Žilvinas Žitkus Tarptautinio lygio žvejys

Guliu dabar baltoje geldoje, viskas atsiduoda parfumeriniais kvapais, sumišusiais su žmogaus kojų prakaitu, darosi sunku kvėpuoti. Prieš kelias minutes manęs pasižiūrėti buvo sugužėjusi visa priešų kariuomenė, blyksėjo kažkokiu neaiškiu daiktu ir girdėjau garsus, labai panašius į tuos, kuriuos pirmąkart išgirdau išvilktas į krantą. Štai dabar įėjo mano priešas, nešinas blizgančiu smailiu daiktu ir juodu maišu (tokių ne vieną esu regėjęs upės dugne). Pagal tai , ką man pasakojo sesės ir broliai, jaučiu kad mano valandos paskaičiuotos ir viskas tik dėl to, kad esu lietuviškas šamas. Prieš penkiasdešimt metų gimiau Nemune, vėliau mūsų šeima persikraustė į naują būstą, vadinamą Kauno mariomis ir dar prieš kelias valandas  buvau didžiai gerbiamas marių išminčius. Nesu seniausias jų gyventojas, bet mūsų taryboje belikę vos trys nariai. Seniausias - Aloyzas Ilgaūsis prieš dvidešimt metų pasirinko dumblo košimo dietą, matyt todėl jis vis dar laisvas, o aš čia. Kadangi jaučiu artėjančią pasaulio pabaigą, jaučiu pareigą papasakoti apie savo nelengvą gyvenimą.

Pirmąkart su lenktu aštriu daiktu susipažinau būdamas penkerių, nors labiausiai mėgau dreisenų kolonijas ir metinukių kuojų mailių, riebaus raudono slieko kvapas net į ragą suraitė mano ūsus. Gulėjo jis ant dugno ir sukiojosi lyg tėvų nupasakotas delikatesas - ungurys. Kadangi man dar nebuvo tekę šio nykstančio delikateso regėti, o kvapas buvo toks stiprus, jog neatsargiai amtelėjau gardų kąsnelį pilna burna. Keistas jausmas, kai maistas burnoje skaudžiai įduria, o vėliau stebuklinga jėga pradeda tempti pavojingosios  „Mirties seklumos“ link, iš kurios anapilin iškeliavo mano brolis ir dėdė. Pamenu to keisto, su dvieiomis galūnėmis, padaro žabtus, kai jį pirmąkart išvydau. Žiaunos buvo išsišiepę, akys išsiplėtusios, o viršutinės galūnės karštligiškai vyniojo apvalų daiktą. Keista, bet jis buvo neaukštas ir, kas keisčiausia, be ūsų. Tada ir supratau, jog jis ne mūsų priedermės, matyt apie šiuos beūsius priešus man buvo pasakojęs senelis. Visi mes gimdavome laisvi ir bebaimiai, gyvendavome nerūpestingą vandens karaliukų gyvenimą, kol mums sukakdavo treji metukai. Tada seneliai, pasikvietę prie šventojo šaltinio, pasakodavo baisias istorijas apie kitą dvikojį karalių, protingesnį už mus visus, tačiau negailestingą kaip Kruonio turbinos.

Staiga mano šaltas kraujas tiesiog užvirė, jau įsivaizdavau anapilin išėjusio dėdės likimą karčių dūmų prisodrintoje bačkoje... Susirangiau į spyruoklę ir, persivertęs per galvą, šoviau į gimtąsias povandenines lankas. Jaučiau kaip skaudžiai ir stipriai įsitempia apatinės lūpos kraštelis, tačiau su skardžiu pokštelėjimu įtampa atslūgo, vėl buvau laisvas. Tris mėnesius kiti mūsų duobės paaugliai visaip tyčiojosi iš manęs, pravardžiuodami šamu su virve iš burnos. Bandau prisiminti jų dainelę, rodos skambėjo šitaip:
Bul bul bul Rainis stvėrė gyvatę,
Bul bul bul Rainio mes nebematėm,
Greit išsigandęs sugrįžo,
Greit jo veidas ištižo,
Plaukioja dabar vienas,
Tampos virvę kas dieną...

Ta virvė tol laikėsi mano burnoje, kol iškrito kelios eilės sutinusių dantų. Kai jos atsikračiau, pasiraitęs aplink kelmą, pastebėjau jos gale pakibusį aprūdijusį lenktą metalinį daiktą, panašiai tokį patį, kokį mačiau savo tetai susmigusį į šoną, prieš jai iškeliaujant, tik žymiai mažesnį.

