Kartą likimas mane nubloškė į vieną iš upių, tekančių prie pat poliarinio rato, Karelijos gilumoje. Rudeninis peizažas tiesiog nuostabus: bazalto vagoje per akmens riedulius teka vanduo, medžiai krante dera savo spalvomis kaip šviesoforas – raudonas uosis, geltoni beržai ir tamsiai žalios eglės. Visoje šioje upėje aš buvau vienas, žūklavau museline meškere, o tiksliau, mėgavausi tuo, kad pakliuvau į tokią vietą. Laimikis buvo nedidelis, bet man to pilnai užteko – vienas visai padorus upinis šlakis, keletas kiršlių ir strepečių.

Jau vakarop aš sutikau kitą žveją, kuris, kaip ir aš, žūklavo museline. Jo kur kas svaresnio laimikio nepalyginsi su maniškiu – per dieną jis sugavo tris dešimtis kiršlių. Vakarojome kartu prie laužo. Mano naujasis pažįstamas atvažiavo čionai iš Tverės srities ir, kaip jis prisipažino, būtent dėl to, kad pagautų kiršlį. Ir dar pridūrė, kad dėl tokios nuostabios žuvies visiškai negaila nei laiko ir pastangų vykti į tolimąją Šiaurę. Koks buvo jo nustebimas, kai aš jam papasakojau apie tai, kad pakanka nuo Tverės ne du tūkstančius kilometro, o keletą dešimčių, tam, kad patekti į kiršlinę upę.
Man dažnai teko susidurti su plačiai paplitusia klaidinančią nuomone, kad lašišinės, o tiksliau lašišinių šeimos žuvys, kurios turi riebalinį peleką, gyvena toli Šiaurėje, tarp uolų, taigos ir tundros, tuo tarpu kai vidurio Rusijos upėse, kur prasideda karpinių žuvų karalija, jų nėra. Tai ne visai taip – lašišinės žuvys per daugiatūkstantinę raidą sugebėjo paplisti labai plačiame ariale ir gyvuoti jame iki dabartinių dienų. Kiršlys šiuo atžvilgiu taip pat ne išimtis: jis paplitęs begalinėje teritorijoje, nuo Kolos pusiasalio užpoliarės upių ir poliarinio Uralo iki vidurio Rusijos pietuose, prasiskverbė toli į Vakarų Europą.
Europinis kiršlys (lot. Thymallus thymallus) su keliomis kitomis kiršlių rūšimis, gyvenančiomis Azijoje ir šiaurės Amerikoje, priklauso vienintelei šiuolaikinei Thymallus giminei, priklausančiai, pagal ichtiologų ir genetikų šiuolaikinius vertinimus, savarankiškai kiršlinių (Thymallidae) šeimai. Ši šeima gerokai skiriasi nuo kitų artimų šeimų – lašišinių (Salmonidae) ir sykinių (Coregonidae) – savo dideliu nugaros peleku, kuriame priskaičiuojama na mažiau kaip 17 šakotų spindulių. Šis pelekas, papuoštas ryškiomis spalvotomis dėmėmis, panašus į burę ar plačią vėduoklę, yra žuvies nugaros viduryje ir sudaro nepakartojamą išorinį vaizdą. Šio didelio peleko funkcinė paskirtis neaiški. Egzistuoja keletas nuomonių. Specialistai, tiriantys žuvų elgseną, kiršlio nugaros peleką vertina kaip organą, turintį signalinę reikšmę žuvų tarpusavio orientacijai, savotišku ženklu, pranešančiu gentainiams apie tai, kad ši upės dalis užimta. Taip pat plačiai paplitusi kita nuomonė, kad ilgas ir platus kiršlio nugaros pelekas vaidina svarbu vaidmenį dauginantis, kai ypatingu būdu “užsuka” vandens srovę, kuri neršto metu neleidžia išplauti ikrų ir pienių iš lizdo. Rusiškas kiršlio pavadinimas “хариус” turi ugro-finišką šaknį ir galima sakyti, kad rusų kalboje jis skolintas iš suomiško “harjus”. Šio žodžio reikšmė neaiški, filologai ji priskiria “nemotyvuotų” ir “nekuriamų” vardų grupei. Pavadinimas “хариус” rusų kalboje tapo taip priimtinas, kad daugelyje vietinių dialektų jis naudojamas su kai kuriais pakeitimais. Tuo tarpu Vakarų ir Rytų Europos šalyse jis vadinamas “lipan” su daugeliu atmainu, turinčių slavišką šaknį. Šis pavadinimas naudojamas ir šiuo metu vakarinėse slavų kalbose, ukrainietiškai kiršlys taip pat vadinamas “липень”. Įdomu tai, kad Vokietijoje, kuri teritoriškai priklauso Vakarų Europai, kiršlys vadinamas naudojant ugro-finų kilmės “harzus”, nors Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje naudojamas slaviškos kilmės – “klepen”, “lipan” arba “lipen” (straipsnio originale rusų kalba pavadinimas “kiršlys” neminimas, - vert. past.). Galiausiai reikia paminėti dar vieną žodžių žaismą apie kiršlį. Kai kuriose Šiaurės-Vakarų Rusijos vietovėse – Novgorodo ir Pskovo srityse, dalinai Kostromos ir Tverės srityse kiršlį vadina syku. Naudoti šį pavadinimą kiršliui neteisinga, bet lieka neaiški priežastis šiam nesusipratimui. Verta pastebėti, kad kiršlį syku vadina ten, kur tikrų sykų nėra. Neatmetama galimybė, kad dėl sidabrinės kūno spalvos ir riebalinio peleko europinį kiršlį laikė syku.
