Tomas Būdas
Karpininkų asociacijos valdybos narys
Rugpjūčio 15 dieną skambino draugas: „Atvažiuok, jau kimba – pagavau...“. Taip jis sakė apie karpius Nemune. Laukiau šio skambučio, bet negalėjau tiksliai spėti, kada gi šįmet upių karpiai pradės aktyvų rudeninį maitinimąsi. Gal ir keista, – juk šitos žuvys yra šiltamėgės – tačiau vasaros vidurys nėra geras metų laikas netgi karpininkams. Stovinčiuose vandenyse tokiu metu stambiažvynį sužvejoti apskritai sudėtinga, tad tenka laukti, kada vanduo ims vėsti ir karpiams sugrįš apetitas. Bet prasti popieriai būna ir upėse. Kad jiems irgi per karščius nesinori ėsti, patvirtina pirmasis upėje draugo laimikis – karpis užkibo ties nedidelio upelio žiotimis, kur vanduo yra vėsesnis.
Skaitytojams gali kilti mintis – o kaip tuomet yra, tarkim, Ispanijoje, kuri garsėja savo rekordiniais karpiais? Ten visus metus oro ir vandens temperatūra yra aukštesnė, pastovesnė, todėl ir vietinės žuvys į sušilusį vandenį reaguoja kitaip, nei pas mus. Juk Lietuvoje vandens telkiniai žiemą užšąla, o per patį vidurvasarį juose vanduo užkaista ne prasčiau, kaip minėtoje Ispanijoje. Žuvims tokie svyravimai visiškai nepatinka, karpiams – irgi, jie geriausiai jaučiasi, kai telkinyje vanduo yra 14-18° C.
Nors karpiauju seniai, tačiau karpius upėse pastoviai pradėjau gaudyti tik prieš kokius dešimt metų. Pradžioje man netgi buvo labai keista – iš kur šiuose vandenyse gali būti tiek karpių, juo labiau – stambių. Pirminė versija – pabėgo iš tvenkinių ir prisitaikė prie esamų sąlygų. Beje, taip galvoja absoliuti dauguma žvejų. Tačiau kartą Nemune semiant vandenį jaukui drėkinti, kibire radau grūžliuką ir... šiųmetinį karpiuką. Iš kur jis? Gal būt karpiai taip sugebėjo prisitaikyti, jog netgi gali susilaukti palikuonių, nes aplinkui seklūs dumblini žolėmis apaugę vandenys, priekrantėje vanduo arbatos šiltumo. Nuo tada mano supratimas apie upėje esančius karpius pasikeitė – kas paneigs, kad užkibęs Nemune karpis negali būti gimęs ir užaugęs šioje upėje.
Nors Lietuvoje upių daug ir stambūs karpiai galėtų gyventi beveik visose didesniosiose, bet aš pastoviai juos gaudau tik Nemune ir Neryje. Esu mėginęs laimę ir Merkyje. Nenustebkite, bet šioje lašišinėje upėje karpiai irgi pritapo. Tiesa, mano bandymai buvo nesėkmingi, tačiau esu matęs, kaip vienas žvejys čia sumeškeriojo visai neprastą karpį ir dar vieną turėjo tinklelyje. Nors Merkys man ir nelabai patiko – pernelyg jau jis siauras. Čia negali net normaliai karpinės meškerės švystelėti ir tenka ją užmesti it kokią plūdinę.
Nenorėčiau teigti, kad esu karpių žūklės upėje pradininkas. Tikriausiai pirmieji rimtai upinių karpių žūkle susidomėjo druskininkiečiai. Jie, tik pradėję tokį meškeriojimą Nemune, iš karto pasiekė labai gerų rezultatų. Šis gandas netruko ateiti ir į Vilnių, o kadangi aš gyvenu sostinėje, tai su draugais nuvykome pažiūrėti, kaip žvejoja dzūkai. Gandai pasitvirtino, susidomėjome tokia žūkle ir patys prisitaikėme prie upės sąlygų. Labai intensyviai pradėjome meškerioti karpius Punios šilo apylinkėse. Kadangi turiu žūklės užrašus, pasižiūrėjau – pirmasis įrašas yra padarytas 1999 metais. Ten naudodavom (ir tebenaudojam) labai įdomų ir neįprastą masalą. Gal būt keistas ne tiek pats masalas, kiek jo paruošimo būdas, nes tai yra prarūgęs ir vanile iškvėpintas žirnis.
