Norvegija: ežeras, upė, jūra

: 2010-02-20 22:21

Neminėsiu visų smulkmenų, kaip sunkiai sekėsi organizuoti tą išvyką ir kiek kartų reikėjo bilietus keisti. Tačiau 2009-08-20 trijų bičų kompanija sėdo į Škodą ir pajudėjo link Rygos. Rygoj vėl velnias koją kiša... Esam nukreipiami iš bendros eilės patikrinimui, šuniukas mašinoj užuodžia (turbūt dešras), muitininkai trina rankom, Ignelis nervuojasi, rėkia, kad neveža nei narkotikų, nei rusiškų cigarečių, ir likus kelioms minutėms iki kelto atsišvartavimo, ačiū Dievui, išleidžia ir nors paskutiniai, bet labiausiai išsišiepę mes jau kelte!!! Wuhu..!!!

Kitos dienos ryte išsimiegoję, pailsėję, pirtelėj alaus pagurkšnoję sėdam į auto bei minam kiek taisyklės leidžia.. Žiūrim į vandenį - visur matom žuvį...! Nekantraujam atitolti nuo Stokholmo ir stabtelėti lydekų. Bet nepravažiavus nei šimto kilometrų saulę pakeitė lietus, vėjas, griaustinis ir toks orelis lydėjo mus 1300 km. Fotoaparatai krepšiuose, mes visi permirkę, einam, brendam, bandom, pagaunam, burbuliuojam, kad fotiko išsitraukt negalim ir kad liūlys nukaręs panosėj. Tačiau nuotaikos mums niekas negadins!

Po kelių šimtų kilometrų vėl tas pats: stojam, leidžiamės nuo skardžio, bandom blizges. 20 min nekimba. Girdžiu Staska iš už posūkio rėkia: "Pažiūrėk, kokia įdomi žuvis!“. Pribėgu - kiršlys, kilograminis, ežere ant rusiškos "ščiuščia" blizgės užkibo. Lietus toliau pliaupia, akmenys slidūs, tik išgirstu kaip Ryčkelis surėkia ir nuo akmens iki pažastų į vandenį krenta. Aš žvengiu, Staska guodžia, kad išdžius mašinoj, o man pačiam koja bemetant slystelėjo tiek, kad aš prieš įkrisdamas į vandenį dar ant žemiau esančio akmens spėjau nukrist. Chebra jau nebežvengia. Nusprendžiam, kad užteks žvejybos, kol nenusisukom sprandų ir judam toliau. Aš klišuoju iki mašinos, nes jaučiu, kad gerai kelį susimušiau, mašinoj išviso neramu pasidarė, nes pamačiau, kad vietoj vieno kelio dabar jų yra du ir vanduo bėga. Ramina tik tai, kad niekas netraška ir tikiuosi, kad poryt bus viskas gerai.

Nuotaika nesugedus, kolektyvas superinis, tad nusprendžiam nebeieškot ligų ir važiuot kiek galim. Kelias neprailgsta, dainos, briedžiai, grybai uolos - minam beveik visą naktį, paryčiais stojam keliom valandom poilsio, užkandos, alaus.

Prasibudus ryte plonesni debesys žada gerą orą. Nusprendžiu, kad man šaltame ore reikia ir šalto dušo

Karšta kava...

... ir vėl kely. Kilometrų liko jau ne tiek ir daug, apie 200 Švedijos ir 300 Norvegijos. Nepraleidžiam progos užsukt ir į žūklės parduotuves, pasiklausinėt kas, kaip, ant ko. Pardavėjai neaišku, ar dėl kalbos barjero, ar šeip iš nežinojimo daugmaž visi vienodai kraipo galvas ir paslapčių neatskleidžia.

Gamta skurdėja, pamažu visiškai jos nebelieka, degalinės retokai pasitaiko ir tos pačios labiau jau panašesnės į žūklės parduotuves. Pirmieji šiaurės elniai ir tas pats ženklas, žadantis, kad jau tuoj, tuoj prasidės užpoliarė...

Trumpam stojam, nes jau reikia skubėti, kad laiku spėtume ant kito kelto ir šiltos vakarienės. Oras nieko gero nežada: debesys žemai, jų daug, lietus purškia, šiaurės grožio nesimato, fotoaparatai vis dar krepšiuose. Lekiam į keltą ir vos spėjam.

