Viktoras Armalis

Žurnalistas

Ketvirtadienio rytą (2011 m. kovo 24 d.) mūsų krašto meškeriotojų (laikas vadintis šiuo vardu, kad būtų pamirštas juokingas žvejo mėgėjo terminas)  visuomenė eilinį kartą krūptelėjo nuo rytinėje valstybinio televizijos kanalo žinių laidoje parodytų kadrų – negyvomis žuvimis nusėtą Smiltynės paplūdimį. Kas atsitiko?

Spėlionės ir nenoras prognozuoti

Sensacingo TV reportažo autoriai parodyti negyvas žuvis parodė, tačiau nė per nago juodymą neatskleidė, kas įvyko iš tikrųjų. Galima, žinoma, teisintis (tikriausiai kiekvienas taip ir darytų jų vietoje), kad per tokį trumpą laiką atsakingos aplinkosaugos tarnybos negalėjo atlikti tyrimo ir pateikti teisingą versiją, paaiškinančią žuvų žūtį ir jos aplinkybes, tačiau reporteriai turėjo pasielgti profesionaliai ir išpešti iš pareigūnų pačią neįtikinamiausią versiją, kad paskui galima būtų ja remtis ir reikalauti iš aplinkosaugininkų rimto atsakymo. Vietoj to žado netekę Lietuvos žmonės išgirdo kažkokį supainiotą pasakojimą apie štormą, kuris nuplauna žuvis nuo kažkokio denio, ir iš piršto laužtą spėlionę, kad žuvys galėjo būti nunuodytos.

Kadangi buvo cituojamas vienas geriausių mūsų šalyje jūros gyvūnijos žinovų ir tyrinėtojų – Šarūnas Toliušis, kuris daugelį metų vadovauja, jūros tyrimų laboratorijai ir kuris teigė, kad paimti žuvų pavyzdžiai tyrimams, tai žuvų nuodijimo versija turėjo būti žinoma jau iki pietų, nes tyrimus atlikti trunka gana greitai, tačiau taip neįvyko. Vadinasi, galima spėti, kad žiniasklaida ją nutylėjo nesąmoningai, tiesiog neįžvelgė čia nieko sensacingo ir lūkuriavo grėsmingesnių versijų, kurios mus vėl prikaustytų prie televizorių ekranų paslaptingai gąsdinančiu ir absoliučiai neinformatyviu lietuviškos televizijos publicistinių laidų reportažų tonu.

Oficaliosios institucijos nenunuodijimo versiją taip pat nutylėjo, o tai reiškia tik viena – nepageidaujama, kad būtų diskutuojamos kitos versijos. Kokios jos? Štai čia šuo ir pakastas. Ne tokioje jau didelėje Klaipėdoje, kaip ir šiek tiek didesnėje Lietuvoje, visi susieti nematomais saitais. Todėl įmanoma situacija, kuri kitose šalyse neįsivaizdojama ir kuri vadinasi visuotiniu dangstymu. Jos esmė tokia - oficialūs uostamiečio ir apskrities sluoksniai visomis išgalėmis maskuoja bet kokius negatyvius įvykius ar reiškinius, kad nesusilauktų revizijos ar bent tikrintojų iš „centro“ ir to „centro“ akyse atrodytų atliekantys savo funkcijas ir pareigas tinkamai. Bet šis „oficiozas‘ turi ir kitą – tamsiąją pusę. Už tokį dangstymą įvairius pažeidimus padarantys ūkiniai subjektai ir fiziniai asmenys nori nenori turi atsidėkoti. Ir jie stengiasi nepažeisti „žaidimo taisyklių“. Užtenka vieno precedento ir „ūkininkai“ su valdininkais suauga kaip Siamo dvyniai, o gamtos prievartavimas, vieniems nekaltai nuleidus akis, o kitiems supratingai tylint, ciniškai vadinamas bizniu.

Nuodų versija


Visuomenei ir aukščiausioms valdžios institucijoms derėtų suklusti, kad kol kas oficialūs uostamiesčio ir apskrities sluoksniai vengia komentuoti masinę žuvų žūtį Baltijoje. Kaip jau užsiminta, šiuolaikiniais tyrimais galima labai operatyviai nustatyti, ar aptikta žuvusių žuvų organizmuose nuodų? Bet atsakymas delsiamas, todėl galima spėti, kad nuodų versija taps pagrindine. Laiko reikia tik susitarti su mokslininkais – kam meduolį duoti, kam botagu sudrožti, kad neprasižiotų. Nemanykit, kad šiais demokratijos laikais kas nors yra laisvas kalbėti ką nori, o tuo labiau – sakyti tiesą. Lietuvos ichtiologai ir jūros tyrinėtojai taip pat priversti manevruoti tarp subsidijų ir dotacijų mokslui bei objektyvios tiesos, kad neprarastų duonos kąsnio ir galėtų užsiimti širdžiai mielu darbu.