Galiu papasakoti, kaip šis „gardumynas“ paruošiamas. Pirmiausia įprastai išverdu žirnius ir užpilu vanilinio cukraus. Kaip sako karpininkai – „uždipinu“ masalą. Tada palaikau savaitę laiko žirnius tame pasaldintame vandenėlyje. Kvepia tuomet žirnis labai specifiškai – saldžiai aštriu prarūgusiu kvapu. Dabar jau masalas tinkamas kabinti ant kabliuko. Tiesa, nebijokite, taip virti žirniai nesuminkštės per savaitę, svarbu laikyti juos vėsesniame vandenyje. Kokia bus jų konsistencija priklausys nuo to, kaip minkštai žirnius išvirėte.
Pradžioje ties Punios šilu Nemune išbandėme įvairius, mūsų galva tinkamus vietiniams karpiams masalus – sliekus, kukurūzus. Tuščiai. Bet kuomet visai atsitiktinai ant kabliuko užkabinome pasaldintą vanile prarūgusį žirnį (sakau – masalas prarūgo netyčia), reikalai kaip mat pasitaisė. Įdomu, kad tokį masalą mielai ragavo ne tik karpiai, bet ir šapalai, ūsoriai. Pastarosios žuvys papuldavo maždaug iki 3 kg svorio, bet su ūsoriumi nuolat turėdavau bėdos. Jau pagal kibimą gali spręsti, jog žirnį ryja ši žuvis. Kai trauki - irgi nesupainiosi su karpiu, nes ūsorius beveik visada plaukia prieš srovę, o karpis mauna pasroviui. Taigi tie ūsoriai, man, kaip karpininkui, didelio įspūdžio nesudaro, o ištraukti juos būdavo gana sudėtinga. Ne todėl, kad įranga nepatikima, bet tose vietose prie kranto žolės, šlaitai statūs ir ūsorius labai dažnai iškrėsdavo kokią nors kiaulystę.
Jei jau užsiminiau apie karpių vietas Nemune, tai pratęsiu šią temą. Galima pagalvoti, jog karpiams reikalingi ramūs dumblini ir gilūs užutekiai. Tačiau nieko panašaus ten nėra. Jau turėjote apie tai susivokti, nes, kaip sakiau, gaudant karpius užkimba šapalai ir ūsoriai. Tose vietose ištisinis akmenynas, gylis irgi sąlyginai nedidelis, sraunu. Per kiekvieną žūklę paliekame dugne po keletą svarelių ir kabliukų. Žodžiu, tai nė iš tolo nepanašu į karpių gaudymą kur nors tvenkiniuose.
Gal prieš kokius septynerius metus staiga nei iš šio, nei iš to mūsų atrastose vietose ėmė nebekibti žuvys. Nusprendėme, kad gal būt jas su elektra brakonieriai išmušė. Bent jau tokius gandus girdėjome. Ką beveiksi – reikia bandyti naujų vietų žūklei ieškoti. Taip ir padarėme. Dviese su pusbroliu valtimis pasileidome nuo Merkinės iki Alytaus. Plaukėme tris dienas. Kažkokių įspūdingų vietų neradome, bet kelias neblogas visgi aptikome. Kai kuriose iš jų aš pastoviai žvejoju ir dabar.
Tuomet atradome labai gražią vietą netoli Nemunaičio Vangelonyse. Toje Nemuno atkarpoje yra šiek tiek giliau, kažkur apie 2-3 m. Bet akmenų irgi netrūksta. Tiesa, jų ne tiek daug, kaip ties Punios šilu, visgi tų efektingai atrodančių iš vandens išsikišusių didžiulių riedulių yra nemažai. Tai gerai, kadangi už didelių akmenų upės srovė ilgainiui išskalauja gilesnes duobes, čia kažkiek ramesnė srovė ir karpiams tai patinka.
