Brendu negiliai. Oras šiandien lepina saule ir silpnu vakariniu vėju. Kaip ir kiekvienoje žvejyboje tikiuosi, kad laikas neprailgs. Net ir neatsigręždamas atgal žinau, kad metimui nėra vietos. Išleidžiu valo tik tiek kiek reikia pasiekti numatytą vietą. Srovė nuneša ir įtempia mano valą, o tuo pačiu paviršiuje mano pasirinkta muselė pjauna vandens paviršių. Neskubėdamas dešine ranka atlošiu ranką iki peties, kad meškerykočio viršūnė atsidurtų ties antra valanda ir nepersistengdamas staigiu judesiu mosteliu savo valą visai šalia akmens kur srovė išplovė nedidelę duobę.
Manau jau supratote, kad tai muselinė žūklė. Daugumas sutiks, kad šis žūklės būdas visiškai nepanašus į kitas žūklės rūšis. Tai menas – kai moki ir gali valdyti savo valą tikslui jį užmesti, tai harmonija – kai stebi metų laikus ir pritaikai savo idėjas tikslui pasiekti, tai kultūra – kuri persiduoda iš kartos į kartą ir viską apjungus sudėtinga būtų viską suprasti per trumpą laiko tarpą.
Mano istorija, o gal sakykime muselinės žūklės istorija prasidėjo prieš maždaug penkiolika metų kai į rankas pakliūdavo muselinės žūklės žurnalai pargabenti jūreivių. Ir mintyse galvodavau, kad tai išvis kažkoks nesveikas žūklės būdas. Ir būdamas paauglys visai nesupratau, nė vieno angliško žodžio parašytuose straipsniuose, bet vartydavau ir grožėdavausi mėtymo technika ir ryškiaspalviais upėtakiais. O maždaug apie 20 metų atgal po nepriklausomybės apie kažkokius tikrus muselinius kotus, rites ar gera aprangą ne aš, bet suaugę vyrai galėjo tik pasvajoti. Kotus gamindavosi iš rusiškų teleskopinių vadinamų „kaskadų“ kurių pirmosios 4 dalys būdavo išimamos, šlifuojamos ( tam, kad būtų lengvesnės), su apvaliomis ritėmis labai didelių keblumų nekildavo, nes Rusija gamindavo keletą rūšių inercinių apvalių ritelių iš kurių keletas buvo visai tinkamų. Tačiau ar kas gali dabar prisiminti ir pagalvoti, kad valas buvo gaminamas labai primityviai. Pirma eidavo 0,8 mm valas, toliau 0,7 mm valas ir taip mazgais sujungtas jis plonėdavo iki reikiamo dydžio. Apie kažkokias plūdrumo savybes aš jau patyliu. Bet vis dėlto atsirado tokių entuziastų ir gaudydavo ir žuvies buvo pagauta, nes upeliai dar tais 1990-ais nebuvo elektrikų nusiaubti. Pasitaikydavo kaip visada ir šiais laikais per švogerį, per pažįstamą kažkas kažkur į užsienį važiuodavo ir parveždavo valo ar kitų muselinių daiktų. Tai anuo metu kai dar DT valas ( kūginis valas kurio vidurys storiausia vieta ir plonėja į abi puses kur valo ilgis 27,5 metro) buvo populiarus, tai jis būdavo kerpamas per pusę ir du žvejai pasidalindavo jį ir neduok Dieve bent vienas, o siaube du centimetrai kažkam daugiau atiteks.
Tai čia anie laikai. Viskas jau praeityje. Prekių trūkumas baigėsi, dabar tik turėk pinigų ir galėsi šluoti lentynas, kol pinigai leis jums tai daryti, bet čia manau trūkumas buvo su visomis prekėmis, jei kalbėtume apie skalbimo mašinas, baldus, darbo įrankius ir taip toliau ir taip toliau ir šis sąrašas gali užimti dar daug puslapio eilučių jei kalbėtume apie 90-tūjų pradžią.
