Įsivaizduokit ankstyvą kovo mėnesio pradžios šeštadienio rytą. Lauke šalta, krūvos sniego, apie artėjantį pavasarį galima spręsti tik iš pailgėjusios dienos. Tyliai atsidaro buto durys ir pro jas išlenda dar užsimiegojęs kaimynas, ant peties užsidėjęs žvejybinę dėžę, o po pažastim spausdamas ledo grąžtą. Skubiai rakina duris – kaip ir dauguma Lietuvos žvejų šeštadienį, jis lakstys per ežero ledą, gręžios eketes ir virpins ešeriukus... Staiga atsidaro mano buto durys iš trinksėdamas bildėdamas pro jas išlendu aš. Su savimi velku visą karpinę mantą: dėklas su meškerėmis, gultas miegojimui, karpinė palapinė. Kaimynas taip ir atsisėda čia pat ant savo žieminės dėžės klausdamas: „Čia aš durnas, ar tu?“...

Prieš pradėdamas šį pasakojimą, kuris, net neabejoju, jus jau suintrigavo, norėčiau atsiprašyti karpininkų iš Lietuvos ir Kaliningrado, kuriuos šiek tiek negražiai mulkinome prieš 3-4 metus... Vyrai, atleiskit, jog rodydami karpių nuotraukas tvirtinome, kad ten užfiksuotos ankstyvo pavasario žūklės Nemune ar Lenkijoje. Turėjome mes čia vieną slaptą vietelę... šalia Ignalinos atominės elektrinės.

Ko gero visi vasarinės žūklės mėgėjai žinojo, jog yra tokia elektrinė, turinti šiltąjį kanalą. Tačiau tik labai nedaugelis plačiosios Lietuvos atstovų pasiryžo ten nukeliauti. Aišku, aš nekalbu apie Visagino žvejus, kurie būdavo nuolat nusėdę šiltojo „upelio“ krantus.

FAKTAI
IAE pradėjo veikti 1984 metais. Ir nuo tada gal kilometro ilgio kanalu žiemą vasarą į Drūkšių ežerą buvo pumpuojamas šiltas vanduo. Ir to vandenėlio kiekiai tikrai ne menki buvo. IAE šiltojo kanalo vandens tūris, pratekantis per sąlyginį laiko vienetą buvo lygus Neries upei. Pasirodo Lietuvoje buvo trys, o ne dvi didelės upės! Tik ta trečioji - labai trumputė :) Taigi, per tuos 25 metus Drūkšių ežero žuvų populiacija buvo lepinama šiltesniu vandeniu žymiai trumpesniu šaltuoju periodu. Šiltas vanduo, tekantis kanalu, neaušino jokių reaktorių, todėl apie jo radioaktyvumą, kaip daugelis galėjo pagalvoti, šneka tikrai negali eiti. Vienos žūklės metu buvome atsivežę radiacijos matavimo aparatėlį ir nemaloniai nustebome, pamatę, jog radiacinis fonas prie pat IAE buvo gerokai mažesnis, nei Vilniuje...

APSAUGA
Norint pažvejoti IAE kanale, reikėdavo gauti Ignalinos atominės elektrinės rinktinės leidimus. Tarsi ir nieko sudėtingo, tačiau prašymus jie priimdavo tik darbo dienomis darbo valandomis. Todėl tekdavo „muilintis“ iš darbų, važiuoti 160 km iš Vilniaus tik tam, kad apsaugos posto budinčiam įteikti prašymą. O prašymą gali įteikti tik pats asmeniškai, parodęs asmens dokumentus. Tada, per tris dienas, būdavo pagaminamas leidimas. Nežinau, ką jie tas tris dienas tikrindavo – gal nagrinėdavo, ar šeimoje teroristų nebuvo? Tačiau mes puikiai supratome, jog lankomės prie neeilinio objekto, todėl nesistengėme prieštarauti tokiai tvarkai. Žūklės metu vieną du kartus leidimus patikrindavo automatais ginkluota apsauga. Porą kartų, naktį grįžtant iš žūklės, teko ir iš mašinos karpinių kotų dėklus traukt parodyt, nes jie apsaugai panašėjo į ginklų dėtuves. Pirmaisiais metais apsaugos gausa šiek tiek glumindavo, tačiau po to su kai kurių pamainų vyrukais susibičiuliavome – atrodo kad ir jiems žymiai smagiau buvo patruliuoti aplink atominę, kai ant kranto gyvos dūšios nakvodavo.

