 |
Remigijus Pupelis Klubas "Sazanas" |
Laukinių karpių gaudymas – tai kova, o kartu ir harmonija su laukine gamta: kova su didele ir galinga žuvimi, gyvenant laukinėje gamtoje, laukinių garsų apsuptyje. Ši kova prasideda daug ankščiau nei akimirka, kai užkimba žuvis. Ji prasideda nuo akimirkos, kai pradedame galvoti apie žūklę, kai pradedame krautis daiktus į mašiną ir pajudame žūklavietės link. Be to ši kova nesibaigia kurio nors iš bekovojančių žūtimi. Ji baigiasi žmogaus ir gamtos harmonija – tai tikro „karpininko“ dvasia. Taip turi galvoti ir elgtis žvejai, kurie ir ateityje nori kovoti su šia didele ir galinga žuvimi. Taip turi galvoti ir elgtis žvejai, kuriems gyvenimas gamtoje, apsuptam laukinių garsų yra palaima jų sielai. Taip turi elgtis ir galvoti žvejai, kuriems saulėtekis ar saulėlydis yra pats tinkamiausias metas pasimatymui su mūsų gelmių valdovais.
Kiekvienas laukinis karpis, begaudant jį, kuria savo istoriją. Kurią vėliau kiekvienas „karpininkas“ su pasimėgavimu pasakoja draugams. Vieną iš tų istorijų papasakosiu ir aš:
,,Tai nutiko labai, labai seniai. Buvo vėlus vidurvasario vakaras. Vėstantis ir rimstantis vakarinis vėjelis nuo palapinių pusės nešė švelnų medaus ir vanilės kvapą. Virš galvos, kažkur visai netoli medyje, tarsi bandydama įrodyti, kad ji garsiausia giesmininkė šioje pamiškėje, vakarinę giesmę, kuri užtrunka iki pat paryčių, gieda lakštingala. Tarp palapinių ir vandens linijos, sėdi du pusamžiai vyrai. Vėjo nugairinti ir kiek apžėlę barzda veidai išduoda, kad prie vandens jie jau ne pirma diena. Vienas iš jų kiek ištempęs kaklą ir pasukęs galvą šonu nuo ežero, bando kažką išgirsti iš ežero pusės, o kitas akimis kažko ieško ant vandens paviršiaus. Tų žmonių povyzos išduoda, kad jie kiek susirūpinę visu tuo, kas vyksta, o tiksliau – kas nevyksta. Nes jau kelinta para vyrai bando pamatyti ar išgirsti nors vieną ženklą, kuris išduotų laukinio karpio buvimą šiame vandens telkinyje. Bet jokių ženklų nei matyti, nei girdėti.“
Deja, bet tai istorijos pabaiga. Nėra ko daugiau pasakoti, nes kibimo vyrai tąsyk nesulaukė. Nebuvo to taip mielo karpininko ausiai elektroninio signalizatoriaus garso, kuris nutrauktų gamtos simfoniją, taip išduodamas karpinį kibimą ir kovos pradžią. Ko gero kiekvienas, laukinius karpius gaudantis žvejys, viename iš tų vyrų gali atpažinti save, nes toks tų, karpius gaudančius, žvejų gyvenimas. Jie ieško ir kantriai laukia, o nieko nesulaukę vėl ieško, ir vėl laukia... Ir taip diena iš dienos, sezonas po sezono, metai po metų... Tik skirtumas tas, kad su kiekvienu sezonu tas ieškojimas tampa vis sunkesnis, o laukimas vis ilgesnis. Kas nutiko? Nejau taip greitai senstame ir sulig kiekviena be žūklės praėjusia žiema prarandame įgūdžius? O gal yra kitos priežastys, šiam, su lyg kiekvienais metais pagreitį įgaunančiam reiškiniui paaiškinti? Deja, bet taip, yra kitos priežastys. Nors su lyg kiekvienu sulauktu pavasariu mes daromės senesni, metai čia nieko dėti. Kalti ne bėgantys metai, o mes patys, sensta tik mūsų kaulai, bet ne mūsų, kaip žvejų kultūra...