Taigi mano istorija tęsiasi toliau. Jau būdamas nebe paauglys sugalvojau sudalyvauti pirmose Lietuvoje jūrinėse varžybose kurios berods vadinosi Karklė 2003. Jas organizavo Viename gale kablys, kurio organizatorius buvo nemažai publikai žvejų pažįstamas Giedrius Loda. Vėliau metams bėgant šios varžybos persikėlė į Latviją ir dabar tai tos pačios varžybos tik kitu pavadinimu. Pirmoje dienos pusėje žvejai gaudė dugninėmis meškerėmis. Jos baigėsi, žuvų svėrimas, apdovanojimai, o vakare vyko spiningavimas. Į tas pirmąsias varžybas susirinko tik 7 žvejai. Bet tuo metu visai nebuvo jokios informacijos apie šlakių ir lašišų gaudymą jūroje. Apie vėjažuves taip pat nebuvo visai jokių straipsnių ir kažkokios naudingos informacijos kaip jas gaudyti su kuo gaudyti ir kada išvis jos kimba. Ir išvis visi tuo metu, net negalėjo suvokti ką galima pagauti jūroje su blizge mėtant į beribį plotą kur rodos beprasmis mėtymas tinka tik blizgei nuplauti nuo dulkių. Bet šita avantiūra jei galima ją taip pavadinti davė labai didelį postūmį į jūrinės žūklės išsivystymą būtent gaudant nuo kranto ir įsibridus. Ir iš 7 žvejų vienas vis dėlto sugavo tiesa nedidelį šlakiuką nors ir neįskaitinį, bet jau rezultatas. Tačiau grįžtant prie muselinės. Tarp septynių spinigautojų buvo vienas muselininkas berods iš Rusijos kuris galima sakyti tapo irgi varžybų puošmena, nes apspitusių ir besidominčių žmonių tikrai buvo labai daug. Bet tas momentas ar akimirka man kažkaip įsiminė kai tuo metu taip pat daugumai žvejų gerai pažįstamas Lietuvoje Aisės vadovas Audrius Jakštas paprašė leisti jam pamėtyti muselinį kotą kuriuo gaudė rusas tiesiog apdovanojimų vietoje ant smėlio. Kotas buvo prabangios SAGE firmos. Skriejantis valas ore mane ( kas ten žino gal ir aplinkinius kas buvo tuo metu) užkabliavo, kad sekančia dieną aš nusipirkau kotą, ritę, valą, neopreninius bridbačius praktiškai viską. Bet tai buvo niekis. Vakare po darbo lijo kaip iš kibiro, griaudėjo žaibai, bet vis viena važiavau į žvejybą su draugu kuris visai nesenai pradėjo taip pat gaudyti museline. Ir stovėjome mes karjere įsibridę iki pažastų, smulkiai lijo ir aplinkui švytėjo žaibai. O mes džiaugėmės pagaudami sprindžio dydžio raudeles.
Bet kaip ten bebūtu su tuo entuziazmu tačiau vėliau aš supratau, kad tai ne taip paprasta. Metimai nesigaudavo, vis užkliūdavo kažkur už šakų, skubėdavau bristi pirmyn ir rezultatai nebuvo džiuginantys. Kai nėra rezultato tada pradedi vis apgalvoti ar tai ko labai norėjai yra tai ką gavai? Tuo metu aš niekada negalvojau apie jokią muselinės žūklės filosofiją, visiškai nesupratau kokią rišti muselę, nes rišau tokią kokia patiko, o svarbiausia, kad mėtymo technika buvo siaubinga. Trūko žinių ir mokytojo. Mokytojo kuris daužytų mano rankas su liniuote aišku juokauju ir subtiliai nuo a iki z papasakotu nuo pradžių. Man pasisekė, nes Klaipėdoje kur gyvenu man pavyko susitikti ir susidraugauti su muselininkais priklausančiais „Verpeto“ klubui. Taigi pakliuvau tiesiai į mokyklą kur nei vienas nieko neslėpė ir dalinosi savo patirtimi. Net vežėsi mus jaunus dar nepatyrusius į varžybas, nes ne tik aš vienas toks buvau ir patirties pasisėmiau daug greičiau negu būčiau savamoksliškai tai daręs vienas.
Tuo metu aš įsigijau kaip pradžiamoksliui visai neblogą komplektėlį, nes dar prieš tai vis pasiskaitydavau kas? kur? kaip? Bandysiu papasakoti ką tuo metu aš pats galvojau ir kiti žvejai man patarė.