APLINKA
Pradžioje buvo sunku priprasti prie keisto gamtovaizdžio – vienoje pusėje ežeras su nuostabia gamta, kitoje – milžiniškas atominis monstras, pastoviai šviečiantis, ūžiantis ir niekada nemiegantis. Bet kai po ilgos žiemos nori kuo greičiau pažvejoti atvirame vandenyje, stengiesi nepastebėti dalykų, trukdančių „harmonizacijai“. Kaip palyginimą pasakysiu, kad civilizacijos aplink tiek, kiek, pavyzdžiui žvejojant prie Gariūnų tilto Vilniuje – tarsi ir miške, bet šviesų ir triukšmo aplinkui nemažai.

Norint patekti į šiltąjį kanalą, reikėdavo pravažiuoti pačią atominę elektrinę bei laikinąją panaudoto branduolinio kuro saugyklą – itin saugomą objektą, kažkodėl atrodantį grėsmingiau, nei pati atominė. O aplinkui tvorą sau ramiai šmirinėdavo stirnos, lapės ar zuikiai...

Prie paties kanalo patekdavom į molio karalystę. Oj, kaip jis vargindavo, ypač pavasarėjant, kai įšalas iš žemės eidavo. Kiek kartų mes ten esame užklimpę, automobilių bamperius nulupę, vis tiek važiuodavom ir važiuodavom. Kiekvieną kartą namo griždavom iki ausų molėti – tai tamsoje bėgdamas link meškerių paslydai ir veidu į pliurzą žnektelėjai, tai netyčia nuo šlaito leisdamasis ligsvaros neatlaikei.

Gamta prie kanalo pavasarį pabusdavo gerokai anksčiau, nei visoje Lietuvoje. Ir nieko nuostabaus, kai tokia vandens temperatūra! Kartais, kai šalta lauke būdavo, užsimauni bridkelnes ir brendi iki juosmens į vandenį pasišildyt :)

Tačiau šiltas tekantis vanduo turėjo ir vieną minusą – nuolatinį garavimą. Ne kartą esame patekę į situaciją, kai per naktį tiek meškerės, tiek palapinės pasidengdavo storu šerkšno sluoksniu – lauke -5 šalčio, o vanduo - +12. Atsibundi ryte, išlendi iš palapinės ir nesupranti, kodėl tavo karpinių kotų valai iš 0,31 mm tapo 3 cm storio.

BAIDARININKAI
Atviru vandeniu kanale domėjomės ne tik mes.

Jau nuo ankstyvo pavasario kanalą dienomis okupuodavo baidarininkai. Mojuodami savo irklais jie sportuodavo nuo ryto iki vakaro, todėl dažnai tekdavo piktai pašūkauti vieniems ant kitų „kas pirmas čia atvažiavo“. Įsivaizduokit – ant aukšto, 3 metrų kranto šlaito stovi karpinis stovas, ant kurio dar vertikaliai sustatyti 3,9 metro kotai. 4-5 uncijų švinas švystelėtas gerokai toliau, nei kanalo vidurys, todėl didelė atkarpa valo eina gerokai virš vandens. Kaip šiandien atsimenu mūsų bičiulį Gintą, lekiantį krantu paskui vieną baidarę ir rusiškai rėkiantį: „Neplauk ten, valas galvą nupjaus!”

Tačiau kai po pirmojo sezono įsitikinome, kad karpiai kanale kimba tik naktį, baidarininkams nebetrukdėme – ramiai sėdėdavome su ištrauktomis meškerėmis stebėdami jų sportines varžybas ir laukdavome sutemų.

Sunkiau būdavo su pasieniečiais, kurie kartas nuo karto sutemus atvažiuodavo „testuoti“ savo katerių. Kaip žinia, Drūkšių ežeru eina Lietuvos – Baltarusijos siena, todėl pasieniečiai turi tikrai neblogus katerius. Tačiau kodėl jiems prisireikdavo turkštis kanale, ir dar sutemus, paklausti taip ir nepavyko.

2 dalį galite skaityti čia.

Evil