Buvo gražus 1998 pavasaris. Mano mokytojas po ilgų įkalbinėjimų, pasakojimų apie tai koks nuostabus žvejybos plūdine meškere sportas, pagaliau prisikalbino išbandyti sėkmę. O viskam pradžia buvo dar tada kada visi Lietuvoje žinojo tik vien garsią pavardę – J.Jablonskis. Taip, tai buvo žvaigždė, asmenybė.

Į Lietuvą pakviestas Lietuvos žvejų atvyko garsus vokiečių sportininkas Kremkusas. Tas pats, kuris yra tapęs tris kart pasaulio čempionu. Mes, žvejai mėgėjai, stebėjom kiekvieną jo judesį, krustelėjimą. Viskas buvo nematyta, nežinoma. Varžybos buvo numatytos Labūnavos tvenkinyje Kėdainių rajone. Vokietis bendravo per vertėją. Mes tyliai šypsojomės į saują. Manėme, kad kur jau kur, bet Labūnavos tvenkiny jis tikrai nei buvęs, nei žvejojęs, todėl lietuvaičiam bus lengva su juo varžytis.

Bet... Matomai pasaulio čempiono titulai tikrai dalijami ne už gražias akis. Vokietis apgaudė lietuvaičius tiek plūdine, tiek dugnine meškerėmis.
Mano susižavėjimui šiuo sportu nebuvo ribų. Po to ėmiau skaityti literatūrą, važinėti į varžybas ir jas stebėti. Per įvairius Lietuvos čempionatus susipažinau su aibe garsių plūdinės meškerės sportininkų. Tai A. Kuzas, M. Ingelevyč, Marina Ingelevyč, J. Jablonskis, I. Unikas, V. Barsevyčius, V. Kuzminych, A. Žalkauskas, G. Daunys ir daugybė kitų sportininkų. Gaudydavau ir sekdavau kiekvienas varžybas, kiekvieną čempionatą. Su išpūstom akim žiūrėjau į 9-10 metrų teleskopines meškeres, į štekerinius kotus, siekiančius 14,5 m. Stebėdavau sportininkų varžybas, sugautus laimikius ir t. t.

Bet grįžkime į 1998-sius. Tą pavasarį Bubiuose, Nemune vyko Kauno miesto pirmenybės. Mane pakvietė dalyvauti už pirmąją „Salmolitos“ būrelio komandą. Turbūt apie tai, kad vis naktį praktiškai nemiegojau ir rašyti neverta, nes tai savaime suprantama. Sako sportininkam jaudulys visada būdingas. Gal būt, nes jis man išliko ir iki šių dienų. Pamenu, jog pirmąsias varžybas pralaimėjau savo varžovui 10 g. Likome antri. Šito skaudaus pralaimėjimo turbūt pamiršti neįmanoma.

Bėgo metai. Varžybas sekė varžybas. Buvo visko – kilimų, kritimų. Metai geresni, keitė metais blogesniais. Daug kas klausia: ką tau davė ta žvejyba, ta sporto šaka?Atsakymo ieškoti toli nereikia. Įsigijau daug draugų, pažįstamų, bičiulių. Praplatinau savo, kaip žvejo, akiratį. Ėmiau kitaip žiūrėti ir į pačią žvejybą, kitaip mąstyti. O kiek gražių akimirkų turėta tiek varžybų metu, tiek po jų. Kiek prifotografuota nuostabiausių gamtos vaizdų. Kas pasakys kiek kainuoja tikra draugystė, buvimas gamtoje, betarpiškas kontaktavimas su upe ar kitu vandens telkiniu? Kas visa tai pasvers, įvertins? Turbūt jau vien dėlto verta gyventi. Buvo akimirkų kai pačiam teko kitą pamokyti kaip žvejoti, bet dažniausiai tai pačiam su metais kildavo, rasdavosi vis nauji ir nauji klausimai, kuriuos aš užduodavau savo mokytojui, nuostabiam žmogui kuris mane ir atvedė į šį pasaulį tai labai gerbiamiam ir nusipelniusiam žvejui SILVESTRUI KAVALIAUSKUI. Ačiū jam už viską.

Paskutinius keletą metų tenka įvairiose varžybose dalyvauti už Kauno II-rają rinktinę. Tai didelė garbė ir atsakomybė. Tikrai nemanau, kad esu to vertas, nes Kaune galima rasti ne vieną ir ne du sportininkus, kurie žvejoja daug geriau nei aš. Tačiau kol kas yra taip, o ne kitaip. Pernai per žvejų konferenciją būrelio pirmininkui S. Kavaliauskui pasiūlius buvau išrinkta į Kauno miesto Žvejų Draugijos valdybą. Rašau tai ne dėlto, kad noriu pasigirti, o todėl, kad suprastumėt,e kuo tapau per eilę metų savo draugų, mokytojo bei pažįstamų dėka.