Apie pačios meškerės ilgį kažkaip niekada negalvodavau, bet ir taip buvo aišku, kad trumpas kotas tinkamesnis po mažus upelius landžioti, o ilgesnis atviriau ir toliau mėtyti.
Toliau koto klasė aš įsivaizdavau kaip bokso svorio kategoriją. Jeigu ant spiningo rašomi pvz: 5-18g arba 10-30 gramų užmetimas, tai muselinėje #5 ar #7 klasė kažkas panašaus prilyginama. Tačiau skirtingai nei spiningas, dugninė, plūdinė – muselinė ir išsiskiria tuo, kad mėtome valą, o ne konkretų svorį. Musė kuri sveria kaip pūkas neužmesime spiningu, bet tai lengva padaryti muselinės valo pagalba, bet yra ir didelių muselių skirtų lašišoms arba lydekoms kurios dar primirkusos vandens turi svorio ir lengvu koteliu bus sudėtinga užmesti. Taigi viską įtakoja kokių dydžių museles naudoja žvejys. Nėra nubrėžtų konkrečių ribų, bet vis dėlto #0,#1,#2,#3,#4 klasė skaitoma ultralengvų ir lengvų kotų kategorijai gaudant nedideles žuvis mažuose upeliuose su nedidelėmis arba mikro muselėmis. #5,#6,#7 skaitoma vidutinė klasė kur 5 klasės kotas aplamai skaitomas pats populiariausias visame pasaulyje ir šios klasės kotų tikriausiai parduodama daugiausiai jei kalba eitų išvis apie muselinę žūklę. O toliau #8,#9,#10,#11,#12 tai galingi kotai kur nėra reikšmės kokio dydžio muses naudosite, nes jais gaudomos tos pačios lašišos, šlakiai, toliau lydekos, tunai, marlinos, tarpūnai ir kitos jūrinės žuvys.
Kalbant apie ritę daugumas supras, kad tai tik valo talpykla. Mano keli draugai juokauja, kad jei nereikėtų ritės galima būtų įkalti dvi vinutes ir apvynioti valą. Tačiau nebūkime iš akmens amžiaus. Gera ritė ir yra gera ritė. Aš nieko neturiu prieš plastikines rites pradedantiesiems kur tos visai paprastos plastmasinės, tačiau įsivaizduokime, kad ateini anksti ryte tyliai prieini prie upės, kiek galima tyliau įsibrendi į ją ir kai jau reikia išvynioti valą tai tas baisus garsas tryyyyyyy tryyyyyyyyyy kai veikia stabdis, tai apie kokius tarkime šapalus galima kalbėti. Muselinės ritės konstrukcijos labai sudėtingos viduje nepasirodys, nes viskas paslėpta. Nieko nereikalingo nėra. Kuo paprasčiau tuo mažiau lūžtančių detalių. Ir jeigu nusipirkę padorią ritę ar prabangią ritę su ja neatsitiks kokia nors neįtikėtina nelaimė, tarkime pervažiuos kombainas tai ji jums gali tarnauti net keletą dešimtmečių su sąlyga jei prižiūrėsite. Tiesa jūrinei žvejybai ar didelėms žuvims gera ritė būtina. Ten jau kaip be būtu su didelėmis žuvimis apkrovos visai kitokios,o kai kalba eina apie sūrų vandenį irgi tampa aišku,kad gera ritė ne privalumas, o būtinybė. Dar vienas momentas kurio nereikia pamiršti, kad perkant ritę reikia ją suderinti su kotu, dėl pačio balanso. Svorio centras turi būti būtent ten kur laikai ranką. Meškerė neturi svirti nei į priekį, nei atgal.
