Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Pakaunė. Vasario pabaiga.

Visai neseniai girdėjau kaip gamtininkai šnekėjo, kad po savaitės kitos sulauksime pavasario ir stipraus atšilimo. Tai išgirdęs susimasčiau apie poledinės žūklės sezono uždarymą – kada jį atlikti? Po savaitės, kitos ar jau dabar dėtis savo balalaikas į žieminę dėžę ir neštis link atokesnio kampo.

Ir ko gero kaip į tai pažiūrėsime nes tarkime po savaitės dar tikrai lipsime ant to pačio ledo Utenos rajone ir tikrai nieko mums nesigautų jei tą sugalvotumėme daryti kur nors žemupyje netoli Klaipėdos. Todėl manau teisūs bus tie kurie poledinę žūklę jau baigia ir nieko neatsitiks jei dar kas užlips ant kokios užšalusios, patikimos balos.

Apžvelgiant šį sezoną galiu iš karto pasakyti, kad pačių, pačių... sužvejoti tikrai nepavyko. Žinoma, suprantu, kad prie namų kaimyno „sodžialkoje“ didelių žuvų niekada nesužvejosi ir norint didesnių laimikių reikia jų ieškoti atitinkamose vietose.

Šį sezoną toli niekur laimės bandyti nevažiavau todėl didelių žuvų suvilioti ir nepavyko. Viena kita didesnė kuojytė ar ešeriokas iki 200-300 gramų tai viskas kuo galėčiau „pasigirti“.

Žvejojau pagrinde Kauno rajono vandens telkiniuose. Tačiau vieną išvadą galėjau pasidaryti tvirtą, kad norint sužvejoti ešerių krūvą reikėjo tą daryti vienom sąlygom, o viliojant kuojas, karšiukus ar kitą baltą žuvį jau reikėjo vėl savaip „gudrauti“.

Smagu gal tik tai, kad, tarkime, žiemos pradžioje „atsigaudžius“ smulkių kuojyčių, ešeriukų, vėliau galėjau sau leisti važiuoti žvejoti visai kitokios rūšies ar dydžio žuveliokų. Šiemet nepasiteisino ir pirmasis ledas ant kurio pasak senų asų praktiškai daugeliu atveju pasigaudavo gana neblogų laimikių. Man asmeniškai šį sezoną taip nenutiko kaip ir nepavyko pažvejoti upėse. Ledas buvo, bet tai truko gana trumpai, o vėliau darėsi nesaugu arba jis visai nutirpo.

Pagrinde, o tiksliau praktiškai visose žvejybose būdavau su kompanija draugų todėl tai duodavo dvigubos naudos. Visų pirma turbūt niekas nesuabejos, kad gamtoje pasibuvimas su draugais tikrai šaunus dalykas, o kita vertus kada žvejodavome keliese tai mums pavykdavo greitai nustatyti kokios spalvos avižėlė šiandiena turės „paklausą“.

Žodis po žodžio, karštos kavos puodelis, kam reikėdavo stipriau ko nors irgi atsirasdavo, taip ir bėgdavo savaitgalio išvykos, žvejybos ant ledo. Būdavo, kad tą dieną kažkas tame telkinyje nepatikdavo ir čia draugo žodis, mintis, padėdavo greičiau priimti vienokį ar kitokį sprendimą.

Būdavo taip, kad šiandiena kimba prie kranto, o kitą kartą geriau sekasi didesniame gylyje. Čia vėlgi suveikdavo draugiška – bendra žvalgyba, kolektyvinis „darbas“. Mūsų kompanijoje tikrai nebuvo nei vieno kuriam trūktų informacijos apie tos dienos žvejybą. Suprantama, kad laimikiai irgi dažniausiai tiek žuvies rūšimi ar svoriu būdavo panašūs.

Kalbant apie taktiką galima būtų paminėti keletą momentų. Pirmiausiai tai dažniausiai eketes šerdavome, bet tai nereiškia, kad tai visada 100 procentų suveikdavo. Tikrai ne. Būdavo visko – nepasigaudavo nieko arba pavienės žuvys, o kartais tai „atidirbdavo“ puikiai.Todėl tokio kaip išsamaus apibendrinimo pasakyti negalėčiau, bet aš asmeniškai iš principo už žuvies šėrimą.

