Viktoras Armalis

Žurnalistas

Prieš porą savaičių paklausiau keleto aktyviai žvejojančių spiningininkų, ar, jų akimis, daug atsirastų meškeriotojų, kurie pritartų siūlymui žvejoti “barbless” kabliukais, t.y. kabliukais be užkartėlių, plėšriąsias žuvis, visas lašišines žuvis, o taip pat, kad toks reikalavimas būtų įvestas ichtiologiniuose draustiniuose? Ir labai nustebau, išgirdęs ne argumentuotą nuomonę, o labai asmeniškus atsakymus.

Manau, kad skaitantiems šias eilutes įdomu sužinoti, ką minėtais klausimais kalbėjo spinigininkai, į kuriuos buvo kreiptasi? Jų požiūris susideda iš dviejų dalių: pirmoje be išlygų keliamas reikalavimas, kad pirmiausia tokie ribojimai būtų taikomi plūdininkams ir dugnininkams, kurie, esą, išgaudo didžiąją dalį žuvies, antroje, išsakoma ne kas kita, o savotiška kolektyvinė nuomonė, kad dar ne laikas įvesti tokius reikalavimus, nes žuvų ištekliai yra absoliučiai sumenkę, todėl meškeriotojai liks ir be tų menkų laimikių, kuriuos sugauna dabar. Jei dėl raginimo nustatyti tvarką, įpareigojančią “barbless”  kabliukais meškeriototi plūdininkus ir dugnininkus galima sutikti, tai antrojoje dalyje logikos ne tik nedaug, bet ir visai pasigendama. Juk kabliukai be užkartėlių – viena iš priemonių pagausinti žuvų išteklius, veiksmingai užtikrinanti, kad nebūtų išgaudomi žuvų jaunikliai ir… reproduktoriai. Čia reikėtų apsistoti ilgėliau ir kai ką paaiškinti.

Pačiame Baltarusijos pasienyje tyvuliuoja buvusio didžiulio žuvų veislyno tvenkiniai, kuriuos maitina iš pelkėtų vietovių atitekanti Vilnia. Dalį tvenkinių nuomoja jau daugelį metų Seimo narys Vytautas Galvonas, kuris savo svečiams yra nustatęs meškeriojimo tvarką. Pagal ją galima ištraukti lydekas 1-2 kg svorio, o mažesnes ir didesnes būtina paleisti. Mažosioms dar reikia ūgtelti, o didžiosios – reproduktoriai, nuo kurių priklauso vietinės populiacijos ateitis. Įdomiausia, kad tokia tvarka visus absoliučiai tenkina, nes fotosesija su stambiu lydekos egzemplioriumi – kur kas priimtinesnis dalykas, nei tokio laimikio dorojimas. Tiek estetiniu, tiek praktiniu požiūriu. Seimūno sumanyta meškeriojimo tvarka - ne išimtis, apie kurią reikėtų skambinti varpais visam pasauliui. Tokius pramoginio meškeriojimo principus taiko Europoje daug kas, pvz., leidžiama įsidėti į krepšį nustatytą skaičių kiršlių, tačiau ne mažesnių nei 30 ir ne didesnių nei 35 arba 37 cm. Principas tas pats - mažesniems reikia ūgtelti, o didieji – reproduktoriai, privalo pratęsti giminę. Upė bus žuvinga ir produktyvi, kol joje nestigs tokių žuvų,  o jas išgaudyti – labai paprastas ir ilgai netrunkantis dalykas. Neteko girdėti civilizuotuose kraštuose nusiskundimų dėl tokios tvarkos, tačiau ne kartą girdėjau nuomonę, jog todėl Slovėnijos upėse -  40 cm kiršlys standartinis laimikis. Trofėjiniu laikomas pusmetrinis. Tai tik keletas pavyzdžių. Jų yra daugiau. Ir kiekvienas gali pats juos susirasti ir įvertinti.