Ir galiausiai atėjo eilė valui kuris vienas svarbiausių jei ne pats svarbiausias elementas muselinėje žūklėje. Nenoriu labai plėstis apie valus nes jų yra tikrai labai įvairių bet pabandysiu apie juos papasakoti glaustai. Pirma valas kuris yra neaiškios firmos turiu omenyje nesispecializuoja muselinėje žūklėje nėra vertas dėmesio. Taigi jei perkate valą iš gamintojo kuris gamina viską karpiams , viską dugninei ir viską muselinei tai tokių valų reikėtų vengti, nes tokie valai tinkami ne žvejoti, o kieme vietoje virvės skalbiniams džiauti. Ir sena patarlė sako, kad skūpas moka du kartus. Tai jeigu nusipirksite tokį valą ir tinkamai viską atlikdami nesugebėsite užmesti taip kaip galėsite tai padaryti su geru valu. Visas svorio paskirstymas, valo slydimas ir yra esmė. Ir beje priklausomai nuo žūklės intensyvumo valas jums tarnaus keletą sezonų, todėl investicija po kelių metų nepasirodys tokia brangi ir vėlgi su sąlyga jeigu tinkamai prižiūrėsite valą. Paėmę naują dėžutę parduotuvėje visada perskaitysite reklaminį šūkį, keletą sakinių koks tas valas nuostabus sukėlęs revoliuciją rinkoje, bet svarbiausia informacija telpa viename piešinyje kur parodyta valo forma ir kelios raidės su skaičiais kurie ir yra tai ką reikia žinoti apie valą. Jau kalbėjau apie pačius kotus ir jų klases tai valai lygiai taip pat gaminami pagal klases. Viskas turi būti priderinta. Jei jau įsigijai #6 klasės kotą tai ir valas turi būti tos pačios klasės. Nepaminėjau, kad pigūs vienarankiai kotai turi dvi ar tris klases vienu metu. Tarkime 4/5 klasė arba 6/7/8 klasė. Aš ir pats nelabai suprasdavau tai kokį tą valą reikia dėti. Galima ir lengvesnį ir sunkesnį, bet žinokite, kad visos rimtos save gerbiančios firmos gamina tik vienos klasės kotus. Prieš tai paminėjau raidės kurios gali būti atspausdintos ant dėžutės tai pvz: DT-#5, WF-#8, WF/I - #7 , WF/S3 #8. Tai valų rūšies trumpiniai kurie nėra sunkiai suprantami. Net jeigu ir nesuprantate, kitoje dėžutės pusėje ar dėžutės viduje rasite informaciją koks tai valas. Visi pradeda nuo paprasto klasikinio plaukiančio valo. O jau vėliau kai jau apšyla kojas pradeda žvejoti lėtai skęstančiais galais, vidutiniškai skęstančiais galais, labai greitai visas skęstantis valas ir tų valų ir kombinacijų dar visokių yra, todėl ir nemanau kad verta plėstis tuo labiau kiekvienas besidomintis ras įvairios informacijos internete.
Dar vienas „privalu turėti“ muselininkui be visokios smulkios atributikos tai apranga. Kaip be būtų, tačiau jeigu nežvejosite iš valties arba savo iškastame tvenkinyje kur nėra nei vieno medžio aplinkui ir ten plaukioja upėtakiai tai pravartu turėti bent jau minimaliai bridkelnes. Striukė irgi būtų neblogai kai mėgsti nesulyti, bet jei bus tik striukė, o nebus bridkelnių tai kam ta striukė. Apranga ne jokia atributika,o būtinybė. Apatinis trikotažas, apatinis pašildomas trikotažas, geros kojinės, bridkelnės, kepurė, poliarizuoti akiniai, liemenė arba striukė pagal sezoną tik tam, kad jaustumeisi komfortabiliai ir šiltai. Gera apranga gali kainuoti dar daug daugiau negu jūsų meškerė su visa rite ir valu. Kiekvienas perka pagal savo galimybes, tačiau kai žvejojama rudenį arba pavasarį kai vanduo nėra pačios šilčiausios kondicijos kojų sąnarių operacija netolimoje senatvėje gali kainuoti ryškiai daugiau, o pačios smagiausios žvejybos ir vyksta šaltuoju metų laiku.
O dabar bandysiu struktūriškai sudėlioti kas yra muselinė žūklė. Ją galime padalinti į tris pagrindines grupes:
Pirma „Kastingas“: Yra žmonių kurie nežvejoja, o tik užsiima „Kastingu“ mėtymu į tolį, mėtymu į taikinį kur toliau dalyvauja varžybose ir siekia asmeninių ir kitų rekordų. Daug apie tai nieko negaliu papasakoti. Bet esu girdėjęs, kad yra žmonių kurie tuo užsiima žinoma nedaug ir dalyvauta tarptautiniuose renginiuose. Keletas iš tų žmonių dalyvavo Europoje ir kažkuriais metais netgi važiavo į Japoniją. Visai nesenai lietuvė mergina laimėjo sidabro medalį ir žūklės federacijos buvo apdovanota nešiojamu kompiuteriu.
