Ką girdėjome apie lyną? a) Jie nekimba ant meškerės (tik labai retai); b) „leidžia burbulus“; c) juos pagauna tik tinklais; d) jie yra visur arba jų nėra niekur; e) žiemą miega įsirausę į dumblą. Dar galima būtų vardinti daug vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Ir iš tiesų, lynas yra ta žuvis, apie kurią galima prirašyti daugiausia straipsnių, bet tai dar labiau suklaidintų žveją, sumaniusį pagauti burbulų leidėją. Pirmiausia, reiktų kiekvienam konkrečiam vandens telkiniui skirti po atskirą straipsnį. Čia mano nuomonė. Mano pasakojime bus aprašomas vienas ežeras, esantis netoli Vilniaus.

Pradžių pradžia. Tai yra sunkiausia. Tai atima daugiausia laiko, sveikatos ir kantrybės. Pirmiausia reikia rasti telkinį, kuriame lynai gyvena, dauginasi ir be viso to dar ir kimba. Nes drįsiu teigti, kad yra ežerų, kuriuose lynų yra begalė, tačiau jie kibti nenori. Kyla klausimas - o kodėl? O todėl, kad jiems siūlome ne tą ką jie norėtų įsimesti sau į ūsuotą burną. Va čia jau ir bus lynų gaudymo formulės didžiausias nežinomasis. Kaip jį sužinoti - pabandysiu padėti.
Kas toliau. Na, galvojate, kad radote ežerą pilną tų paslaptingųjų žuvų. Taip nusprendėte iš vietiniu pasakojimų, nuogirdų arba tiesiog iš savo žvejybinės patirties. Dabar lieka rasti konkrečią vietą, kurioje mirksite ir leisite savo laisvas dienas, savaites, gal net mėnesius. Jei tais metais neatrasite visų formulės nežinomųjų (tačiau dar turėsite vilties, sveikatos ir bent kiek kantrybės), prireiks dar metelių kitų. Tačiau, jei rasite bent pusę tų nežinomųjų ir sumanysite išspręsti lynų gaudymo lygtį iki galo, jums beliks pašvęsti gausybe savo laisvo laiko.
Dabar rimtai. Su Drageriene įnikom į vieną ežeriuką netoli Vilniaus. Nuo ankstyvo pavasario kibdavo kuojikės, raudelės, ešeriukai. Kartą, visai netyčia ištraukėm kelis sprindinius lynukus. Tas mus suintrigavo ir todėl mes jau kelinti metai vis ieškome tų formulės nežinomųjų. Manau, jog didžioji dalis yra išaiškinta, liko tik patys sunkiausi.
Vieta. Lynui nereikia didelių gylių ir pačių tolimiausiu „akių“ žolėse. Mūsų ežere gaudomoje vietoje lynai kimba 1 - 7 metrų atstumu nuo kranto, gylis – 0,8-1,5 metro. Dugnas minkštas, durpinis, vietomis apaugęs švelnia samanėle. Netoliese yra „slėptuvės“ - auga kietos ilgos lapuotos žolės, tačiau jos mums žvejybai neturi jokios įtakos, prie jų negaudome lynų. Atrodytų viskas - vietą turime, galime jaukintis ir lupti lynus. Būtų naivu galvoti, kad to užtenka. Ir mes taip darėm, bet iš viso to tik šnipštas tesigavo - lynai siautė aplinkui, nuo burbuliavimo net plūdės lingavo. Tačiau kaip nekibo, taip nekibo. Bet mes vis tiek važiavome „lynų gaudyti“. Tiesa, pagaudavom kas trečią žūklę po kokį nukvakusį lynuką, sveriantį kelis šimtus gramų. Ko tik nedarėm su masalais, kuo tik jų netepėm, kur tik nevilgėm - na niekaip negalėjome priversti lyno sukrutinti bent paties ūso galiuko. O kokia mūsų veido išraiška būdavo, kai ateidavo vietiniai vaikigaliai su savo teleskopais „metras-baksas“, 0,3 mm valas be pavadėlio. Prikemša „karmūškę“ duonos, ant kablio mauna slieką ir meta savo spyruokliuojančią sistemą palei mūsų vaglerius. Paklausius ką jie pagauna, ištysusiais veidais ir išsižioję tik susižvalgydavome su žmona. Kur gi ne, kai išgirsti atsakymą: „Nu lynų pagaunam iki dviejų kilų, nu karšių iki pusantro kilo“. Ir vėl tada pasipila į vandenį visokie gutmix‘ai, šmiksai ir jiems giminingi pašarų gamintojų išradimai. Vėl keičiami masalai šviežiais. Vėl skrenda plūdės į dar banguojantį nuo pašarų vandenį. Tada pasipila burbulai, lynai nekimba, ir mums vos nepakrinka nervai.
