„Balansyras“ – horizontali žieminė blizgutė (vert. past.)
1964 metais teko plaukti laivu „Revoliucija“ iš Murmansko uosto į Gdanską (Lenkija). Vakarais kartu su senais jūreiviais sėdėdavome kajutėje ir rūkydavom stiprų tabaką. (...) O prie ko čia balansyrai? Tuoj paaiškinsiu. Tuo metu Lenkijoje, senose, ką tik iš karo pelenų prikeltose Gdansko gatvelėse pradėjo atsirasti mažyčių ir gražių parduotuvėlių, prikimštų visokiomis „užjūrio“ smulkmenomis. Jose buvo kimšte prikimšta visokiausių vietos amatininkų nuostabaus grožio prekių: keramika, metalas, gobelenai, indai, paveikslai, medžio dirbiniai, dekoratyviniai audiniai, nuo kurių raibo akys. Valandų valandas vaikštinėdavau po Gdanską, Sopotą, pasiekiau net Gdynę.
Būtent Gdynėje aš ir atradau privačią žūklės ir medžioklės reikmenų parduotuvę. Parduotuvės savininkas, ponas Jacekas buvo aistringas medžiotojas bei žvejys. Gal dėl šių savininko pomėgių parduotuvė būdavo uždaryta, o ant durų kabėdavo raštelis „Išvažiavau paimti prekių“. O pats turbūt keliaudavo išbandyti naują karabiną ar naujas švediškas blizges arba „Kardinolą“ – geriausią tuometinę švedišką „Abu" ritę, kuri iki šiol labai populiari Lenkijoje. Tada firma dar buvo be „Garcia“, ir, mano giliu įsitikinimu, gamino žymiai kokybiškesnius įrankius. Bet, kaip sakoma, šeimininkas – ponas ir jam geriau matyti... Ponas Jacekas, kaip ir visi tikri žvejai ar medžiotojai, buvo nepailstantis pasakorius. Jis nenutildavo net tada, kai vyniodavo pirkinį ar atiduodavo grąžą pirkėjui. Išžiojęs burną klausydavau begalinių pasakojimų, kaip jis su „ponu Feliksu praeitą savaitę gaudė upėtakius“. Bet įdomiausi man būdavo jo pasakojimai apie „Abu“ firmą, apie kurią tuo metu dar visiškai nieko nežinojau, o ir Kaliningrado žvejai nelabai ką apie ją buvo girdėję, nors iki Švedijos nuo ten – nors imk „Nyrok“ guminę valtį ir nuplauk... Nuo tada pradėjau rinkti informaciją apie firmą „Abu“ kur tik ir kada tik turėjau galimybę. O 1967 metais likimas suteikė man unikalią tam laikotarpiui galimybę – dalyvauti perkant didelį kiekį „Abu“ žvejybinių prekių, tačiau tai jau kita istorija. Ponui Jackui iš Gdynės aš iki šiol dėkingas už pažintį su „ABU“ ir už pirmąjį pirkinį, jo žodžiais „samyh naykraščyh u cialym sviti Mustadovskih gačkiv!“. Nuo to laiko tik ant jų ir gaudau. Anoduotas, plonos vielos anų laikų Mustad kabliukas su kilpele arba „lopetėle“ mano žvejybinėje praktikoje tapo etalonu tikrai ne vien dėl mano konservatyvumo. Greit mane „jūrinis likimas“ nubloškė į Gioteborgo uostą. Jau pirmoje žūkles parduotuvėje aš gavau patį naujausią „Abu“ katalogą. 118 puslapyje aš pamačiau nepaprastą blizgę, prie kurios buvo užrašas „Naujiena“.
