Galima puikiai įvaldyti vieną kurį nors žvejybos metodą. Tačiau kartais norisi išbandyti ir kažką naujo. Ir vos tik išmoksti kažką naujo, supranti, kad praradai senuosius įgūdžius!

Ilgus metus domėjausi klasikiniu gaudymu spiningu. Per trumpą laiką suradau patinkančią sukrę ir tai leido be didelių pastangų gaudyti visą sezoną nuo pavasario iki pirmojo ledo. Gaudžiau beveik tik lydekas, tačiau reguliariai pagaudavau ir ešerius bei šapalus. Pasiekiau tokį lygį, kad galėdavau pagauti žuvį bet kada. Tačiau ne bet kur: turėjau savo tikslias vietas ir konkrečius maršrutus.

Važinėjant ir gaudant tik lydekas, pastebėjau, kad aplink žvejai azartiškai žvejoja starkius. Prisipažinsiu, starkių nebuvau gaudęs, tad pirmoji žvejyba buvo maždaug tokia: guminukas, metimas, kibimas, nutrūkimas. O per 10 metų lydekų žvejybą esu netekęs tik keletą blizgių. Man dar pasisekė, nes tokiems „žaliems“ kartais blizgės pasibaigia anksčiau nei prasideda žvejyba. Per pirmąją žvejybą pagavau keturis starkius.

Kitą žvejybą starkis buvo labai aktyvus, tad sukres pamiršau keletui metų. Netyčiomis kartais pagaudavau lydeką, tačiau starkių žūklė tapo viena mėgiamiausių. Atradau žvejybos vietas, rinkau trofėjus ir tapau pasitikinčiu žveju.

Tačiau ir džigavimas po kurio laiko pradėjo pabosti. Juk jis savotiškai monotoniškas: susirandi tašką ir dirbi ties juo. Metimas, žuvis ir kibimas - neleidžia atsikvėpti nei minutei.

Norėjosi vėl grįžti prie gudraujančių lydekų, kai prireikia ne tik geros įrangos, bet ir intuicijos. Ir čia prasidėjo pirmieji mūšiai: seni įgūdžiai netinkami, senieji įrankiai nebeveiksnūs, o naujus sunku atrasti. Negana to, nustojo veikti ir džigo sistema! Ir starkio ilgokai tekdavo ieškoti, o suradus sunkiai sekdavosi išprovokuoti. Tad kilo įtarimas, kad jei jau imiesi kokio reikalo, kitas nustoja sektis.

Ir tuomet su draugais atradome šapalus – jų žvejyba mėgavomės iki pat rudens. O rudenį supratau, kad visiškai praradai džigautojo kvalifikaciją, tad tikrai negalėsiu žvejoti senose savo vietose. Juokingiausia, kad ir lydekos iš savo slaptųjų vietelių ėmė ir pasitraukė.

Pavasarį atradau dugninę meškerę ir visą savo dėmesį sutelkiau į karšių žūklę. Karšius žvejoti smagu, jis skanus ir visiškai nekaprizingas. Kartais karšį pakeisdavo didelį malonumą suteikiantys karpiai . Šią žūklę papildė šėryklos, sistemos ir įvairios kobros bei raketos šerti tolimais atstumais.

Ir tuomet nusprendėme vėl pakeisti žvejybą: karšius pakeitė šapalai. Kaip bebūtų keista, nei viena vieta „neveikė“, o žūklė neįkvėpė. Tuomet išbandžiau džiginę sistema, tačiau ir ja nusivyliau: sterko vietas žinojau, jį sugaudavau, tačiau tai buvo daugiau atsitiktinumas. Liko lydekos, bet ir jos džiaugsmo nesuteikė – buvo atsitiktinės ir vienišos.

Galima save guosti, kad gyvename tokiais laikais, kai žuvies mažėja. Patogi pozicija. Tačiau juk tiek daug žvejų, kurie yra ištikimi savo žūklės sistemai ir vis dar gaudo (kai kurie daugiau nei 20 metų) sėkmingai tuose pačiuose telkiniuose.

Gal tai moksliškai nepatvirtinta, tačiau šiuo eksperimentu galiu teigti, kad susidomėjus viena žvejyba, galima visiškai prarasti kitos žvejybos įgūdžius...