Antra „Žūklė“: Kiti visiškai nesuka galvos dėl subtilaus metimo ir žvejoja standartiškai, bet pačią žūklę galima būtų dar padalinti į dvi grupes. Žvejai gaudantys vienarankiu kotu ir žvejai gaudantys dvirankiu kotu.
Pradedant nuo dvirankių kotų tai ilgi galingi kotai kur gaudomos lašišos, šlakiai, kuprės, plienagalvės lašišos, karališkos lašišos ir kitos žuvys kurios ateina ar išeina neršti į upes. Įvairūs Snap T, Roll Cast, Snake Roll Cast ir t.t. visiškai nieko nesako pradedančiajam. Bet mano subjektyvia nuomone niekas nepradeda žvejoti dvirankiu kotu kol neišbando vienarankio ir neįgauna pagrindinių žinių. Ir nesu girdėjęs, kad kažkas taip būtų pradėjęs, nebent tik tie kurie gyvena Skandinavijoje arba Šiaurės Amerikoje kur vienarankiu nėra ko veikti. Tai taip pat labai įdomus gaudymo būdas. Yra žvejai kurie gaudo Lietuvoje kiti Lietuvoje negaudo, bet važiuoja dvirankiais žvejoti į užsienį. Jo skirtumas tas, kad tai ilgesnis ir galingesnis kotas skirtas tolimiems metimams, musės prilaikymui ir žuvies suvaldymui srovėje. Mėtymo technika skiriasi nuo įprastos vienarankio nors ir turi panašių bruožų. Svorio kategorijos matuojamos tiek įprastomis klasėmis arba „grainais“. „Grainai“ irgi svorio matas pagal kurį parenkamas valas. Tik skirtingai nei vienarankių dvirankių kotų klasė yra apytikriai dviejomis klasėmis aukštesnė. Tai yra: #7 klasės dvirankio valas prilygsta #9 vienarankiui. Bet nereikia išradinėti nieko. Yra valai skirti vienarankiui ir dvirankiui žūklės būdui. Vėl nebandysiu plėstis apie skandinaviškas galvas, skagit galvas ir visus lėtai arba greitai skęstančius pavadžius.
Bet kalbant apie vienarankius kotus tai čia susikerta klasika su šių laikų muselinė. Ne veltui aš pradėjau nuo dvirankio kur vis pabrėždavau upė, prilaikyti muselę srovėje, ilgi kotai tolimiems metimams. Tai grynai upinė žūklė. O vienarankis universalus. Skeptikai gali su manimi ginčytis, kad tai pasityčiojimas iš muselinės gaudyti raudes karjere arba lydekas užtvankoje. Aš gaudau taip kaip man atrodo tinkama. Aš neturiu daug laiko važiuoti iki mėgstamos upės pora valandų, kad galėčiau pusvalandį pamėtyti kol ateis sutema. Bet visai nieko nuvažiuoti čia šalia. Staigiai įšokti į automobilį 15 min ir jau rengiesi ir ruoši meškerę. Svarbu veiksmas. Nesiginčysiu tik tuo, kad muselinė buvo sukurta upei. Ir man labai malonu nes vis judi pirmyn, o neini krantu ratu. Vienarankiu labai daug gaudoma jūroje. Danai, anglai, visa Skandinavija ir centrinė Amerika puikiai gaudo jūrines žuvis. Tvenkiniuose gaudomi karpiai. Amerikoje labai paplitusi basų žvejyba museline meškere kur net kai kurie gamintojai išleidžia specialius kotus ir valus jų žūklei. Lydekų žvejyba savotiškai įdomi ir jau nieko nebestebina. Ir aplamai galima gaudyti viską taikias ir plėšrias žuvis dėl elementarios priežasties kuri persikelia į trečią grupę kuri vadinasi „muselių rišimas“.