Antra, reikalą oficialioms institucijoms gerokai gadina faktas, jog masiniame kape atsidūrė praktiškai viena žuvų rūšis – brėtlingis, liaudiškai kilkė, iš kurios gaminami garsieji šprotai ir jų konservai. Profesionalai, tiesa, pastebėjo, kad tarp jų įsimaišiusi viena kita Baltijos silkutė arba strimėlė. Bet čia nieko nuostabaus, nes brėtlingių ir strimėlių būriai plauko greta. Svarbu kita: jūroje ne taip paprasta nunuodyti tik vienos rūšies žuvis. Tiksliau – neįmanoma, nes paskui brėtlingius seka juos medžiojančios menkės, šlakiai, lašišos. Kita vertus, tame jūros plote, kur dabar prie nerštaviečių pamažu telkiasi brėtlingiai, gali susiburti nemažai plekšnių. Jas taip pat nunuodytų brėtlingius galimai pakirtę nuodai. Tas pats būtų ir su gyvagimdėmis vėgėlėmis, ciegoriais, tobiais ar dyglėmis. Vienintelė versija, kad nuodai – paviršiniai. Bet ši versija bloga, nes teks ieškoti nuodytojo. Juridinio ar fizinio asmens. Daug patogiau būtų pasinaudoti Baltijoje nuskandinto cheminio ginklo korta, nes statinės, kuriose nuodai buvo nuskandinti jūroje jau surūdijo. Dar geriau būtų apkaltinti vokiečių-rusų dujotiekio, tiesiamo Baltijos dugnu, statytojus, tačiau nereikia slėpti nuo visuomenės ekspertų išvadų, kad tai sunkiai įmanoma, nes ipritas, t.y. vadinamosios garstyčių dujos, iš statinių pasklis jūris priedugnėje ir dėl Baltijos gelmėse tvyrančios žemos temperatūros netirps vandenyje, o brėtlingiai plauko paviršiuje, tad juos pasiekti šie nuodai gali tik teoriškai. Vis dėlto ši korta valdininkams tinka, nes galima sumanyti tokią versiją: tralas pakabino nuo dugno statinę su cheminiu ginklu, kuri, pakėlus tinklą  kartu brėtlingiais į paviršių, suiro ir žuvelės pakratė kinkas. Kad tokiu atveju turėjo nukentėti ir žvejų verslininkų ekipažas, smulkmena. Galbūt bus keliamos ir kitos versijos, tačiau tarp jų neatsiras vietos versijai, kad prie šio atvejo ranką gali būti prikišę žvejai verslininkai. Tikriausiai visi turėsim progą tuo įsitikinti. Štai todėl šis įvykis neturi likti neatskleistas, nes tai reikš tik viena – kad ateityje taip pat įmanoma nuslėpti nemalonius gamtos prievartavimo faktus.