Išganymas. Jau kelintą sezoną taip sėdėdami ir laukdami kada gi teiksis kibti lynai, sulaukiam netikėtos pagalbos. Ateina vieną dieną „čiabuvis“, iš maišelio kažkokių kruopų pasėmęs meta jas į vandenį ir „atseit“ žvejoja. Žvejojam „atseit“ ir mes. Jis saują kruopų - mes kvepiančio „mixo“. Jis kelis metrus nuo kranto su savo pagaliu - mes su 4 metrų „mačais“ dešimt nuo kranto. Jis ant kabliuko „kažką“ - mes dziką, slieką, kukurūzą ir dar velniai žino ką. Jis traukia kuojas vieną po kitos - mes kada ne kada kokią stipeną. Staiga jo meškerė sulinksta ir po galynėjimųsi prie jo kojų sujuoduoja galinga žuvis. Mums tik akyse sutamsėja. Kai vietinis ištraukia dar vieną juodulį, aš neiškenčiu, ir kulniuoju prie vietinės „faunos“ atstovo. O pasirodo jis visai draugiškas, be jokių skrupulų pasako ką ant kablio reikia kabinti, kuo šerti, kur mesti, nes taip jau gaudoma nuo jo senelio laikų. Į šuns dienas išdėjo visus gaminamus pašarus, esą tai sportininkų „išmislas", ir juo yra sugadinti žuvų skonio receptoriai. Paklausiau, palinksėjau ir nuėjau aš toliau kiurksoti prie savo meškerių.
Eureka. Ką kabinsim kitą žvejybą jau žinojome, tad lyg kokie naivuoliai pirmokai kitą dieną prisivirėm perlinių kruopų ir jau įsivaizdavome krūvas lynų prie savo kojų. Ir ką jūs manote, pagavome po kelis lynus. Ne lyniukus, bet žuvis sveriančias virš puskilio. Mus ši naujiena susargdino visai vasarai. Prasirgom šią, sirgsim kitą, ir dar kitą ir dar....
Darbo diena eina į pabaigą ir gaunu Dragerienės žinutę „Gal varom lynų“. Na ir visi planai padirbėti prie statybų po darbo nusikelia kitai dienai geriausiai. Staigiai užšoku į parduotuvę, maišelyje suskamba alaus butelaičiai, iš kameros imu maišelį su virtom perlinėm ir jau kelyje.
Kas tada. Hmmmmm... Greit išlankstoma kėdutė, saujelė perlinių kruopų skrieja tris - keturis metrus nuo kranto, surenkami ir užmetami „mačai“. Tada ramiai atsidarau alų ir nenugėręs jo nė pusės pirmą lyną įvairuoju į graibštą. Po kelių minučių graibštą perduodu Dragerienei - jos „mačas“ jau perlinkęs.
<i>Klausimai.</i> Kodėl nė vienas pagautas lynas pilve neturėjo nė vienos perlinės kruopos? Kodėl ne visada plūdę įvedus į verdančią vietą lynai užkibdavo? Tai tik keli klausimai. Bet išaiškinus ir tai, visada atsiras kitų klausimai.

Drageris