Ji vadinosi „Žokėjus“ ir buvo gaminama dviejų dydžių: 3 g/40 mm bei 10 g/60 mm. Blizgė turėjo du horizontaliai išdėstytus kablius, nukreiptus į viršų. Iš apačios ant žieduko kabėjo trišakiukas su laisvai judančiu raudonu „kembrikėliu“. „Balanspilkerio“ spalva – rausvai gelsva, su tamsiai ruda nugarėle, turinčia raudoną atspalvį. Priekis – šviesiai kreminis, uodegėlė – rožinė. Ant nugarėlės puikavosi užrašas – „ABU“, po juo – „Švedija“. Pagal formą balansyras priminė mailių, galvos srityje matėsi dvi simetriškai išdėstytos akys gelsvos su juodais vyzdžiais. Глаза расположены симметрично. Pats blizgutės korpusas sulenktas taip, kad viduryje atsiradęs įdubimas masalą leidžiant gilyn sukuria „hidrosmūgio“ garsą, ypač viliojantį starkius. Švedų pardavėjas man paaiškino, kaip „dirbti“ su balansyru: viena ranka energingai meškerėlę truktelėjo į viršų, o kitą grakščiai makaluodamas bandė parodyti, kaip blizgutė juda po vandeniu. Po penkių minučių aš jau bandžiau įtikinti pardavėją, kad viską puikiai supratau, tačiau jis dar paėmė popieriaus lapą ir kruopščiai nubraižė visą „žaidimą“ blizge. Labai gailiuosi, kad tuo metu dar nebuvo vaizdo kamerų – toks įrašas šiais laikais tiktų bet kokiai humoro laidai... Iš Gioteborgo uosto nuplaukėme į Štralzundą. Čia mes prisišvartavom prie senos, dar medinės prieplaukos. Pire jos pastoviai sukiodavosi būriai rinktinių ešerių bei kuojų. Pasitaikydavo milžiniškų, net 400 gramų sveriančių pūgžlių. Štai čia aš ir išbandžiau savo naująjį „Žokėjų“. Pirmąjį kartą tik per valandą prigaudžiau rinktinių ešerių. Uosto darbininkai, stebėję mano žūklę pritariamai linksėjo galvomis ir man vis sakė“ „Ja, ja, gut gut“. Savimi labai patenkintas taip užsižaidžiau, kad įvyko nepataisoma klaida – „Žokėjus“ liko dugno kliuvinyje... Po dviejų mėnesių Suomijos Raumos uoste man pavyko „užgydyti atsiradusią žaizdą“ – įsigijau tokį patį „Žokėjų“ ir dar suomišką firmos „Kuusamo“ balansyrą „Tasapaino“ – žaliai gelsvo atspalvio, permatomais šonais. Šio balansyro uodegėlė, kitaip nei „Žokėjaus“, buvo užriesta į viršų. Galvoje tik vienas kabliukas ir vienas trišakiukas iš apačios. Buvo toje parduotuvėje ir „Lindroos“ balansyrų su permatomomis uodegėlėmis, tačiau su jomis artimiau susipažinau tik 1999 metais.
„Žokėjų“ ir tą suomišką balansyrą pirmiausia išbandžiau vonioje namie, o po to, per pirmąsias žvejybas, iš atsargumo gaudydavau tik „patikrintose“ vietose be kliuvinių. Ant „Žokėjaus“ puikiai kimba ir starkiai, ir ešeriai, ir lydekos. Būtinai naudoju plonytį volframinį pavadėlį. Žūklės taktika tokia – guldau balansyrą ant dugno, pakeliu kokius 7-10 centimetrų ir užfiksuoju ant meškerėlės valą. Vėl nuleidžiu blizgutę ant dugno ir judesiais „šen bei ten“ makaluoju į šonus, darau nedidelę pauzę ir pradedu trūkčioti meškerėlę. Pakėlęs vėl staigiai meškerėle nuleidžiu žemiau ir judinu ją nuo vieno eketės krašto link kito. Todėl eketė turi būti švari, be ledukų. Kuo laisvesnė nuo ledukų eketė, tuo didesnė balansyro judėjimo amplitudė ir tuo daugiau erdvės aprėpia judėdama blizgutė. Man dažniausiai kibdavo keliant balansyrą nuo dugno po „makalavimo“, kai blizgutė nurimdavo. Balansyras vandenį turi būti būtinai horizontalioje padėtyje. Tik tada jis reikiamai „dirbs“. Vandenyje po truktelėjimo balansyras darydamas ratą pradeda kilti aukštyn ir vartosi. Lydekas gaudau įvairiuose karjeruose bei ežeriukuose, dažniausiai nedideliuose. Taktika tokia pati, tik balansyro neguldau ant paties dugno. Jei šalia bus margašonė plėšikė – ji bus jūsų. Mažuose ežeriukuose gaudau ir ešerius, bet žymiai linksmiau juos gaudyti Kuršių mariose, ypač jei randi būrį. Tačiau bet kokiame telkinyje gaudant ešerius balansyrui reikia suteikti kuo daugiau judesio. Kuršmarėse dažnai ešeriai kibdavo net metro gylyje nuo eketės. Labiausiai mėgstu ne sunkesnius nei 10 gramų balansyrus, o ešeriams – nedidelius ir be apatinio trišakio. Spalvas parenku tokias, kad provokuotų žuvį: agresyvias, kontrastines, sidabrinio, žalio ir raudono atspalvio ar jų derinio. Turbūt tokias spalvas renkuosi todėl, kad viskas nuo tokių balansyrų prasidėjo ir todėl, kad tuo metu jos buvo didelis deficitas. Dėl tokių sentimentų turbūt aš jums ir rašiau istorinę įžangą į šį pasakojimą. Man tie 3 kažkada pirkti balansyrai atsiėjo 33 švediškas kronas. Lygiai tiek pat kainavo belgiškas kilimas Gioteburge, kurį Rusijoje galėjai parduoti už 150 rublių. O už tokius pinigus jau galima buvo savo žmonoms nupirkti ir šaldytuvą, ir skalbimo mašiną. Aš čia lenkiu prie to, kad dabar balansyrai kainuoja labai nedaug ir galima labai ramiai, neišlaidaujant susirinkti jų visą kolekciją. Gaudyti balansyru nėra sudėtinga. Svarbiausia, „įmerkus“ jį į vandenį nereikia leisti jam nurimti. Valas turi būti kuo plonesnis, aišku proto ribose, suderintas su balansyro svoriu ir numanomo laimikio svoriu.