Girdžiu oponentus sakant, kad tokie dalykai įmanomi tik ten, kur meškeriojimo kultūra yra pasiekusi reikiamą lygį, o tai reiškia , jog tose šalyse meškeriotojai laikosi nustatytos tvarkos. Gerbiamieji oponentai, jūs esate absoliučiai teisūs, bet kas mums su jumis iš to? Taip ir sėdėsime apsikabinę jūsų sermėginę tiesą iki naujo tvano?  Situacija mūsų krašto vandens telkiniuose nėra maloni, o postūmių jokių. Mūsų įstatymų leidėjai taip apipinklinti lobistiniais voratinkliais, kad nesugeba netgi priimti Mėgėjiškos žūklės (turėtų būti Meškeriojimo – aut. past.) įstatymo pataisų, o taip pat teisės aktų, kurie apribotų verslinę žūklę vidaus vandens telkiniuose, nors šis žingnis galbūt jau ir pavėluotas. Daug kur žuvų išteklius turbūt galima atstatyti tik hipotetiškai, nes niekada nebus įmanoma rasti tiek lėšų, kiek reikia tkio masto darbams. Privatizavus valstybinius žuvų veislynus, ši siekiamybė taps dar labiau miglota, nes dešimtis kartų išaugs vadinamosios žuvivaisinės medžiagos kaina. Netikėkite pasakėlėmis, kuriomis mus maitina valdininkai, kad taip nebus. Jau dabar yra.

Praėjusį šeštadienį pirmojo kanalo laidoje „Spąstai“ buvo išsakyta labai originali mintis, kad Seimo koridoriais minėto įstatymo minėtos pataisos klaidžioja jau trečius metus todėl, kad šalies vyrija labai mėgsta meškerioti, todėl jai priklausantys seimūnai nesugeba susitarti, kaip, kur ir kada galima arba reikia gaudyti žuvis. Mintis tikrai labai originali, tačiau absoliučiai diletantiška. Seimūnai nemato interesų, kuriuos galėtų atstovauti ir turėti naudos – šiltą vietą po kadencijos, pasipildyti rinkėjų balsų, išvykos į „vietą“, nes meškeriotojų niekas neatstovauja, jie – amorfinė masė. Be kontūrų, be ideologijos, be orgnizacijos – kas kaip nori tas taip ir naudoja tą kortą. Tai aiškiai buvo matyti iš minėtoje laidoje pateiktų aplinkosaugos institucijos pareigūnų nuomonių: jų retorika persunkta sunkiai tramdomu noru pasiūsti meškeriotojus velniop, kad nesipainiotų po kojomis ir nekeltų klausimų, kodėl iki šiol šalyje nėra vieningos meškeriojimo licencijos ir vieningos, visiems suprantamos jos platinimo sistemos, kodėl lydekų neršto metu šiomis žuvimis užversti turgelių prekystaliai, kodėl niekaip nepavyksta sutvarkyti verslininkų laimikių apskaitos reikalų? Klausimų daug, jie pritvinkę kaip erkės, prisisiurbusios donoro kraujo, o atsakymų į juos nėra. Ir nelabai ieškoma. Juk kai oficialiai pradedami girti kažkokie mistiniai ežerų nuomotojai (šis dalykas, kad mažiau piktintų visuomenę pridengtas dabar kitu terminu – žūklės plotų nuomotojai), kad jie nors šiek tiek prižiūri nuomojamus vandens telkinius. Girdi, jei jų neliktų, prasidėtų visiškas chaosas. Ir nutylima, kad jis jau rimsta, nes žūklės plotų nuomotojai masiškai atsisako vandens telkinių, kurių ištekliai jau išsemti, o dabar lieka tik prievolė - reikėtų pradėti juos žuvinti, puoselėti ir laukti laimikių. Koks tikslas? Jokio. Nebus neapskaitomos žuvies, nebus „juodų“ pinigų. Geriau laiku nusiplauti rankas, kad vėliau netektų aiškintis, kodėl netinkamai prižiūrėjai vandens telkinį, o tiksliau nesilaikei jo nuomos sutartyje numatytų sąlygų ir nualinai jį?

Šiandien su žiburiu reikia paieškoti tokių žūklės plotų nuomotojų, kurie rimtai prižiūri savo vandens telkinius. Vilniaus regione turbūt vienintelis teigiamas pavyzdys – klubas „Ant bangos“, nuomojantis Trakų rajone Monio ir Monaičio ežerus, į kuriuos dabar kaip musės prie medaus veržiasi tabūnai brakonierių. Kas juos taip vilioja? Juk Trakų rajone – aibė ežerų, yra nuošalesnių, kur akyla nepastebės, kad užmesti tinklai, o „bangiečiai“ saugo savo vandens plotus, nes juos puoselėja tam, kad turėtų kur oriai ir tinkamai meškerioti. Ir pričiumpa brakonierius, bet tai neatbaido kitų. Mat brakonierius spjauti į baudas skatina žuvis – Monyje ir Monaityje jos gausu. Ir gausu vertingų žuvų, o kituose rajono vandens telkiniuose – tuštoka. Nepasemsi vienu mostu.