Karpiai, jei tik jų yra kažkokioje upės atkarpoje, labai greitai išsiduoda ten esantys. Jie niekaip negali ramiai plaukioti ir neiškentę ima šokinėti.
Kažkada, kai pirmą kartą pamatėme upėse karpius gaudančius druskininkiečius, jie naudojo savo sukonstruotas sistemėles. Bet mes žvejojame kitokiomis, t.y. pritaikytomis žvejoti prūduose, sistemomis. Esminis skirtumas - tai pasunkinta šeryklėle ir apačioje ne vienas kabliukas, o du. Pavadėliai rišami iš paprasto valo ant trigubo suktuko, kad mažiau painiotųsi. Pavadėlių ilgis apie 10 cm. Žodžiu, sistemėlė su dviem vienodo ilgio pavadėliais iš viršaus atrodo, kaip didelis vabalas su ūsais. Kai kurie karpininkai kritikuoja dviejų pavadėlių pasirinkimą, nes jų nuomone užkibęs karpis gali laisvąjį kabliuką užkabinti už šiekšto. Gal būt. Tačiau (sutapimas tai ar ne – neapsisprendžiau) kuomet žvejodavau su vienu kabliuku, ant kurio maudavau žirnį, karpių beveik niekuomet nepagaudavau. Kada pabandžiau žuvims siūlyti iš karto du žirnius, jos kibo nepalyginamai geriau.
Galima karpius upėse gaudyti ir baltyminiais kukuliais. Čia jau siūlyčiau naudoti įprastą, ežeruose naudojamą sistemėlę. Tačiau jaukinti boiliais upėse yra beprasmiška. Aš nežinau, kokį kiekį tokio jauko tektų suberti į tekantį vandenį, kad karpiai atplauktų į norimą vietą. Tokiai žūklei aš naudoju sausą prievilą arba šutintus didžiuosius kukurūzus, o taip pat žirnius.
Kadangi gaudant karpius suberiama daug jauko netgi upėje, pastaruoju metu kai kurie vietiniai žvejai ėmė tuo naudotis. Kad užkibęs karpis nesupintų kitų meškerių valų, upėje paprastai yra statomos trys dugninės per maždaug dešimt metrų viena nuo kitos. Tad tarp jų yra dideli tarpai, kur gali laisvai išsitekti koks nors meškeriotojas panoręs išbandyti čia laime plūdine. Vietiniai žvejai žino, jog mūsų jaukas sukviečia į žūklavietę ne tik karpius, tokį jauką mėgsta ir kitos žuvys. Todėl jie, pamatę, kad čia žvejoja karpininkai, ramiausiai įlenda tarp karpinių kotų ir ima lupti karšius. Iš karto nesupratau, ko jie čia lenda, galvojau, gal tai kokia ypatinga karšinė vieta. Bet pasirodo ne tame reikalas. Patys jauką vietiniai žvejai retai kada naudoja ir jiems yra labai patogu kai kas nors pašeria žuvis. Įsišnekėjau su tais meškeriotojais ir jie prisipažino, jog taip elgiasi specialiai. Tiesa, naudoja kitokius masalus nei mes – sliekus, musės lervas. Mums karšiai ar šapalai įgrįsta, o tiems meškeriotojams tai yra aukso kasykla. Tegul, negaila, bet pasitaiko, jog bežvejodami valus supainioja, o tai kartais ima nervinti.