Tik persikėlusius pasitinka storalūpių briedžių porelė, kita porelė šalia namų perbėga per kelią ir mes jau vakarieniaujam.

Užmetu akį į orų prognozę, nuotaikos optimistiškos, pagaliau žada saulę. Ta proga nutarėm, kad ir Dievams lietuviškos paaukosim, bet turbūt mažai aukojom iš vakaro, nes rytas taipogi pabjuręs buvo.

Ką gi, dedamės daiktus rengiamės, einam i jūrą. Bangos mūsų valtelei nemalonios, tad toli neplaukiam. Kad ir netoli, menkių privarėm be skaičiaus. Standartas 2 – 3 kg, visos keliauja atgal i stichiją. Mano guminuką prie valties atvijo apie 4 kg otas. Įkalbinam Staską, kad jis užsidėtų savo blizgę ir bandytų jūroj laimę. Pirmas metimas, rėkia "YRA..!!!". Ištraukia ir pats savim netiki.

Po tos dienos namo grįžom nuvargę, kiekvienas po kokį 70 kg menkių pagavę ir dar vienas otas atsikabinęs, mat puolė ant traukiamos kilograminės menkytės paviršiuje... Supykom ant prognozuotojų, kad žadėjo saulę, o gavom dušą. Nusprendėm, kad ir kas beatsitiktų, ryt į jūrą neisim, ir mėginsim taurią žuvį gaudyt.

Kitą rytą prabundu, žiūriu jau šviesu. Išlekiu į lauką!

Spiningėliai, dėžutės po pažastim ir einam į upelį upėtakių.

Pirmas margis upelio žemupyje.

Einam upeliu aukštyn, vanduo pakilęs - pernai pro čia nesušlapęs prašokinėdavau.

Kylam upeliu aukštyn, link jo ištakų (pagal žemėlapį jis prasideda kalnų ežere), vaga tai išplatėja, gilėja, tai vėl iki kelių, su stipria srove palieka. Ausys klauso, akys stebi vandenį - žinau, kad gyvybės čia sočiai. Slepiamės, sėlinam, nes kitaip tik sprindinukų tepagausi... Ir jau iš vandens pliaukšėjimo supratau, kad kolega už 100 m turi kažką gražaus pasikabinęs. Kol iki jo pribrendu, ant Ryčkelio rankų jau guli pusmetrinis šlakis

Keliaujam toliau. Beje, baravykų galvų džiovinimui kiekvienas parsinešdavom po du maišelius - geros lauktuvės į Lietuvą.

Pro nepraeinamas pakrante vietas reikėjo lipti ir tokiais šlaiteliais. Pasakiškas vaizdas mano akims. Na, o jau po tokių pasivaikščiojimų kojos pradėjo nebenešti ir nusprendėm, kad vis dėl to reikia suktis namo, susirinkti grybus ir ruoštis rytojaus ežerinei žūklei.

Dar tą patį vakarą nuvažiavom pas šalia to ežero gyvenantį norvegą išsiaiškinti, kokių leidimų reikia ir ar tinka tokie, kokius mes nešiojamės. Jis mostelėjo ranka ir atsakė, kad čia išviso nieko nereikia, bet sakė, kad ežeras yra skurdus... Vien unguriai, upėtakiai ir va lašišų kątik priplaukė. Na nieko sau „skurdu“... Dar tą patį vakarą pradėjom valties ieškotis paplaukiojimui ežere. Valčių radom, bet šeimininkų taip ir neišsiaiškinom. Abi valtys pririštos prie medžio su patrūnijusia virve, kuri net įaugusi per du cm i beržo žievę. Tai mes ir pasiskolinom...

Ežero vanduo nerealiai skaidrus ir šaltas, yra įvairaus grunto. Dalis ežero žolėta ir padumblėjusi, likusi dalis akmenynai, skardžiai ir visoks kitoks siaubas.