Žinoma, jums gali kilti natūralus klausimas, kas liūną, kuris vis labiau įtraukia į save desperatiškai bandančius atsifutbolinti nuo problemų ir spręsti jas biurokratinėmis priemonėmis aplinkos apsaugos pareigūnus ir Seimo aplinkosaugininkus, sieja su „barbless“ kabliukais? Nesumojate. Palikime šį klausimą rytdienai, galbūt kiekvienam, skaitančiam šias pastabas, atsakymo ir nebereikės – pats bus susivokęs. Beliks tik palyginti su tuo, kas bus pasakyta. Iki kito susitikimo.

Praėjusioje įspūdžių ir minčių metraščio atkarpoje akcentuotas nelauktas spiningininkų požiūris, kad dėl katastrofiškai sumenkusių šalies vidaus vandenų žuvų išteklių būtų absoliučiai nemotyvuotas siūlymas plėšriųjų žuvų, lašišinių žuvų meškeriojimui ir žuvų gaudymui ichtiologiniuose draustiniuose naudoti „barbless“ kabliukus, t.y. kabliukus be užkartėlių. Toji atkarpa baigėsi klausimu, kas bendro tarp bandančių biurokratiniais sprendimais atsifutbolinti nuo vidaus vandenyse vykstančio žuvų genocido aplinkos apsaugos sistemos valdininkų bei tarp lobistinių interesų pasiklydusių seimūnų ir „barbless“ kabliukų?

Neabejoju, kad daugelis, kuriems rūpi žuvų išteklių klausimai, turi savo versijas. Savo e.pašte radau šią prielaidą patvirtinančius laiškus. Dar daugiau – didžioji jų dalis liudija, kad daugeliui mūsų ne tik nesvetimos šios problemos, bet ir tai, kad mąstyme pastebimas akivaizdus vieningumas, kurį kas nors galbūt pavadintų tendencingumu. Žiūrint iš kieno varpinės vertinsi.

Daugeliui akivaizdu, kad su meškeriotojais nebus skaitomasi, kol jie bus neorganizuoti. Kol jie bus toji ankstesniuose užrašuose minėtoji masė be ideologijos ir be kontūrų. Nuo mūsų bus atsifutbolinama ir mūsų interesų nebus paisoma tol, kol kiekvieno oficialaus asmens sąmonės nepasieks aiškus signalas – oho, jie vieningi, jie gali... Palikime sakinio pabaigą už daugtaškio, o patys pagalvokime, kas gali tapti tokiu signalu?

Vieną rytą Lietuva atsibunda ir sužino, kad meškeriotojai nutarė, tarkim, plėšriąsias žuvis gaudyti tik „barbless“ kabliukais, kurie skirti nežymiai sužeisti žuvį, kad galima būtų ją paleisti atgal į vandenį, jei žuvis – nesiekia leistinos normos, nuo kurios ją galima paimti kaip laimikį. Tokiais pat kabliukais meškeriotojai tuo pačiu nutarė naudotis, meškeriodami ichtiologinių draustinių vandenyse, gaudydami lašišines žuvis. Pareiškimas viešas – visi laikosi pilietinės akcijos reikalavimų, o aplinkos apsaugos inspektoriams nepavyksta, kad ir kaip stengiasi, užfiksuoti nukrypimų.

Žiniasklaidos sustiprintas toks įspūdis - trenkiantis per mąstymą dalykas. Pagaliau tai įvyko ir mes turėsime su jais pagaliau skaitytis, - taip pradėtų manyti funkcionieriai, o jie puikiai supranta, kad daugiausiai laimi tas, kuris pirmas. Ir po tokio fakto viešo apreiškimo jie skubėtų pulti į meškeriotojų glėbį, prisiekti amžiną ištikimybę jų idealams, kad paprasčiausiai neliktų be rinkėjų balsų. Tačiau staiga visus chaotiškai ieškančius kontaktų politikus apimtų neįsivaizduojamas sąmyšis, nes taptų neaišku su kuo kalbėtis, neaišku kam prisiekti ištikimybę. Ką tokiu atveju jiems daryti, nes kažką daryti būtina? Protingiausias stotų meškeriotojų priešakyje ir labai išloštų. Šiandien tokiu žaidėju galėtų tapti Lietuvos žaliųjų sąjūdis.