Eketės irgi nebūdavo lygios viena kitai. Jei būdavo kad sužvejoti pavyksta vos vieną ar porą žuvų tai užtikęs „auksinę“ eketę galėdavau sužvejoti iki kelių dešimčių žuvų.

Žuvies likimas dažniausiai priklausydavo nuo tos dienos poreikio. Jei būdavo ruošiamasi virti žuvienę ar pasikepti vieną kitą žuvelioką tai tuomet veždavausi namo, o jei ne tai tuomet žuvį paleisdavau. Būdavo, kad savo laimikį atiduodavau draugams arba ši e (dažniausiai) padovanodavo man už ką tikrai Jiems esu dėkingas.
Šių metų žiema, sutikite, kad buvo gana šilta, o ir sniego daug neturėjome todėl savaime suprantama, kad daug teko žvejoti per atlydžius, orų atšilimus. Tokiom dienom labai aktyvi būdavo balta žuvis. Tokiais atvejais užtekdavo per išvyką 2-3 ekečių, o kartais reikdavo išgręžti po kelias dešimtis. Tačiau dažniausiai tas būdavo kada šalendavo ir reikdavo ieškoti ešerių.

Ne paslaptis, kad šiemet pavyko mano draugams sužvejoti ir egzotinių, rečiau papuolančių laimikių ant avižėlės. Man asmeniškai nieko išskirtinio sužvejoti nepavyko, bet šiaip tai buvo sužvejotas ir gružlys (autorius Alvydas), trejetas lydekų kurių didžiausia siekė 800 gramų, bet dėl savo dydžio ar draudimo buvo paleistos atgal. Sužvejotas buvo gražus vėžys (aut. Ramūnas).

Grįžtant trumpam dar prie ekečių gręžimo noriu tarti papildomai keletą sakinių. Pats naudoju Barnaulo 90mm grąžtą, bet teko gręžti ir su švedišku, rimtu įrankiu todėl nuo savęs kaip mėgėjo galiu pasakyti tik tiek, kad švediškas produktas gręžia daug lengviau, tyliau, o ir aukštis jo reguliuojasi. Minusas tai neįprastinis jo sukimas pagal laikrodžio rodyklę ir, aišku, kaina. Tai tokie bendri apibendrinimai dėl grąžtų.

Žvejoju aš visuomet tik su balalaika todėl jokių „velnių“, balansyrų žvejyboje nenaudoju. Tokia mano žvejyba turi savo privalumų ir minusų. Privalumas tai greita, sportinio tipo žvejyba, o minusas tame, kad žvejyba malonumą teikdavo kai gyliai siekdavo 0.5 – 3.0 metrus. Kadangi žvejoti teko nemažai gyliuose iki 6-7 metrų tai jau sukeldavo tam tikrų nepatogumų. Ir nors esu tvarkingas žvejas, bet dviejų sistemėlių supainiojimo per sezoną vis dėlto neišvengiau. Prie viso šito dar prisidėjo ir naudojami plonoki valai kurių storis 0.07 – 0.08 mm.

Mažiau žvejojantiems ir nepratusiem norėčiau pasakyti, kad tokie ploni valai gerai ir lengvai naudojami iki tų pačių mano minėtų 3.0m. gylio, o žvejojant giliau jau reikėtų vartoti storesnius valus. Avižėlės nuleidimas, stipresnis vėjas, šąlantys išgręžtų ekečių ledo gabaliukai tai ta visuma kuri labai apsunkina žvejybą plonu valu. Atminkite tai kuomet ruošitės ant ledo.

Žinau, suprantu, kad poledinės žūklės sezonas ne visiem baigtas ir ekstremalų dar rasis. Gali taip nutikti, kad ant ledo teks užlipti ir man pačiam, bet... pabaigai vis viena noriu visiem draugams padėkoti už patirtas emocijas, žūklės nuotykius, pokalbius, nuoširdų bendravimą šių 2104 – 2015 metų poledinės žūklės laikotarpiu.
Tai gal tiek būtų šiam kartui, o kas įrankių į kampą dar nestatote noriu palinkėti saugaus ledo. Iki sekančio karto tik neaišku kur – ant ledo ar jau prie atviro vandens telkinio.