Viktoras Armalis

Žurnalistas

Aromatų gama
Karšiams maišomas jaukas daug kvapnesnis už lynų ar kuojų žūklei naudojamą jauką. Karšis – nuolat kaip kurmis rausia dugną ir renkasi tokias ežero vietas, kuriose yra dumblo, o jame ilgomis lūpomis kaip čiuptuvu  ieško maisto. Kai regite vandens paviršiuje kylančius burbuliukus, žinokite, jog tai karšiai košia dumblą ir ieško gardėsių.

Kadangi dalis suberto į pasirinktą meškeriojimui vietą jauko prasmenga į dumblą, karšis turi jį rasti pagal kvapą. Tad jaukas turi būti kvapnus, kad jo aromatas prasimuštų į paviršių. Kai karšis atsiduria prie kvapo šaltinio, jis ima košti dumbą ar kitas nuosėdas. Na, o minėti kylantys į paviršių burbuliukai – geriausias ženklas, kad karšiai susidomėjo jauku.

Karšius vilioja daug kvapų, bet geriausias – iš sumaltos ajero šaknies ir dirbtinio medaus miltelių sumaišytas mišinys. To mišinio įmaišius net į paprasčiausią košę, valanda kibos garantuota net ir tada, kai žuvys per karščius labai vangios.

Plūdės tipas
Karšių žūklei sukurta daug įnagių, ypač plūdžių. Sugalvota net plokščia plūdė, skirta gaudyti karšius srovėje, tačiau ežere tokios nereikia. Šiltuoju sezono metu tokiuose ežeruose kaip Žemaitijos Lūkštas, palei Ignaliną tyvuliuojantis Baluošas, Utenas su Utenykščiu, Alaušas arba Kupiškio marios, kur tik yra platūs atabradai su molėtu dugnu, karšius galima sėkmingai gaudyti tradicine plūde.

Tačiau, jei meškeriojimo vietoje gelmė siekia septynis ir daugiau metrų, reikalinga slankioji plūdė, nes montažo su nejudamai įtvirtinta plūde nepavyks užmesti standartine keturių metrų ilgio meškere. Slankiosios plūdės - nevienodos. Tradicinės konstrukcijos – su dviem auselėmis valui slysti – paprastai yra lengvos, tad jos netinka montažams, jei reikia užmesti masalą nemažą nuotolį. Tokia plūde geriausia gaudyti iš valties, o toli užmesti masalą nuo kranto skirtos toliašaudės „Waggler“ stiliaus plūdės. Paprastai jos yra ilgos ir jau savaime dėl savo dydžio užmetamos kur kas toliau. Dabar naudojamos ir pasunkintos – plūdės gale įtaisytas gramzdas, kuris padidina jos masę, o tuo pačiu ir galimybę toliau užmesti montažą su tokia plūde. Tiesa, reikia labai kruopščiai išdėstyti ant valo svarelius, kad plūdė panirtų į vandenį iki ryškiai raudonai dažyto galiuko.

Karšio kibimas
Kai karšis kimba, slankioji plūdė išplaukia į paviršių ir gula ant šono. Tada reikia luktelti, kol jis ims vilkti į šalį plūdę ir pakirsti žuvį , nes karšis netrukus pajus masale užmaskuotą kabliuką ir „gardų“ kąsnelį išspjaus.

Taip, kaip karšis, nekimba jokia kita žuvis. Taip yra dėl karšio burnos sandaros. Tiksliau, tai ne burna, o savotiškas straubliukas, kurį ištempęs karšis rausia dugną. Tai jis daro galva žemyn, todėl masalą auksažvynis įsiurbia, o ne ryja kaip kitos žuvys.

Karšių apetitas ir skonis labai permainingi dalykai. Vieną dieną jie džiaugsmingai ragauja šutintus kviečius, o kitą gundosi tik žirniais arba musės lerva. Kodėl taip yra, atsakyti sunku, tačiau karšių įnoringumą meškeriotojai jau apipynė legendomis.

Kiekvienas meškeriotojas turi savą karšiams vilioti skirtos košės receptą, kurį saugo nė kiek menkiau nei bankas PIN kodus. Tačiau dabar sėkmingai galima naudotis jau paruoštais „Sensas“ jaukais, kuriuos reikia tik suvilgyti vandeniu iš to vandens telkinio, kuriame meškeriojama. Šiais jaukais karšius galima sėkmingai vilioti bet kokiomis sąlygomis. Geriausi, žinoma, jaukai, kurie jau išbandyti konkrečiomis sąlygomis. O štai populiariausias masalas – sliekas. Stambūs plačiašoniai pirmiausia ragauja slieką, o tik paskui kitus masalus.

Kibimo subtilybės
Už penkių metrų nuo liepto gylis siekė keturis metrus, meškerioti buvo galima tik su slankiąja plūde. Maždaug po valandos visiškai atsisakėme musės lervų, nes jomis gundėsi tik aukšlės, neleidžiančios nuskęsti masalui ligi dugno. Beveik tuo pat metu pasirodė ir karšiai, bet pergudrauti jų nepavykdavo. Meistriškai nukąstas sliekas – visa, kas likdavo meškeriotojui.

Tada atsisakėme auksinės taisyklės, pagal kurią reikia laukti, kol plūdė ims slinkti šonan. Ėmėme pakirtinėti anksčiau. Ir pirmasis karšis netrukus lyg keptuvė gerai nušveistu dugnu sušvito tinklelyje. Karšis ne visada gardžiuojasi tradiciniu slieku, nors patyrę meškeriotojai tvirtina, kad būtent jais sumeškeriojami didžiausi, net 4-5 kilogramų svorio karšiai.

Karšiai kartais labai mielai griebia apsiuvą. Į šių žuvų meniu, žinoma, įeina dabar labai populiarios musės lervos, kinivarpos, makaronai, grūdai.

Meškeriojimo vietos
Karšiai ne tik namisėdos, bet ir konservatoriai: jie reguliariai lankosi tik pamėgtose vietose. Jei rasite jas, žūklė pasiseks. Jei tokių vietų nežinote, tai yra puiki išeitis – susikurti karšiams patrauklią vietelę. Puikiai tinka į gelmę nyrantis dugno šlaitas netoli liepto. Čia reikia periodiškai įberti karšiams patinkančių gardėsių. Ypač tinka šutinti žirniai ar kviečiai. Visą šiltąjį sezoną karšiai kurį laiką plauko netoli krantų, tad juos jaukinti gana nesudėtinga. Paprasčiausiai kas vakarą reikia rasti laiko įberti šalia liepto kelias saujas šutintų žirnių.

Po kelių dienų ankstyvais rytais toje vietoje, kur išberiate jauką, išvysite vandens paviršiuje sproginėjančius burbuliukus. Vadinasi, karšiai jau lankosi jūsų numatytoje vietoje ir šniukštinėja palei dugną, ar neras ko nors valgomo. Meškeriojimo dienos išvakarėse reikia suberti didelę porciją jauko, kad karšiai nepasitrauktų iš reikiamos vietos kelias valandas.

www.salmo.lt