Vieną dieną su pažįstamu žuvavome sukultūrintame telkinyje. Kolega, paklaustas, kaip dažnai gaudo laukinį karpį atsakė: „ankščiau, sovietmečiu, kai karpių buvo privisę labai daug, nuvažiuodavau pasigauti ir laukinį, bet dabar į laukinius telkinius nebevažinėju, nebėra tikslo“. Išgirdęs kolegos pamastymus susimąsčiau: žmogus karpius gaudo eilę metų, žūklės įrangai išleido keliolika tūkstančių litų, bet nepasivargino sužinoti, kad karpiai mūsų telkiniuose aplamai nesiveisia. Kad ši žuvis yra introdukuota ir mūsų vandenys jų natūraliam dauginimuisi per šalti. Karpių be žmogaus pagalbos mūsų vandenyse nebūtų atsiradę ir, žinoma, be žmogaus pagalbos jų nedaugėja. Didieji sulaukėję karpiai mūsų telkiniuose yra sovietmečio palikimas. Ir tik nuo mūsų – žvejų – supratingumo priklauso, ar šį palikimą, laisvai plaukiojantį laukiniuose ežeruose, mes išsaugosim ateinančiom kartom, ar išnaikinsime, kaip išnaikinome mūsų girių pasididžiavimą stumbrą.
Liūdniausia tai, kad laukinius karpius iš mūsų vandenų baigia išnaikinti ne kas kitas, o tie patys žvejai, save vadinantys ,,karpininkais“. Nes tik jie vieninteliai sugeba šią žuvį gaudyti ir pagauti sistemingai. Vieni, prisidengdami sovietmečio auklėjimu, gaudo ir žudo. Tuo tarpu kiti, prisidengdami karpių gelbėjimu, juos veža neva tai į saugesnius telkinius paleisti. Tiek vienu, tiek kitu atveju kiekvienas iš jų tenkina tik savąjį interesą taip mažindami karpių populiaciją telkiniuose.
Mūsų žvejų įrankiai, pašarai bei masalai nė per milimetrą neatsilieka nuo pačių moderniausių ir populiariausių pasaulyje. Šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia šioje srityje žengti koja į koją su madas diktuojančiomis šalimis, tokiomis kaip Anglija, Vokietija, Prancūzija. Gaila, tik karpių gaudymo kultūra dar stipriai atsilieka. Tie patys anglai, tokio turto, kaip laukiniai karpiai gyvenantys laukinėje gamtoje, neturi. O mes turime, bet deja, nevertiname...
Nepaliesta gamta – tai brangiausias mūsų turtas. Kažkada mes buvome rinkėjai, medžiotojai, vėliau išmokome dirbti žemę. Gamta buvo mūsų namai, mūsų maitintoja, gamtoje gyveno mūsų Dievai. Medžius vadinome savo broliais ir sesėmis, meldėmės akmeniui, ąžuolui, Saulei... Kas nutiko dabar? Mes tapome gamtos užkariautojai. Industrinė visuomenė pakeitė mus. Protėvių pasaulį apvertėme aukštyn kojom. Išlikęs medžiotojo instinktas industrinėje visuomenėje virto besaikiu noru žudyti, žudyti dėl malonumo. Medžiojame ne tam, kad išgyventume, kaip darė mūsų protėviai, bet tam, kad patenkintume medžiotojo inkstintą. Bet ar būtina žudyti tam, kad pasijustume nugalėtojais, kad būtume medžiotojais?
Mielieji meškerės broliai, kreipiuosi į Jus, jaunieji ir senieji ,,karpininkai“, nes niekas geriau už mus negali apsaugoti mūsų mylimų žuvų. Mieli žmonės, niekas kitas, kaip mes patys, negali apsaugoti mūsų motulės gamtos. Todėl sakau, mylėkim ir saugokim gamtą bei jos vaikus. Karpis mūsų vandenyse svečias, bet juk mes patys jį pasikvietėme. Todėl manau, kad jis nusipelno ir toliau gyventi pas mus. Jei išnyks karpis, išnyks ir istorijos apie traukomus ir skylėtus tinklus, apie zvimbiančias rites ir plyštančius valus. Niekas nebekalbės apie galingus jų šuolius ir galingas torpedas vidurvasary plūduriuojančias vidury ežero. Niekas nebematys keistų dėdžių su meškerėmis, ant kurių sumontuotos galingos ritės, uždėtos ant stovų su kažkokiais keistais elektroniniais prietaisais.
Jai nekeisim žvejojimo kultūros, mieli meškerės broliai, išnyks laukiniai karpiai, o kartu su jais ir mes patys, ,,karpininkai“. Ir šiuo atveju sovietmečio palikimą gali išgelbėti tik aristokratiškoji žuvavimo kultūra. Jei sovietinius paminklus, kaip prisiminimą mūsų šalies istorijos vingio, mes pasilikome Grūto parke, tai nesielkime taip ir su karpiais. Mūsų aukšta žuvavimo kultūra – šansas išlikti tiek karpiams, tiek patiems ,,karpininkams“. Mielieji meškerės broliai ir sesės, žuvaukime taip, kad būtų dėl ko sugrįžti...