Nors kiršlinių šeima pagal savo kilmę, morfologiją ir genetinius ypatumus pakankamai gerai skiriasi nuo artimų šeimų (lašišinių ir sykinių), visa kiršlių evoliucija ir paplitimas glaudžiai susijęs su lašišomis ir sykais.
Sistematikoje, paleontologijoje ir zoogeografijoje egzistuoja taisyklė, kad kokios nors gyvūnų grupės kilmės centras yra ten, kur šiuo metu jų rūšinė įvairovė yra didžiausia. Ši taisyklė turi visą eilę išimčių, bet apibendrinus ji atspindi gamtinę situaciją. Šiuo metu (taip vadinamame ketvirtiniame periode, kuris tęsiasi milijoną metų) didžiausią kiršlių įvairovę galima matyti Centrinėje Azijoje, stambiausių Sibiro upių aukštupiuose (Obė, Jenisejus ir Lena). Kilę daugiau kaip prieš 50 milijonų metų Centrinėje Azijoje kiršliai, sudarydami naujas formas ir rūšis, ėmė plisti vandenyse, esančiuose į vakarus ir šiaurės-vakarus nuo pradinio kilmės centro. Prioritetinis paplitimas laikomas šiaurės ir šiaurės-rytų kryptimi – apgyvendinant begalines Sibiro upes. Vėliau, esant žemam okeano lygiui, per taip vadinama “Beringo sausumą” (sąsiaurį jungusį Aziją ir Ameriką) kiršliai prasiskverbė į Šiaurės Ameriką. Ten atsiranda keletas naujų rūšių, tačiau toli nuo Beringi ir Aliaskos jie nepaplito, pagrindinės jų gyvenamosios vietos liko Šiaurės Amerikos kontinento tolimieji Šiaurės-Vakarai (Aliaska ir susisiekiančios Kanados teritorijos). Vienok egzistavo viena uždara kiršlių populiacija O`Seibl upėje (Didžiųjų ežerų baseinas, Mičigano valstija), išnykusi XX amžiaus pradžioje. Tuo tarpu į Europą kiršliai “pavargo” skverbtis, arba jų kelyje stojo tokia rimta užtvara kaip Uralo kalnagūbris. Matomai būta vienintelio prasiskverbimo iš už Uralo į Europa, ko pasėkoje ir atsirado vienintelė rūšis, paplitusi Europos vandenyse.
Dabartinis europinio kiršlio paplitimas yra pasekmė paskutiniojo ledynmečio periodo, kuris Europoje pasibaigė prieš 10 000 metų. Ledynmečio metu, begaline ledo masė, dengusi didžiausias teritorijas, stūmė visa kas gyvą pietų kryptimi. Tuo metu, kai šaltąjį periodą keitė šiltasis, vėsų klimatą mėgstanti fauna traukėsi į šiaurę. Vienok kai kuriuose pietiniuose vandens tekinuose egzistavimo sąlygos liko visiškai priimtinos ir šiauriniams gyvūnams. Šie ruožai su juose egzistuojančiomis šiaurinės faunos rūšimis yra išlikę ir egzistuoja kaip savotiškos “salos” tarp begalinių plotų, kurie apgyvendinti šiltavandenėmis žuvų rūšimis. Būtent todėl šaltavandenių rūšių paplitimo arealai pietuose yra išskaidyti. Kiršlių paplitimas yra akivaizdus pavyzdys tam išskaidymui: šiaurėje – Finoskandijoje (Suomijoje, Karelijoje ir Kolos pusiasalyje), kiršlių paplitimo arealas – ištisinis, tuo tarpu žvelgiant piečiau – Novgorodo ir Vologdos srityse, kiršlių populiacijos išsiskiria, o dar piečiau – Tverės ir Jaroslavo srityse kiršlinės upės - toli atskirtos viena nuo kitos ir panašėja į atskirus intarpus.
