Vieną saulėtą dieną nebeiškenčiu ir stvėręs „tolimąjį Trabuccą” žingsniuoju link upės. Nebegaliu daugiau kentėti pavasario sukeltų kančių – visur net kvepia upe, o per šeimyninę buitį, darbą, statybų sukeltą sumaištį jaučiu, kaip palengva ima „čiuožti stogas”, darausi piktas, o dėl to kenčia man artimi žmonės. Iš tolo užuodžiu upei būdingą kvapą, kuris lyg išgrynintas deguonis prasiskverbia į giliausius kūno bei sielos užkaborius. Akys išvydusios vandenį nušvinta didžiausiu džiaugsmu, o ausys, srovės keliamą čiurlenimą, smegenims „išverčia“ į gražiausią pasaulyje muziką.

Prakrapštau jau sužėlusią velėną, randu sliekelį. Nerangiai pirštais jį kabinu ant kabliuko ir užmetu. Ryšys, valu jungiantis mane ir vandenį, ima krauti kiek „pasėdusias” emocijas. Akys, ištroškusios pamatyti bent mažiausią krustelėjimą, godžiai seka plūdę lyg vilkas savo auką.
Lėtai, kiek prigulusi, plūdė plaukia pasroviui. Kiekvienas jos krustelėjimas patyrusiai akiai suprantamas, tarsi echoloto sensorius siųstų signalą… Štai svarelis su kabliuku nieko nekliudydamas ridenasi lygiu smėlėtu dugnu… Plūdė prineria - svarelis užkliūva už akmenuko. Lengvu meškerės mostu pataisau situaciją ir sliekelis tęsia savo pragaištingą kelionę toliau. Iš kažkur atsiradęs strepetys, lyg koks nepilnametis išsišokėlis, pašokdina plūdę ir “sugroja” visą trelę trūkčiojimų. Kertu, ir štai - pirmas šiemet. Nedidelis, bet vis tiek. Džiaugiuosi. Nejučia pagalvoju – kaži, iš ko susideda ta žvejo siela? Žuvis toks mažas padarėlis, o taip sugeba valdyti tokią sudėtingą būtybę, kaip žmogus. Kažkuo tikėdami mes žvejojame, lyg kokie vergai einame link savo išlaisvinimo. Bet po to vėl grįžtame į pradžią ir viską pradedame iš naujo. Tai tarsi tikėjimas...
Paleidžiu vandens trokštančią žuvį, juntu neapsakomą žodžiais jausmą. Kodėl paleidau? Gal dėl to, kad ir akims malonu matyti kaip žuvis godžiai žiopčioja vandenyje, atgauna jėgas ir atsikvošėjusi iš lėto dingsta savo pasaulyje, kurį mes taip stengiamės pažinti. Einu toliau. Pamatau beveik ant pačio tako gulinčius tuščius butelius, prastos užkandos likučius. Stabteliu. Matomas vaizdas sunervina. Iš kur žmoguje tiek silpnybės, nesugebėjimo savęs valdyti, gal net pykčio gamtai. Atėjo, pririjo, išėjo, viską po savęs paliko. Nuotaika kiek sugadinta.
Pavasario kvapas užlieja visą kūną. Einu pro vietas, kuriomis dar būdamas vaikas gaudžiau savo pirmąsias kuojas. Viską prisimenu lyg vakar dieną. Tik vietos pasikeitę, priaugę didžiausių medžių, ten, kur kažkada tekėjo vanduo ir gylis buvo virš galvos, dabar einu kojų nesušlapdamas. Taip, laikas negailestingas...
Prieinu ramią vietelę. Matosi aktyviai čia žvejota, žolė ištrypta, nuorūkų primėtyta, pasidėta lenta pasėdėjimui. Užmetu. Gylis iki metro, srovė nedidelė, mailiukas kaišioja nosis – gyvybės upė pilna. Kažkas vis truksi, bet neužkertu. Matyt tas pats mailius. Metu toliau, į srovę. Leidžiu plūdei praplaukti toliau ir greit sulaukiu kibimo. Kertu ir pajuntu, kaip tikrai kažkas nemažas susimuisto anam gale. Staigiai metasi į pagrindinę srovę ir kiek pasileidžia pasroviui. Meškerė sulinkusi lanku, sudirba ritės stabdis, valas įsitempęs iki maksimumo, ir, matyt kabliukas buvo per mažas... Suvynioju valą, dar kiek pamėtau ir traukiu toliau. Sustoju prie sekančios „potencialios“ vietos. Vasarą čia priauga žolių, o už jų visada budi lydekos. Dabar kiek kitaip vieta atrodo, bet labai jau vilioja čia užmesti. Nesismulkinu ir metu link srovės. Jau pirmu metimu ištraukiu gražią kuoją. Delninė. Muistosi, riečiasi lanku. Atsargiai atkabinu kabliuką ir nardinu ranką į vandenį. Čia ji aprimsta. Pirštus atleidžiu – vos pamatau kaip ji dingsta. Baigiasi sliekai, einu pasikasti. Paieškau vienoj vietoj, kitoj – nėra. Stojuosi ir galva užkliudau šakas. Tai beržas. Ir kodėl jo anksčiau čia niekada nemačiau? Liaunos šakos liečia mano veidą, o vos prasiskleidę lapeliai tarsi aksomas paliečia jautriausias sielos stygas. Nejučia pajuntu kad senstu. Taip, vaikas būdamas bėgiojau kasdien po lauką ir galėjau stebėti, kaip pavasaris sulig kiekviena diena vis labiau įsitvirtina ir palieka žymes gamtoje. Dabar besisukant kasdieninės rutinos karuselėje nėra kada nueiti prie savo upės. „Savo“ todėl, kad ji, lyg Motina, mane išmokė daug ko šiame gyvenime - gerbti jos žuvį, mylėti pačią gamtą, pažinti jos paslaptis.
Porą valandėlių praleidęs prie savo vaikystės upės einu takučiu link namų. Širdyje - pakylėjimas, siela atsigavusi. Viskas lyg tolimoje vaikystėje. Rankoje spaudžiu meškerę ir džiaugiuosi savo laimikiu, beje, paleistu. Bet džiaugiuosi lyg vaikas.
Kitą dieną vėl važiuoju į darbą, tik kiek anksčiau. Atsisėdu prie šiuolaikinio „stebuklo”, jį įsijungiu, ir spausdinu klaviatūra žodžius „Vieną pavasario dieną…“

Drageris