„Muselių rišimas“. Man žvejai vis skiepydavo ir iki šiandien vis prisimenu auksinę frazę. „Kiekvienas save gerbiantis muselininkas turi gaudyti su savo rištomis musėmis“. Kiek iš viso yra muselių nežinau. Daug. Labai daug. Begalė. Yra žmonės kurie daugiau riša negu žvejoja. Muselių rišimas tai net sakyčiau atskiras hobis ar užsiėmimas. Jis kaip ir surištas su žūkle, bet tai daug daugiau. Įrankiai, plunksnos, knygos apie rišimą ir t.t. Bet norėdamas sugauti žuvį kokia ji būtų taiki ar plėšri privalėsi sukurti tai ką ji valgo. Ar tai vabalas, širšė,pelė,lerva, lašalas, voras, žuvytė, o gal krevetė? Daugumas musių, net nieko neimituoja, nes tokių padarų gamtoje neegzistuoja. Yra savos taisyklės kaip jas rišti. Daug informacijos galima rasti knygose ir internete. Net ir labai primityviai step-by –step ( žingsnis po žingsnio). Ir jeigu kalbėtume apie paprastą klasikinę žvejybą upėje, privalai suprasti ir stebėti gamtą. Kas tuo metu vyksta. Kokie vabalai ar lervos ritasi. Ar kokie vabzdžiai skraido tuo metu laiku. Turi susiderinti ir pateikti žuviai tai kuo ji tuo metu laiku maitinasi. Lašišų žūklėje daugumas ryškiaspalvių muselių neimituoja jokių padarų. Ir patys muselininkai ginčijasi ar tikrai lašiša griebia muselę nes ji alkana, ar tiesiog griebia, nes plėšrūniškas instinktas ją priverčia tai daryti. Kaip ten bebūtu rišimas yra pakankamai kruopštus darbas užimantis didelį laiko tarpą. Dažniausiai tai žiemos užsiėmimas kai už lango minusas ir poledinė žūklė kažkam neįdomi. Daugumas muselių gimsta žiema, nes vasarą reikia žvejoti. Lietuvoje kai kurie žvejų klubai rengia susitikimus, kur įdomu pabendrauti su draugais. Pasidalinti patirtimi. Vieni moka rišti geriau vienos rūšies museles kiti kitokias. Laikas prabėga nepastebimai. Aš ir pats sunkiai prisiverčiu susirišti muselių visam sezonui. Dažnai rišu dieną prieš žvejybą kai reikia kažką pasipildyti ar ko nors naujo susirišti. Kruopštus darbas vis dėlto. Čia ir pinigai turi neantraeilę padėtį kai reikia pirkti kokybiškus gaidžio skalpus, voverės uodegas, lapės kailius ir įvairių paukščių plunksnas. Daug yra ir sintetinių rišimo medžiagų. Visko iškart nesupirksi, bet labai gąsdinti irgi nenoriu, nes rišti anksčiau ar vėliau vis tiek reikia pradėti jeigu intensyviai žvejoji. Fantazija gali būti beribė. Iš kilimo išlindęs pūrus siūlas jau gali būti jūsų muselės kūnelis, o iš jūsų šuns atkirptas gabaliukas kailiuko gali tapti muselės sparnais. Muselių rišimas yra ir iš savo paties fantazijos ir atvirkščiai viskas pagal griežtas rišimo instrukcijas pagal vadovėlį. Čia kaip nusibrėši sau tikslą rišti profesionaliai ar tiesiog rišti, kad būtų su kuo gaudyti. Dar verta paminėti, kad yra ir dekoratyvinių muselių kurios atrodo nuostabiai. Būtų labai gaila tokias sušlapinti, todėl daugumoje atvejų jos būna įrėmintos. Ir pats norėčiau gauti tokią dovanų.
Ir apibendrinus viską ką aš parašiau muselinė žūklė yra labai savotiška ir įdomi. Nereikia jos bijoti. Reikia tiesiog šiek tiek pradžioje pasiskaityti. Įsigyti įrankius ir pradėti žvejoti. Ne visi gimė mokyti. Aš ir pats nervindavausi. Nesigaudavo tie prakeikti metimai taip kaip aš norėjau užmesti. Bet laikui bėgant viskas susibalansavo. Įgavau patirties, išmokau ko nemokėjau ir dabar kai norisi ramiai pažvejoti greitai susiruošiu ir lekiu. Man asmeniškai pats gražiausias momentas kai tu užmeti muselę ir ją pagriebia graži žuvis tiesiog nuo paviršiaus. Pakerti ir yra. Malonus jausmas. Sėkmės jums jeigu jau susigundėte išbandyti šį žūklės būdą.
Artūras Sakalauskas
www.pyla.lt