Su Naujais metais visus didelius ir mažus. Kadangi 2013 m. sezonas kaip ir baigėsi, nutariau ir aš trumpai aprašyti pirmąją savo pažintį su jo Didenybe Karpiu. Neslėpsiu, 2013 metai buvo mano pirmieji kaip karpininko (pradedančiojo) metai. Prieš tai, apie Didžiųjų Karpių žūklę buvau tik girdėjęs iš žvejų pasakojimų ir televizijos laidų. Taip kad galima sakyti, pradėjau nuo visiško nulio. Bet mano nuomone svarbiausiai, turėti tikslą, o kitas viskas ateis su laiku.

Pirmoji pažintis

O viskas prasidėjo gana visiškai netikėtai ir neplanuotai. Į Karpių žvejybą, mane įtraukė, turbūt kaip ir daugelį šios žūklės mėgėjų, tas vienintelis ir lemtingas, pirmasis Karpis. Žvejyba mano hobis nuo mažų dienų, tik žvejodavau aš kaip ir dauguma žvejų,  feeder`is, plūdinė, rudenį spiningas. Mano pirmoji pažintis su Karpiu buvo, 2012m. rugpjūčio mėnesį ir nuo tos pirmosios mūsų pažinties, aš supratau, kad būtent su tokiu priešininku aš noriu kovoti visados.

Viskas prasidėjo taip: vieną saulėtą penktadienį, išsiprašius anksčiau iš darbo, žaibišku greičiu susikraunu visą savo mantą į automobilį aš jau judu link tvenkinio. Ilgai negalvodamas, renkuosi palankesnį tvenkinio krantą ir su feeder`iu rankose, bandau vilioti karšius, kuojas, plakius. Pamenu, kad sekėsi nekaip, bet kaip visada save guodi, kad rytas bus geresnis už vakarą. Saulei leidžiantis, sulaukiu neįprasto kibimo, „svingas“ su tokia jėga rėžėsi į kotą, kad net krūptelėjau, laimei, kad ritės stabdžio nebuvau visiškai užsukęs iki galo. Pakėlus kotą, supratau, kad aname gale kažkas panašaus į traukinį ir kad tas traukinys juda taip greitai žolių link, kad aš jam nelabai ką galiu ir padaryti. Bandymai stabdyti žuvį, baigėsi pavadėlio trūkimu, taip ir nespėjus pamatyti, kas per žuvis buvo. Tik jaučiau kaip dreba ne tik rankos, bet ir kojos. Tą vakarą ir per naktį, analogiškų situacijų pasikartojo dar keletą kartų. Kas ten per žuvys, man jau ir nelabai rūpėjo, mano galvoja sukosi tik viena mintis "mano įrankiai per silpni kovoti su tokia jėga". Feeder`io kotas perlinkdavo taip, kad atrodė tuojau pokštelės, ritės stabdžio niekaip nesugebėjau sureguliuoti, taip kad bent kažkiek pristabdyti bėgančią žuvį (arba per laisvai bėgdavo arba trūkdavo pavadėlis po eilinio spurto). Graibštas sėkmingai, buvo paliktas namie kaboti ant sienos ir visos mano viltys ištraukti tokią žuvį po truputį blėso... Užplūdęs adrenalinas, tą naktį miegoti neleido, keletas naktinių kovų ir vėl baigėsi ne mano naudai.

Paryčiais, pasikuitus savame garderobe, suradau pinto valo, rišu naują sistemą su pintu pavadėliu ir bandau bent kiek reabilituotis aiškiai pralaimėtame mūšyje. Po gero pusvalandžio kibimas, šįkart jaučiuosi truputį drąsiau, pavadėlis jau ne 0.016 mono valo, o „pintas“. Po didelių pastangų, pagaliau iškrapštau žuvį į krantą. Žiūriu į žuvį ir nežinau kas per žuvis, panašu į Karpį, bet lyg ir ne Karpis. Komerciniuose tvenkiniuose esu gaudęs karpiukus, bet šis kažkaip į komercinius nelabai panašus, pagalvojau, gal laukinis būtent taip ir turi atrodyti. Pasimetęs, traukiu iš kišenės telefoną ir skambinu tėvui, tas juk irgi „užkietėjąs“ žvejys, tikrai žinos. Apibūdinu žuvį, o jis ilgai negalvodamas atsako, kad greičiausiai pagavau savo pirmąjį Baltąjį Amūrą. Svėrimas - 7 Kg, foto atminimui ir skubiai amūrą paleidžiu atgal į jo stichiją. Kadangi žuvies šeima ir aš pats nelabai valgau, tai ir neturiu mados tempti namo. Nespėjus tinkamai pasidžiaugti  aplankiusia sėkme, kaip ir vėl staigus „svingo“ skrydis priverčia greitai nusileisti ant žemės. Pakėlus kotą, priešininkas atrodo dar rimtesnis. Po gero pusvalandžio, intensyvaus, ritės stabdžio kaukimo, pasiekiu dar vieną pergalę. Be jokių abejonių - Karpis. Gal ir ne pats didžiausias, bet man tai buvo didžiausias mano gyvenimo laimikis!  Svėrimas - 9,8 Kg. foto atminimui ir žinoma skubu paleisti žuvį atgal, kad kuo mažiau traumuoti, nes tuo metu, nė mato, ne svėrimo maišo dar neturėjau. O svėrimo metu, puikiai gelbėjo eilinis „Maximos“ maišelis.

Taktika ir strategija

Kažkas iš forumo dalyvių yra pasakęs, kad  Karpių žvejyboje, labai svarbu turėti taktiką ir strategiją. Tai va, po šitos žvejybos grįžus namo ir atslūgus emocijų audrai, pradėjau kurti savo taktiką ir strategiją. Pirmi iškilę klausimai, aišku buvo, ko reikia norint užsiimti pilnavertiška, Didžiųjų Karpių žvejyba. Suradus šią informaciją, matematiniai skaičiavimai vedė tikrai prie apvalios sumos. Kitas klausimas, nemažiau svarbesnis, kaip reikės įtikinti žmoną, kad tas visas turtas, kuris užima pusę garažo, staiga tapo netinkamas ir reikėtų naujo.  Žmona mano strategiją perkando labai greitai ir po, padažnėjusių komplimentų, kokia ji graži ir kaip aš ją myliu, tiesiai paklausė, kiek tai kainuos, mūsų šeimos biudžetui. Žodelyje „OHO“ neišgirdęs prieštaravimų „pasvajok“ ar „tik per mano lavoną“, netrukau, vieną iš savo strategijų įgyvendinti! Įsigijau Anglijoje, tikrai mažai naudotą, pakankamai pilną ir puikiai savo funkcijas atliekančią įrangą, gal ir ne ryškiausių „brandų“, bet pradedančiam „kosmoso“ ir nereikia. Ilgais žiemos vakarais buvo kruopščiai išanalizuota www.laukarpis.lt puslapio visa informacija apie laukinių Karpių žūklę, šiek tiek informacijos pasisėmiau iš anglų, šiek tiek iš rusų ir 2013 05 13 atidariau savo pirmąjį Didžiųjų Karpių žvejybos sezoną nuostabiu keturioliktuku.

Karolis Jakubonis - Ataris
www.laukarpis.lt