Žvejyba su paukščiais - sena, tūkstantmečius siekianti tradicija, šiek tiek panaši į medžioklę su sakalais. Jos esmė: specialiai apmokyti kormoranai žuvį gaudo ne sau, o savo šeimininkui žmogui. Kormoranų nereikia mokyti žvejoti, tai jų prigimtyje. Pripratinti prie šeimininko, kad jį atpažintų tarp kitų žmonių galima per pusę mėnesio. Sunkiausia paukštį "įtikinti" pačiam neėsti sugautos žuvies, o atiduoti ją šeimininkui. Be gudrybių neapsieinama: kormoranui ant kaklo uždedamas specialus žiedas ar raištelis, kuris netrukdo paukščiui kvėpuoti, gerti, skraidyti. O štai pagavęs stambų laimikį, paukštis praryti jo nebegali. Paukščiai neplėšo gabalais nei nekramto savo laimikio, o ryja jį visą.

Yra istorinių duomenų, kad Japonijoje ir Kinijoje taip buvo žvejojama 960 m. pr. Kr. Įdomu, kad su kormoranais buvo žvejojama ir Europoje, ypač Graikijoje ir Makedonijoje. Dar ir šiandien yra žvejų, besilaikančių senųjų žvejybos tradicijų Doirano ežere, esančiame ant abiejų valstybių sienos. XVI-XVII amžiais su paukščiais šiek buvo žvejojama Anglijoje. Karaliaus Karolio I valdymo metais (1625-1649) rūmuose netgi buvo dvariškis, vadinamas "karališkųjų kormoranų magistru". Tačiau tuo metu šalyje įsiplieskę pilietiniai karai ne tik visiškai nusmukdė Karolio I rūmus, bet ir paskandino užmarštin senąsias tradicijas.

Pirmojo Opijaus karo tarp Anglijos ir Kinijos metu (1839–1842) anglų kariškiai su susidomėjimu stebėjo žvejybą su kormoranais ir aprašė ją savo dienoraščiuose: "Žvejojama iš valties, dalyvaujant trims - keturiems žmonėms. Valties priekyje įsitaiso šeimininkas, apsuptas dešimtimis dresuotų kormoranų. Valties viduryje - kitas žvejys su šešiais kormoranais. Tarp jų - žmogus, rankose laikantis ilgą bambuko lazdą. Jo pareiga - daužyti lazda per vandenį, kad paukščiai norėtų nardyti. Kitame valties gale yra dar vienas žmogus - vairininkas. Paukščiai tupi ant valties kraštų, o šeimininkui davus komandą, neria į vandenį ir netrukus grįžta, snapuose nešdami laimikį. Nors visai arti viena kitos būtų daugiau valčių, paukščiai niekada nesuklysta ir grįžta pas savo šeimininką. Paukščių kaklai apjuosti žiedais, trukdančiais praryti dideles žuvis. Kiekvienas paukštis turi savo vardą, kurį išgirdęs iškart neria vandenin grobio."

Kinija iki šių dienų yra išsaugojusi iš kartos į kartą perduodamus žvejybos su paukščiais įgūdžius. Ja verčiasi Lidziango upės ir kai kurių ežerų pakrantėse įsikūrusių kaimelių gyventojai.

Paprastai tuo užsiima abu sutuoktiniai. Kiekvieną rytą motorine valtimi jie išplaukia į žvejybos vietas. Specialioje paukščių fermoje įsigyti kormoranai tupi ant jiems įrengtų laktų valties kraštuose. Viena žvejų šeima turi maždaug 25 kormoranus, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Juos būtina kasdien aplieti vandeniu, maitinti, o prireikus - gydyti. Paukščius perka maždaug vienerių metų amžiaus. Specialioje fermoje jie jau išauklėti taip, kad žmoguje mato savo šeimininką ir vadą. Vienos "šeimos" paukščiai tarpusavyje gerai pažįstami, sugyvena taikiai, o priklydusius pašalinius piktai veja šalin. Visas jų 15-20 metų trunkantis gyvenimas praeina toje valtyje, kurią laiko savo namais. Juokais jie net vadinami "kiniškais šunimis".

Motorine valtimi pasiekus numatytą žvejybos vietą, vyras persėda į buksyru atsitemptą nedidelę valtelę ir pradeda ruošti paukščius darbui. Kaklai perrišami šiaudiniais raiščiais, leidžiančiais paukščiams kvėpuoti, tačiau trukdančiais praryti dideles žuvis. Kormoranai - puikūs narai. Plaukdami paskui irklinę valtelę jie tai panyra, tai vėl pasirodo vandens paviršiuje, laikydami snapuose stambias, pusiau prarytas žuvis. Žvejas jiems paduoda bambukinę lazdą, ant kurios užlipęs kormoranas pargabenamas į valtį.

Paukščiams prie kojų pririštos maždaug pusės metro ilgio virvės. Jei jie neklauso šeimininko, ant lazdos galo esančiu kabliu ši virvė užkabinama ir taip paukštis sudrausminamas ir pargabenamas į valtį. Spustelėjus po paukščio kaklu esantį gurklį, atgaunama pusiau praryta žuvis, o paukštis grąžinamas į vandenį tęsti darbo. Jei pagaunama itin stambi žuvis, kurios paukštis nė nepradeda ryti, ji paimama prie bambuko lazdos pritaisytu tinkleliu.  Kormoranų laimikiai gali siekti iki dešimt kilogramų. Jauniems dar nesustiprėjusiems ir pavargusiems paukščiams leidžiama pailsėti valtyje, kur jie pamaitinami smulkiomis žuvelėmis.

Žvejyba tęsiasi visą dieną. Kai valtyje susikaupia apie 300 kg žuvies, daugiausia karpių ir šamų, žvejai motorine valtimi grįžta į kaimą. Paukščiai pamaitinami, bet ne per daug, kad iki rytdienos vėl praalktų. Jie užima savo įprastas vietas ant laktų ir užmiega. Grįžus į kaimą, didžioji dalis laimikio parduodama žuvies supirkėjams.

Jei kinams tokia žvejyba tiesiog verslas, tai vakariečiams turistams jos stebėjimas - tikra pramoga, paįvairinanti keliones. Kormoranai sugeba gaudyti įvairių rūšių žuvis, netgi plekšnes jūroje. Jei vanduo skaidrus, žiūrovai, stebintys paukščių judesius po vandeniu, būna sužavėti. Patiems kormoranams vandens skaidrumas neturi jokios reikšmės.