Kitas dalykas, jei šalies meškeriotojai turėtų organizaciją, kuri atstovauja jų interesus. Tik nepriminkite Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, kuri snaudžia kaip nukaršęs senolis vegetacijos būsenoje ir pardavinėja paskutinius turto likučius. Tai viskas, ką ši organizacija besugeba. Pasitvirtino diagnozė, kuri buvo nustatyta prieš dvidešimt metų ir kuri sakė, jog po vienu stogu negali reziduoti ir meškeriotojai, ir medžiotojai, nes šių dviejų gyventojų grupių interesai absoliučiai skirtingi. Pasitvirtino ir prognozė, kad tokia organizacija neturi ateities, nes jos viduje nuolat į pirmą vietą bus keliami  ir lobistiniais metodais remiami medžiotojų interesai (nes visa valdžia medžioja), o meškeriotojų reikalai visada bus antraeiliai.

Šios priešpriešos rezultatas – ne tik dabartinė vidaus vandenų būklė, bet ir absoliutus meškeriotojų beteisiškumas. Jo pasekmė bus labai skaudi – netrukus neturėsime kur žvejoti, nes kol susigriebsime, ne tik ežerai bus aptverti tvoromis, bet ir upės.

Blogiausia, kad LMŽD, seniai jau nieko neatstovaujanti, vis dar kalba šalies meškeriotojų vardu ir tapo patogia širma, kurios „išvadomis ir nuomone“ dangstomi daugiau nei keisti biurokratiniai sprendimai. Vienu tokių valdžios žingsnių tapo sprendimas Saulėlydžio komisijos, akivaidžiai atlikusios lobistinį užsakymą, siūlymu panaikinti iki praėjusių metų vidaus vandenis žuvinusį valstybinį žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centrą, o jo veislynus parengti privatizacijai. Tiesa, privatizacija ėmė buksuoti, tačiau  ne todėl, kad jai pasipriešino meškeriotojų visuomenė, o todėl, kad kilo rietenos tarp pretendentų privatizuoti už ES paramą pastytus žuvų veislynus.

Kitaip ir būti negalėjo. Toks žingsnis leistų naujiems šeimininkams užsitikrinti gerą gyvenimą – pagal valstybės užsakymą tiekti vidaus vandenims žuvinti žuvų mailių ir jauniklius. Kol meškeriotojai neturi organizacijos, vienijančios tūkstančių interesus, tol įsivaizduoti kitą scenarijų – neįmanoma. Tai, žinoma, labai keista, nes meškeriotojų interesai sutampa su visuomenės interesais – visi nori matyti žuvingus vandens telkinius, tačiau nieko negali įtakoti. Kodėl taip yra? Todėl, kad mūsų šalis valdininkų įkaitė. Tokiose sąlygose būtina kurti rimtą organizaciją, kuri galėtų įtakoti ne tik meškeriojimo „barbless“ kabliukais tvarką, bet ir naujovišką vidaus vandenų  priežiūros ir svarbiausia, tausojimo tvarką. Štai tokių minčių kyla, gerbiamieji, kai atsverti „Salmo“ katalogą ir nori paieškoti reikiamų kabliukų modelių.

Kita vertus, „barbless‘ kabliukai – tam tikra išeitis toje apverktinoje situacijoje, kurioje atsidūrė mūsų šalies vandens telkiniai. Jei kabliukų be užkartėlių naudojimas taptų visuotinis, tikrai pagausėtų žuvų visuose tuose vandens telkiniuose, kuriuose nežvejoja verslininkai. Todėl pradžiai galima nustatyti sau tokią tvarką: kabliukais su užkartėlėmis žvejojame visuose vandens telkiniuose, kuriuose tinklus merkia verslininkai, o ten, kur jie pasisukti negali, naudojame tik tausojančius „barbless“ kabliukus. Tai jau būtų šis tas. Na, o ką galėtume dar pilietiško nuveikti vidaus vandenų žuvų išteklių labui pabandysiu suformuluoti kitą kartą.

www.salmo.lt