Kada pirmąjį kartą į rankas paėmiau meškerę, nebepamenu, bet tai buvo senelio iš aliuminio lydinio, plastmasine rankena ir stiklo pluošto viršūnėle „meškerykotis”. Kartą jis nusivedė mane į savo eilinę žvejybą. Tada aš nelabai ir supratau, kaip jis užkabinęs slieką ištraukdavo žuvį, o mano laki vaizduotė netgi kūrė vaizdus, kad ten giliai kažkas nukabina slieką ir užkabina žuvį. Panašiai kaip parduotuvėje keičia pinigus į prekes…

Vėliau ir man jis padarė meškerėlę - ant lazdyno lazdos įkalė dvi vinutes, pririšo valą ir pirktinę apvalią plūdelę… Va nuo tada ir prasidėjo - pamėgau aš meškeriojimą, per dienas su kiemo draugais sėdėdavom ant kranto. Netoli nuo mano namų buvo iškastas negilus, gal kokių 2 metrų gylio, pasagos formos priešgaisrinis prūdelis… Mes jį ir vadinome pasaga. Žvejodavome toje pasagoje karosiukus, kilbukus, na pasitaikydavo ir viena kita rimtesnė žuvis, kartą pagavau kažką paslaptingo, ta žuvis atrodė tokia keista, kažkokia pailga, gleivėta, auksine spalva spindinti. Tada dar nežinojau, kad tai buvo lynas, ir apskritai visos mūsų žvejybos buvo labai jau netobulos, nieko nežinojom apie „nuo dugno”, apie masalus ir jaukus. Visi mūsų masalai buvo sliekai ir iš batono minkštimo suminkyta tešla. Va taip ir prasidėjo. Jei anksčiau meškeriojimas tebuvo laisvalaikio praleidimas, tai vėliau tai jau tapo gyvenimo būtinybė. Buvo ieškoma informacijos, klausiama vyresnių žvejų, tobulinami įrankiai, ir visa tai vien tam, kad kitaip jau buvo nebeįmanoma, mintimis visada buvau ant savo gimtosios „Pasagos” kranto… Sėdėdavome su draugais per naktis prie laužo, svajodavome apie ateitį ir smalsaudavome, kokie mes būsim, kokie bus kiti, kaip viskas pasikeis. Ant laužo kepdavome lašinius, obuolius ir pagautą žuvį. Svarbiausia buvo draugystė, meilė ir supratimas, kad mes „rimčiausi” žvejai… Kaimynų vaikai klausdavo, kokia prasmė sėdėt ant kranto ir laukt žuvies, juk neapsimoka jos gaudyt kai pilnos parduotuvės prikrautos. Bet po eilinės žvejybos einant namo ir nešant kibiriuką su paties sugauta žuvimi, mano veide spindėdavo plati šypsena, o kaimynų akyse - kandus pavydas… Bėgo laikas, žvejybos nustebindavo vis gausesniais laimikiais, kartais ir nieko nepavykdavo pagaut. Ieškodavau to atsakymo, kurio ir dabar visi ieškome: kodėl nekibo, kas ne taip… Kadangi gyvenau gan skurdžiai, tai nebuvo kas nupirktų meškerėlę, teko žvejot su lazdyno šatrom. Kažkada dėdė su teta padovanojo „rimtą” meškerę. Tai buvo sustumiamas 2,10 m spiningėlis, bet jo tada užteko, neinercinė beguolė ritė, o 0,25 mm valo pilnai užtekdavo gaudyt karosiukus. Bet ateina tas laikas, kai reikia palikt tėvų gimtąjį lizdą ir pradėt savo gyvenimą. Aš, tada jau abiturientas, 19-metis puoliau iš namų ieškot tos vienintelės gyvenimo laimės. Radau. Jai buvo 24 metai, pradėjome draugaut. Po trejų metų susituokėme ir viskas atrodė nuostabu, tik viena bėda - ji nesuprato mano aistros, mano pasišventimo meškerei ir gamtai. Prasidėjo barniai, pykčiai, kol galų gale mūsų keliai išsiskyrė. Tada teko iš Kuršėnų persikelti į Šiaulius. Taigi, taip pakliuvau į Šiaulius. Mane, „benamį“, priglaudė tie patys žmonės, kurie dovanojo pirmąją „rimtą” meškerę… Kuršėnus per tuos dvejus metus neblogai buvau išmaišęs, žinojau kur ir kas, kada ir ant ko kimba. Ten pagrindinės žuvys buvo lynai ir lydekos. Tos žuvys ir išmokė mane gaudyt ir „nuo dugno“, ir spiningu. Traukdavau kilograminius lynus ir norėdavau sugaut dar didesnius, mano žvejybų kokybė jau buvo tikrai patenkinama, sugaudavau po keletą stambių žuvų. Ir daug smulkmės. Bet Šiauliuose aš nežinojau, kas kaip ir netgi kur. Kažkaip atsitiktinai suradau žvejoklius. Paskaitinėjau jų forumą, straipsnius, pabendravom chat‘e. Supratau, kad jie tokie pat, kaip ir aš. Mus sieja ne tik meilė žvejybai, bet taip pat meilė gamtai, draugams ir artimiesiems, su kai kuriais iš jų aš pažįstamas jau asmeniškai, su kitais gal susipažinsiu vėliau. Gaila, kad mano pajamos mažokos ir aš negaliu atvažiuoti į meetą. Na, bet ateityje manau kad taip ir bus. Tad noriu ištarti ačiū žvejokliams. Ačiū už pagalbą, supratimą, ir už tai, kad esate. Ypatingą ačiū noriu ištarti Balčiui, kuris būdamas už mane daug vyresnis, kantriai moko ir aiškina kas ir kaip. Tikiuosi kad su jūsų pagalba tapsiu Tikru Žveju…

Remis