Tokios viena nuo kitos atskirtos kiršlių populiacijos, kaip taisyklė, egzistuojančios nedideliuose lygumų upių intakuose, iš esmės yra kaip visiškai genetiškai izoliuotos grupuotės. Tokios populiacijos nėra ženklios, siaurai prisitaikiusios prie vietinių gyvenimo sąlygų ir labai priklausomos nuo įvairių nepalankių poveikių (krantų irimo, miškų ir pakrantės krūmų kirtimo). Todėl kiršlių populiacijos pietinėje arealo dalyje reikalauja ypatingos apsaugos ir daugelyje sričių jie yra įtrauki į vietines (regionines) Raudonąsias knygas, o tai reiškia visišką žūklavimo draudimą.
Dabartiniu laiku pagrindinės kiršlių gyvenamosios vietos yra Skandinavijos pusiasalis, Finoskandija, Kolos pusiasalis ir Arkties baseino stambiausios europinės upės – Onega, Šiaurinė Dvina, Mezenj, Kuloi, Pečiora ir eilė mažesniųjų upių. Įprastas kiršlys ir Kanin Nos (Канин Нос) pusiasalio tundros upėse, Českoj guby (Ческой губы) ir Bolšezemelskoj (Вольшеземельской) tundroje. Kraštinis šiaurės rytų kiršlių paplitimo taškas – priepoliarinis Uralas - kiršlys yra žinomas Karos upės baseine. Pietinė kiršlių arealo riba driekiasi aukštutinės Volgos baseine – Tverės, Jaroslavo ir Kostromos srityse. Ne taip senai, vos prieš šimtą metų, kiršlys buvo sutinkamas dabartinės Saratovo srities ribose ir buvo visiškai įprastas. Iki šiol kiršlys įprastas Volgos baseino Uralo kalnų upėse. Europinių kiršlių kraštinis pietrytinis arealo yra Uralo upės aukštupys, jo kalnų intakai Balšoj Ik ir Malyj Ik. Vakarinėje Europos dalyje kiršlių paplitimo arealas yra platesnis, tai sąlygoja jos kalnuotas reljefas, kur upės su švariu ir šaltu vandeniu nėra retenybė net ir saulėtoje Italijoje. Vienok didžiausios populiacijos yra Alpių kalnų rajone – Pietų Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Šveicarijoje, Rytų Prancūzijoje. Daugybė kiršlių populiacijų gyvena Dunojaus upės sistemoje, sutinkamos įvairiuose priekalnės ir kalnų tipo intakuose. Kiršlių nėra Vokietijos šiaurinėse lygumų žemėse, bet jie vėl sutinkami ir įprasti Danijoje, teritorijose su kalnuotu reljefu. Įdomu, kad kiršliai gyvena šiaurės Anglijos, Škotijos ir Velso upėse, bet jų nėra Airijos saloje. Nuostabu, bet kiršlių nerandama daugumoje Norvegijos upių. Matomai po paskutiniojo ledynmečio šios upės liko apgyvendintos išimtinai migruojančiomis rūšimis - Atlanto lašišom ir šlakiais, kurie ten pakliuvo per jūrą, o gėlavandenis kiršlys nesugebėjo apgyvendinti trumpų Norvegijos upių, atskirtų aukštais kalnais.
Europinis kiršlys – kalnų ir priekalnių tipo upių gyvūnas, pamėgęs slenksčiuotus upių ruožus ir vengiantis gilių lygumų ruožų. Jam labai svarbus slenksčiuotų ir ramios sulėtėjusios tėkmės ruožų buvimas upėje, kur praeina visas jo gyvenimas. Kiršlys yra ta žuvis, kuri toliausiai sugeba pakilti į upių aukštupius. Jis nebijo mažųjų upelių ir upių ištakų, galingos tėkmės. Tirdami žuvų pasiskirstymo upėje zonas, mokslininkai pasiūlė specifinį upės aukštupio pavadinimą – “kiršlio ruožas”. Tačiau skirtingose knygose yra nuomonių išsiskyrimas dėl to, kas – kiršlys ar šlakis (upėtakis) – pakyla upėmis aukščiau.

© Kirill Kuziščin (Maskva)

Iš rusų kalbos verė goga