieną, begaudant pavienes žuvis sudirba slieko ir musės lervos kombinacija.  Nereikėtų pamiršti, jog sausose ir smėlingose Neringos pakrantėse yra nenormaliai daug skruzdėlių, tad pasirūpinkite ir barstomais milteliais kurie pabaido tuos vabaliukus.

Manau suteikiau pakankamai info pirmam kartui. Svarbiausias dalykas, kurio nepamirškit – kantrybės, ir karšiai tikrai jus ras...! Nei žvyno!!

Na o aš praėjusį šeštadienį, iškart po nelengvos paros darbo, vis dar neapsisprendęs kur žvejosiu, čiumpu komplektą surfų, pora feederių, griebiu paną už rankos, kad padėtų viską tempti, o vardan to  pažadu iš dviejų parų bent jau pusdienį pasivolioti kartu prie jūros. Ehh, nelengva dalia tenka ir žvejų antrosioms pusėms... Ačiū joms už kantrybę :) Dėl stipriai sukilusio vėjo teko atidėti šašlyko kepimą stovyklavietėje „Rožių krūmas“, tad prie vandens pavyko atsirasti jau po 8 val. vakaro, po10 val pirma pašaro dozė vandenyje ir laukimas. Vėjas visiškai nurimo. Laukimas... laukimas...

Išsisėmiau berašydamas apie pačią žūklę, tad papasakosiu tiek, kad ko gero tąkart prie vandens atsiradau per vėlai ir per visą žūklę sulaukiau tik dviejų karšių būrių (mažų ir kitas stambių), per kuriuos turėjau apie 25 kibimus kokie 8 karšiai pasiliko žolėse (savaime aišku didžiausi). 7 karšiai pateko į skiaurę (kartu su kokia dešimčia karosų), o likę arba nepakirsti arba nusiplėšė po pakirtimo.

Kaip dažniausiai, kantrybės prireikė ir šįkart,  per naktį tesugebėjau ištraukti 15 pūgžlių, 2 karosus ir kažkas rimtesnio nutrūko žolėse, nė vieno karšio... Pirmo karšio teko palaukti apie 11 valandų nuo žūklės pradžios (būtent dėl to ir rekomenduoju išsiruošti parai laiko). Praėjus pirmam stambiam būriui jį keitė karosai ir už poros valandų pasirodė kitas, smulkesnių, bet gerokai didesnis būrys. Saulė vargino nežmoniškai, vienu tarpu net kėdę i vandenį nusitempęs buvau ir sėdėjau vandenyje iki bambos....

Tą dieną karšiai sukiojosi įlankoje kažkur nuo 8 val ryto. 13:00 nusiėmiau, tikiu kad rezultatai būtų kur kas geresni, jei bučiau kentėjęs saulę ir dieną... Tačiau buvau žadėjęs sąvajai, jog keliausim prie jūros, tad galima sakyt po antros nemiegotos paros, feederius keičiau į surfus ir prie jūros. Įbridęs į jūrą supratau, kad vanduo ryškiai per šiltas, bet tikėjausi gal koks uotas pasitaikys, deja... Tik prigulęs užmigau ant smėlio tris su puse valandos, atsikėlus radau stiproką šiaurės vėją, sukilusią žolę, tad porą sykių mestelėjęs i jūrą porcijas, atsisakiau tos minties ir keliavau namo...

Ignelis