Žvejyba – seniausias medžiojimo užsiėmimas ir pramoga. Iki dabar yra išlikę akmeniniai ir kauliniai žvejybos kabliukai, jaukai ir tinklai, supinti iš tūkstančius metų skaičiuojančių plaukų ir augalinių pluoštų, plūdės iš medžio ir žievės, svarmenys iš akmens ir deginto molio. Stambią žuvį pagaudavo naudojant ietis, smigius, lankus ir strėles... Šiandien jau mažai kas yra girdėjęs apie žvejojimą įvairiais krepšiais, maišais su skyle masalo priviliotai žuviai įplaukti.

Europoje žvejybos simbolis yra ne tinklas, bet Neptūno (Poseidono) trišakis. Ir tai yra ne kas kita, kaip žeberklas, naudotas Viduržemio jūros žvejų žvejojant tuną. Todėl ne tinklą, bet žeberklą laikydavo tipišku žvejybinio amato įrankiu. Jis buvo toks svarbus Viduržemio gyventojams, kad netgi tapo jūrų dievo simboliu.

Lietuvoje marių stichijos dievybė – Bangpūtis, dar kitaip vadintas ir Vėjopačiu. Marių dievybei būdavo aukojamos virtos arba rūkytos žuvys. Aukojimai vykdavo ir namų kluonuose, ir svarbesnėse vietose, pavyzdžiui, ant Birutės kalno. Žvejybai patarimus, kurią dieną ir kur žvejoti, dalindavo senasis vaidilas.

Tuo tarpu Senovės Rusios žvejybos sėkmė buvo patikėta Vandenio valdžiai, todėl pirmą pagautą žuvį, žvejai visuomet paleisdavo – kaip padėką ir auką vandenų valdovui. O prakalbinti einantį žveją būdavo tiesiog neįmanoma: Vandenis mėgdavo paslaptis ir saugodavo tuos žmonės, kurie neišplepa paslapčių.

Žinoma, kad Romos gyventojai organizuodavo žuvies gaudymo varžybas, kurios sutraukdavo labai daug dalyvių. Plutarchas aprašė pasakojimus, kaip Antonijus ir Kleopatra rungėsi, kuris sugaus daugiau žuvies.

Įdomu ir tai, kad makedoniečiai 200 m. pr. Kr. naudodavo dirbtines museles, kurios dar ir dabar yra paplitusios. Homero „Iliadoje“ aprašyta karosų žūklė – tuos pačius įrankius dar ir dabar žvejai naudoja gaudydami šamus.

XII-XIII a. kinų dailininkas Ma Juan tapė ant šilko ir viename išlikusiame paveiksle įamžino ant žiemos ežero žvejus, laikančius rankoje meškerę su... rite. O dar senesniame paveiksle vaizduojama žūklė su meškere Egipte 2000 m. pr. Kr. Tuo tarpu Lietuvoje tradicinė meškerė atsirado maždaug prieš 100 metų, joms naudoti natūralūs ašutai, iš plunksnos padarytos plūdės ir grubūs savadarbiai kabliukai.

1494 m. ispanų konkistadorai buvo labai nustebę, prie Kubos krantų matydami originalią žūklę. Vietoj kabliukų ir tinklų indėnai mesdavo už borto prielipinę žuvį, o prie jos uodegos kabindavo virvę. Skaidriame vandenyje puikiai matydavosi, kaip žuvis juda link savo  grobio ir prie jo prilimpa. O žvejai tuo tarpu traukdavo virvę tol, kol žuvis pavargdavo ir tik tada ištraukdavo ją į krantą su visu grobiu. Pasirodo, vietiniai gyventojai šias žuvis gaudydavo dar mažas, laikydavo sūdytame vandenyje ir maitindavo. Kai prielipos užaugdavo, su jomis vykdavo žvejoti kitų stambių žuvų ir vėžlių.

Daugumoje Rytų šalių išvysite garbinamą karpį. Japonijoje jis vadinamas visų žuvų tėvu, su karpiu lygindavo tik protingą žmogų. Persijoje tikėta, kad karpis – pats geriausias žmogus ir drąsiausias karys, piktais burtais paverstas žuvimi. Kitose Rytų šalyse kreipinys „karpis“ yra lygiavertis mūsų vartojamiems „meilutis“, „gražutis“. Karpis kai kuriais atvejais tarnaudavo ir kaip vertės matas: daiktas kainuoja tiek, kiek dešimt karpių. Ir kokia gi žuvis dar pelnė tokią pagarbą?