Viskas buvo šaunu ir tikrai glostė savimeilę kol neatėjo lemtingas 2007-jų ruduo. Grįžęs iš eilinių varžybų ir viską išsikrovęs (vieta tam tikrais sumetimais neminima) išvykau pas draugus į Klaipėdą. Po to dar vienur, kitur. Žodžiu man buvo atostogos, varžybų maratonas beveik pasibaigęs (liko vienerios varžybos Kupiškio mariose), todėl aš nutariau keletą savaičių nuo visko (tame tarpe ir nuo žvejybos) pailsėti. Kai grįžau po kelių savaičių ir įėjęs į patalpas neradau dėklo su meškerėm labai nenustebau, nes pamaniau gal garaže palikau ar kitose patalpose. Bet tik vėliau už kelių dienų kada po kelis kartus apėjau, apžiūrėjau visas patalpas ir neradau savo meškerių, supratau – mane tiesiog apvogė!!!

Pasaulis slydo iš po kojų, svaigo galva, darėsi bloga. Pykau, įtarinėjau vos ne kas antrą žmogų. Prielaidų buvo visokių nuo absurdiškiausių iki logiškiausiu tačiau tai nieko nedavė.

O laikas ėjo, artėjo paskutinės varžybos. Draugai ramino, žadėjo padėti, bet kaip, žinia niekam nenorėjau užkrauti savo bėdos.
Šitą sunkią valandą nutariau kreiptis į „SALMO“ direktorių Kęstutį Zabotkų. Užėjęs į kabinetą išdėsčiau šiam žmogui savo bėdas. Negana to, pasisakiau, kad sunki padėtis su finansais, negalėsiu iš karto atsiskaityti. Ir šis nuostabus (nepabijosiu šito žodžio) tikrai geros širdies žmogus man neatsakė. Buvo duota komanda ir man buvo maksimaliai padėta, t. y. tiek, kad aš galėčiau vėl dalyvauti varžybose. Lenkiu galvą prieš šį taurų žmogų ir tariu Jam nuoširdų dėkui.

Bėgo laikas, o man vis ramybės nedavė viena mintis: Kur galėtų būti mano meškerės? Draugai sakė, kad vos tik jos „apsišvies“, tam asmeniui tikrai nepasirodys saldu. Aš ir pats supratau, kad jų Lietuvoje niekam parduoti neįmanom,a nes tokiu inventorium (Prancūzų „Garbolino“ firma) žvejoju aš ir dar vos keletas sportininkų. Na į kaimą nuvežti, parduoti kam nors, bet ar verta? Į užsienį vežti, bet kotai naudoti, seno modelio, tad niekas nepirks. Išeitis - laukti kol pagrobėjai ar pagrobėjas pats duos suprasti, kad galiu išsipirkti. Ir ta valanda išmušė.

Atėjo 2008 metų pavasaris. Artėjo naujas žvejybos sezonas. Artėjo ir mano 10 metų gražus jubiliejus (gegužės mėnesį per miesto pirmenybes), o meškerių aš dar neturėjau. Artėjantį jubiliejų temdė kartus nusivylimas. Tačiau vilties prarasti ir su tokiu likimu aš susitaikyti nenorėjau.

Liaudies išmintis, patarlė sako: nori, kad visi išgirstų tavo bėdą, pradėk garsiai kalbėti. Ir tai suveikė. Diena po dienos, savaitė po savaitės ir pagrobėjai, tie smulkūs vagišiai, žmonės be sąžinės (kitaip jų nepavadinsi) pagaliau sutiko už tam tikrą atlygį viską gražinti, atiduoti.

Po trumpų derybų (sumokėjęs išpirką) numetęs tuos niekingus pinigus kaip šakalams kaulą, aš atgavau tai, kas teisėtai priklausė man visą gyvenimą. Kaip verkiama netekus mylimo vaiko, taip džiaugsmo ašara ištryško pamačius savo daiktus.

Sako laikas gydo žaizdas. Sunku būtų nesutikti su tuo tačiau nuoskauda, širdgėla širdyje visgi liks ilgam, ilgam laikui. Negalima šitaip niekšiškai, negarbingai elgtis. Nemanau, kad tie pinigai padarė laimingais tuos žmones. Aš jiems ne teisėjas. Dievas tegul juos teisia.

Pabaigai noriu pasakyti. Mieli žvejai, draugai, branginkite savo turtą, daiktus. Saugokite juos nuo ilgapirščių, perėjūnų, visokio plauko nedorėlių. Nes tik kada neteksite viso to, ką turėjote, tik tuomet suprasite kaip branginote ir ką praradote per sukauptus ilgus metus.

S. Kazlauskas (SIGUTIS)