Po dešimties metų istorija pasikartojo. Tada jau buvau subrendęs mūsų duobės kunigaikštis. Išplaukiau su jaunimu medžioti naktį. Vaikai įsisuko į aukšlių tuntus, o aš ieškojau riebesnio kąsnio. Staiga prieš mano akis išniro pilvotas karosas. Ar bent įsivaizduojate, kaip tai skanu, juk karosas mūsų stalui, panašiai kaip ešeriams neršiančių kuojų ikrai. Jis nespruko į žoles, nenėrė gilyn, bet išsigandęs žiūrėjo į mano plačiai pražiotus žiomenis. Galbūt jau tai turėjo būti man perspėjimas, bet susigundžiau. Kai prarijau, supratau kad tampausi panašiai tokią pačią virvę, kaip prieš dešimtį metų. Iš karto nustačiau kryptį link išganingojo kelmo, tačiau nespėjau... Likus vos dviems  mano ilgio atstumams gavau tokį smūgį į žandenas, kurio nelinkėčiau net savo seneliui. Kadangi jau turėjau patirties, lengvai nepasidaviau. Tampiau pakibusį svorį kairėn dešinėn. Kai jau mačiau virš savęs pakibusios priešo buveinės kontūrus (jie panašėjo į storą ilgą cigarą, kurių taipogi matydavau marių dugne), timptelėjau gilyn visu savo drūtu kūnu. Auskaro burnoje nebeliko, tačiau žaizda žabtuose gijo ilgai. Dvi savaites negalėjau praryti nei supuvusios sraigės.

Trečias kartas turbūt ir yra paskutinis. Pragyvenau dar kone ketvirtį amžiaus. Daug mačiau, daug išgirdau. Teko praryti net tris blogai išauklėtus savo sūnėnus ir vieną dukterėčią. Tačiau vieną rytmetį išgirdau stebuklingą melodiją - kaukšt pakaukš, kaušt pakaukšt. Tokias melodijas užgrodavo mūsų senoliai, kai liepos mėnesį susirinkdavo į Nemuno šprotų balių. Nors mūsų giminėje nedaug belikę iš tos kartos, bet neatsisakiau pagundai pabusti iš rytmečio miego ir skaniai papusryčiauti. Deja, aplinkui nieko nesimatė, o prieš žabtus skoningai raitėsi penkių sliekų ir trijų perluočių gardėsis. Sakysit turėjau jau pasimokyti, kad tokie kąsneliai šiaip sau neplaukioja, bet kas man beliko daryti, kai po kelių minučių priplaukė mano antros eilės pusbrolis... Jis daug jaunesnis, bet jau buvo pagarsėjęs kaip nepasotinamasis. O dar ta šamų liaudies švenčių melodija... Kaukšt pakaukšt... Neleidau šįkart užbėgti giminaičiui už akių, o gal pykau dėl to, kad jis pridarė ikrų mano seseriai... Dabar jau nesvarbu, tai buvo trečias ir, matyt, paskutinis mano pasispardymas. Negelbėjo nei kelmas, nei skarduko atbrailos, matyt beūsiai buvo storesnes virves pasirišę. Prie medinio „cigaro“ gavau mediniu daiktu per galvą. Kai mane vertė per „cigaro“ bortą, net prisidirbau. Po valandos kratymo juodame maiše ir ilgos dusinančios kelionės, vėl atsidūriau vandenyje, tik jis kitoks nei visada. Kvapas panašus į marias įtekančių apvalių kanalų, kuriuos labai myli karpinės žuvys, o man jie visad smirdėdavo mirtimi.

Pabaigai norėčiau pasidalinti viena legenda, kurią papasakojo mano senelio dėdė, jaunystę praleidęs Vokietijos veislyne. Jo vyresnius brolius iš veislyno paleido Ispanijos Ebro upėje. Tai tokia šalis, kur beveik visi mūsų kraujo broliai turi šansų išgyventi. Ten juos virvele ištraukia, pablyksi, pakilnoja ir paleidžia. Ten, kaip sakoma, mūsų giminaičiai kaip karpiai Prancūzijoje: dideli, sotūs ir gražūs. Girdėjau vienas priešas iš mūsų šalies padeda kitiems priešams sugauti dvimetrinius senelio giminaičius. Nugyvena jie gražų amželį, prisivalgo visokių delikatesų, o jei ir pakliūna į priešų pinkles, tai netrukus sugrįžta: be auskarų, be virvelių, be aštrių metalinių daiktų. Pasirodo, ten jiems nuotaika būna sugadinta kelioms dienoms, bet labiausiai jie pergyvena dėl to, kad leidosi eilinį kartą apgaunami. Bet jie mokosi ir ne kiekvienas atvykęs sugeba juos sugundyti. Galbūt kada nors, net sutartį pasirašys, vadintųsi jinai „Kova už gyvybę“. Mano kraujo broliai dovanotų priešams geras kovos akimirkas, o jie įsipareigotų nežudyti  vandenų karalių.

Tai tiek, žiaurus jausmas kai esu skrodžiamas dar gyvas, bet čia Lietuva, čia mano namai - Kauno marios... Ech Aloyzai,  buvai teisus, reikėjo man laikytis dumblių dietos arba gimti Ispanijoj.

Visus norinčius susikauti su mano giminės generolais, kviečiu į svečius. Apsilankykite www.ebroguide.com ir sužinokite kovos sąlygas. Gerų švenčių ir laimingų Naujųjų Metų!

Tepadeda Jums dėdė Aloyzas...