Karpių žūklė upėje ypatinga dar ir tuo, jog kitaip nei tvenkinyje ar ežere, čia meškerės statomos. Bent jau taip ant kranto jas pastatau aš. Mano manymu, kuo mažesnė valo dalis lies vandenį, tuo mažiau srovė neš šėryklėlę. Todėl meškerykočius sustatau stačius ir atremiu tik į vieną kuoliuką. Tačiau kai kurie pažįstami žvejai bando įrodinėti savo tiesą – anot jų, mažiausią pasipriešinimą valas jaučia tuomet, kai meškerės viršūnė yra nuleista visai prie pat vandens ir gija iki svarelio eina mažu kampu per aukštutinį vandens sluoksnį, kuriame silpniausia srovė. Jaučiu, kad kada nors reikės atlikti tik tam reikalui skirtus eksperimentus, nes gaudyti dugnine srovėje kartais būna tikrai nelengva. O pasitaiko, kad netgi neįmanoma kai upė smarkiai neša vandens žoles ir kitas šiukšles. Net jei ir ne, meškerę tenka permetinėti bent jau kas valandą, nes negali būti tikras, ar masalas neužstrigęs po akmenimis, neapneštas dumbliais ar pan. Tai irgi nėra įprasta karpininkams, kurie pratę meškerioti stovinčiuose vandens telkiniuose. Visgi kiekviena upės atkarpa, netgi sakyčiau, vieta, yra išskirtinė kas liečia čia tekančias sroves, gylį, dugno pobūdį ir kiekvienu atveju tikriausiai reikia ieškoti, kaip pastatyti meškerę, kad valas patirtų kuo mažesnę vandens tėkmės įtaką.
Elektroninių signalizatorių neatsisakiau, bet juos tenka nureguliuoti taip, kad jie būtų mažiau jautrūs. Tai galima padaryti tik su kokybiškais ir, aišku, brangesniais signalizatoriais. Karpis bet kokiu atveju kibdamas raute rauna valą ir kibimą išgirsti. Karšis arba šapalas tik lengvai pypina signalizatorių. Bet tada irgi tenka eiti tikrinti meškerę, nes galbūt „ne ta“ žuvis nugnybė masalą.
Neretai su kitais karpininkais ginčijamės, kokį – upės ar stovinčio vandens – karpį sunkiau ištraukti. Aš manau, kad upiniai karpiai yra ne stipresni už ežere ar tvenkinyje gyvenančius, bet jiems labai padeda priešintis upės tėkmė. Kadangi jis sprunka pasroviui, „parpumpuoti“ laimikį tenka prieš srovę. Bet už tai prie kranto jis būna nuvargęs ir ramus, kaip veršelis. Kur nors ežere pritrauktas prie kojų karpis gali dar tokį šou padaryti, kad tik laikykis, tad kol jo neįsimetei į graibštą, negali būti tikras, jog laimikis jau tavo. Tačiau karpis turi vieną bjaurią savybę – jis besipriešindamas plaukia palei dugną. Upėse tokia taktika jam kartais padeda išsisukti iš meškeriotojo rankų. Ne veltui kelis kartus minėjau didžiulius Nemuno riedulius – kaip tik apie juos karpis neretai bando apsukti valą. Tai jam išeina instinktyviai, nes pamatęs priešais kliūtį karpis daro puslankį ją apiplaukdamas ir jei po to grįžtą į buvusią plaukimo trajektoriją arbą dar lobiau nukrypsta į kitą šoną, valas apglėbia akmenį. Dėl to upėje naudoju kitokius valus, nei gaudydamas stovinčiame vandenyje. Čia jau mažiau tinka minkštas valas. Kaip patį geriausią šiuo metu galiu paminėti SHIMANO „Technium“. Tai labai kokybiška gija – stipri, nebijo pažeidimų. Esu traukęs karpį vos ne kartu su akmeniu (perkeltine prasme), bet valas atlaikė ir nebuvo pažeistas į riedulio kraštus.