Atitolus nuo kranto 50 m, gylis apie 6 metrus. Stoviu valtyje, spiningauju, dreifuoju palei pakrantę.... Suku savo 'long' tipo blizgę, po 20 min tokio žaidimo, kad gavau per nagus! Iš tos laimės net prisėdau ant suoliuko, bet patraukiau 10 metrų ir atsikabino... Aprėkiau savo pintą valą ir kietą spiningą. Nežinau kodėl, bet kaltų turėjo atsirasti. taip ir paleidau savo vienintelį lašių... Vėliau tik su upėtakiais pasižaidžiau... Bet jau ungurių tame ežere - plauki pavakary virš žolių, kurios kaip krūmeliai visą dugną nusėję ir skaičiuoji uodegas

Negerumas tik tas, kad didžioji jų dalis nedideli. Būtumėm per naktį su feederiais sėdėję, tai kiekvienas po 20 - 30 būtumėm pasigavę. O dabar dienom sėdėjom, pagavom 4, 8, 10 gyvatukų ir namo. Kitais metais jiems ko gero ir skirsiu daugiau laiko, negu jūrai.

Kitą, jau priešpaskutinę, kelionės dieną nusprendėm skirt lašišos paieškai ir jūrai. Prieš pietus, kol dar neprasidėjo potvynis, jau sėdime ant fiordo kranto, žiūrim kur pasirodys pirmi lašiai.

Ilgai laukti nereikėjo... Tačiau pamatėm ne tai ko tikėjomės. Pernai stebėjau šokinėjančius 15 – 30 kg lašius ir net užmesti nedrįsau. O šiemet vos 1-3 kg, o giganto nė vieno nesimatė...

Kol susidėjome spiningus, prasidėjo potvynis ir reikėjo vis aukščiau lipti. Taip kad po gero pusvalandžio jau sunkiai užmesdavome iki vagos ir nusprendėm, kad gal geriau keliaujam į jūrą ir bandom taikytis į otus.

15 minučių kelio ir mes jau kraunam daiktus į savo valtelę. O karvėm įdomu kas čia vyksta.

Krante pasitinka tie egzotiški žvėreliai.

Pirmi metimai jūroje. Kadangi oras geras, tai galima ir papozuoti

Ir taip bežaidžiant, po geros valandos ar dviejų, atsistoju valtyje ir tuščiai pravedęs išsitraukinėju guminuką kitam metimui.... Ogi žiūriu, pareina paskui mano guminuką iš gelmės otas, toks otas, kad tik per rimtą filmą tokį pamatysi! Mane šokas ištiko, kai netikėtai jį pamačiau, o tas capt palei pat variklį mano iš išgąsčio sustabdytą guminuką į burną. Ir aš net pats nepajutau, kaip pakirtau. Stoviu valty, rėkiu...!! Mano ritė dar garsiau už mane žviegia. Chebra per bortą persisvėrę žiūri, kaip kilimas atgal į gelmę vis greitėjančiu tempu eina. Stabdį prisukau kiek galimybės leidžia, bet kas iš to, jei visa valtis paskui nespėja, o valo ne 300 m ant mano spiningo. Valtyje jau tyla, sėdim žiūrim, kada jau dūmai pasipils iš ritukės... Pradėjau švelniai ranka būgnelį prilaikyt ir tik PPOOOOKŠŠT... Sėdžiu su 20 m valo atsarga būgnelyje ir perkreiptu snukiu - nuėjo žaltys. Na, ką padarysi. Rūkau, šypsausi, deduosi kitą valą: Vis dėl to dar beveik 4 valandos žvejybos laukia.

Spjovėm į menkes, išplaukėm į didesnius gylius, metėm guminukus į šonus, užsidėjom pilkerius, pilkeriukus, kelias minutes banginius vaikėmės. NYSE, taip juos norvegai vadina, nors man jie į delfinus panašesni. Išplaukėm į gylį, tai nuleidom 200 m valo, neradom dugno, nusprendėm sekliau bandyti.

Radom saidų būrį, tai su jom smagiai pasižaidėm. Sportinė žuvis! Po to iš giliau ištraukiau gražų ešerį išsprogusiom akim.

Ir užsimanėm dar pamėgint pagaut otą. Grįžom i priekrantę, vėl gumos. Pirmas metimas "BARKŠT"! Ir Ryčkelis sako, kad čia bus ne menkė! Keletas minučių ir...