Tikriausiai visiems įdomu, kokio dydžio karpį galima pagauti upėje. Žvejojant su karpine įranga ir pasirinkus karpininkams labiau būdingą taktiką standartinė žuvis bus 5-6 kg. Tačiau jie nebūna daugmaž vienų metų ir jų amžius gali skirtis. Tai matau pagal žvynus, nes ištraukus žuvies žvyną galima tarytum pagal medžio rieves (tai labai gerai matosi pas karpį) nustatyti jos amžių. Tad toks karpis gali būti ir dešimties, ir penkiolikos metų. Tai jau priklausys nuo to, kaip sočiai ta žuvis maitinosi ir kokiomis sąlygomis augo. Na, o mano draugas neseniai ištraukė 14 kg egzempliorių. Sakau tai tvirtai, kadangi pats padėjau jam tą laimikį ištraukti. Reikia manyti, kad tai tikrai nėra didžiausias mūsų upių karpis. Šiaip jau didelę daugumą karpių sudaro žvynuotieji ir tik labai retai pasitaiko veidrodiniai ar šių karpių mišrūnai. Veikiausiai žvynuotieji yra atsparesni upių sąlygomis, nes turi daugiau savo protėvių sazanų genų. Nors kita vertus, labiau savo išvaizda tie žvynuotieji primena tikruosius karpius, nei sazanus, nes jų kūnas yra aptakesnis, trumpesnis. O ežeruose esu pagavęs ir tipinio sazano formos žuvų.
Mano, kaip žvejo nuomone, sąlygos augti karpiams Nemune yra netgi geresnės. nei daugumoje stovinčių telkinių. Čia jiems tikrai gausu maisto, juk vien ką reiškia didžiulės dreisenų kolonijos – stambūs karpiai labai mėgsta tą maistą ir juo misdami greitai auga. Kai kuriuose nedideliuose ežeruose šios žuvys po kurio laiko paprasčiausiai viską suėda ir to vandens telkinio mitybini bazė elementariai nespėja atsigauti, o šios žuvys tuomet pradeda vegetuoti. Tai galima matyti pagal žuvies forma, nes tokie karpiai būna ištęsto kūno, praranda kuprą, kaip mes sakome „sazanėja“. Nemune taip neatsitinka, nes upėse ekosistema plastiškesnė. Taip pat tekančiame vandenyje daugiau deguonies, o tai irgi gerai bet kokioms žuvims, karpiams – taip pat. Tai stimuliuoja jų apetitą, o tuo pat metu ir augimą.
Kalbėdamas apie Nemuno aukštupio karpius negaliu nepaminėti kai kurių vietinių žvejų mokėjimo juos pagauti. Tikriausiai teko būti Nemuno ir Merkio santakoje? Taigi ten, prie pat Merkinės Česiukuose gyvena toks Keršys (vardo nežinau, visi jį tik pavarde vadina). Žmogelis jau metuose, įranga jo, kaip įprasta „vieciniams“ kaimo žvejams nėra prabangi, bet meškeriotojas jis yra labai puikus. Mažai kas iš meškeriotojų gali pasigirti tokia uosle žuvims. Dažniausiai jis gaudo karpius. Nuolatinė Keršio vieta yra minėtų upių santaka. Žvejoja jis to savotiško pusiasalio tarp Nemuno ir Merkio gale, ten, jei žinote, kur netoli yra sala. Tačiau nesėdi šis žvejys paromis, kaip įprasta karpininkams, bet ateina kelioms valandoms ir beveik visuomet pagauna karpių. Jei Keršys ant kranto, tai yra lyg signalas kitiems karpių gaudytojams – žuvys kibs. Beje, šiose vietose dar prieš keletą metų buvo labai daug karpių. Kad matytumėte, kokius šuolius jie kartais darydavo siaurojoje Nemuno pratakoje priešais salą aukščiau Merkio! Ten vasarą ir rudenį kasdien galima buvo sutikti kokį nors karpių viliotoją. Bet pastaruoju metu iš šių vietų didelė dalis karpių išplaukė, veikiausiai išsiskirstė po visą Nemuno aukštupį. Bent jau aš galvoju taip, nors kiti žvejai yra tos nuomonės, jog karpius paprasčiausiai per kelis metus išgaudė.
Kad karpiai vis plačiau plinta po mūsų upes galima įsitikinti tiesiog Vilniuje. Prieš dešimt metų čia Neryje niekas nebuvo matęs karpių. Dažnai vaikštau per naująjį tiltą į Antakalnį, pasižiūriu upėn, o ten neretai vandens paviršiuje plauko sveriančių po 4-5 kg karpių būriai. Tikrai žinau, kad žvejai pagauna jų ir ties Vilnelės žiotimis, prie Žvėryno tilto.