Tai vyksta nuolat

Praėjusių metų liepą bangos į Baltijos pliažus dažnai išmesdavo karšių ir kuojų. Stambios žuvys neilgai pūdavo atokaitoje, nes dvėselieną sulesdavo varnų ir kirų tuntai. Tūkstantinėms poilsiautojų minioms tai buvo tik egzotika, komentarų apie tai, kas vyksta, niekur nepasirodė, tačiau šišoniškiai, kaip Klaipėdos krašte vadinami vietiniai gyventojai, supratingai palinguodavo galvomis: esą, ne nuo karščių žuvys pilvus į viršų verčia, o kaip iš tikrųjų yra, visi žino, bet tyli... O paklausti, kodėl tyli, pridurdavo kažką neaiškaus apie kažkieno ilgas rankas ir nemalonumus.
Tad iš vietinių gyventojų nuomonės galima spręsti, kad žuvų maras – reiškinys periodiškas, tačiau labai keblu nustatyti priežastis, kodėl jis kyla? Kad tokie dalykai vyksta nuolat, liudija praėjusių metų Kalėdų savaitę kažkokius mistinius „ribokus“ keiksnoję gintaro graibytojai. Tiesa, tąsyk veiksmas vyko ne Smiltynėje, o Melnragės pliaže už poros šimtų metrų nuo šiaurinio molo. Čia sukosi būrai kirų, o tai traukė smalsuolių dėmesį. Kasmet šioje vietoje jūra po rudens audrų ima mesti į krantą jūražoles, kurios paprastai auga ant gintaro turtingų dugno plotų, tad kartu su jomis į krantą išplaunamos ir Baltijos aukso pabiros. Nieko nuostabaus, kad gintaro gaudytojai įsibridę į bangų mūšą, darbavosi ilgakočiais graibštais gerus du mėnesius. Tačiau Kalėdų savaitę jiems nuolat tekdavo bristi į krantą ir kratyti iš graibštų negyvas plekšnes. Akivaizdu, kad ne pačios jos pilvus išvertė. Turėjo būti kažkokia priežastis. Nenorintys savęs indentifikuoti ekspertai mano, kad tokios „jūros dovanos“ – tai verslininkų tinkluose uždususi žuvis, išmesta iš tinklų į krantą. Šišoniškių nuomone, Kuršmarių užutėkiuose plūduriuojantys vidurvasarį negyvi sterkai ir karšiai galą gauna dažniausiai ne dėl deguonies stygiaus vandenyje, kai marios sužydi, o dėl kažkieno aplaidumo, nes žuvis tinkluose, užmestuose į šiltą vandenį, žūsta per kelias valandas, jei verslininkai neatplaukia jo patikrinti ir išimti laimikio.

Ar įmanoma kontroliuoti?


Garsusis posakis, kad ant kiekvieno kampo policininko nepastatysi, todėl neįmanoma pažaboti nusikalstamumo, galioja ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Tik čia reiktų kiekviename laive apgyvendinti po žvejybos inspektorių, o ne policininką. Tokių galimybių žinoma nėra, tačiau nerasi žvejybos specialisto, kuris nebūtų skaitęs garsiųjų Europos komisijos išvadų, kad Lenkijos ir Baltijos šalių žvejai verslininkai neregistruoja mažiausiai trečdalio laimikių. Ar įmanoma kaip nors kitaip kontroliuoti verslininkus, kad nors būtų žinoma tikroji laimikių apimtis? Vienas būdas buhalterinis – galima fiksuoti (ypač dabar, kai prekyvietėse bus būtini kasos aparatai), kiek vietinės žuvies parduodama šalies turguose. Kiti būdai – techniniai. Žvejybos inspektoriai buvo sumanę kontroliuoti, kur žvejoja laivai, per palydovinę GPS sistemą, tačiau po pranešimo, kad tai bus daroma, daugiau apie tai nieko negirdėti. Per palydovų užtikrinamą laivo buvimo vietos nustatymo sistemą galima matyti ne tik kiek valkšnų ištraukiama, bet ir kokios žuvys jose. Tačiau, kad inspektorių darbas būtų veiksmingas, būtina įteisinti reikiamus įstatymus ir teisinius aktus, leidžiančius griežtai bausti žvejybos tvarkos pažeidėjus ir įpareigojančius dešimteriopai atlyginti padaromą žalą.

Spėjamomis brėtlingių masinės žūties dienomis Baltijos jūros akvatorija taip pat nebuvo dingusi iš palydovų akiračo, todėl, žinant vėjo stiprumą, bangavimo lygį, atsižvelgiant į jūros tėkmių įtaką, galima apskaičiuoti jūros kvadratą, kuriame tai įvyko, ir išanalizuoti palydovų sukauptos informacijos archyvą. Labai gali būti, kad bus iš karto rastas atsakymas, kodėl žuvo brėtlingiai? Įdomu ar jis patvirtintų nuovokių klaipėdiečių eskaluojamą versiją, pagal kurią kažkoks verslinės žūklės laivas atsikratė menkaverčio laimikio. Arba neturėjo brėtlingių žūklei kvotos. Arba tikėjosi, kad grįžtantis į uostą traleris bus tikrinamas. Ar atsiras žinyba, suinteresuota ir pajėgi, turinti reikiamos kvalifikacijos specialistų, kuri ištirs brėtlingių žūties atvejį? Skeptikai teigia, kad lietuvių pareigūnai nesugebės to padaryti. Tai labai blogai. Logika sako, kad visuomenė turi reikalauti ištirti šį kraupų atvejį. Priežastį žinoti būtina. Meškeriotojai, jei būtų surengtas viešas balsavimas, visi iki vieno pakeltų rankas. Juk negalima gyventi tik šia diena ir vaikytis vienadienio pelno, kai išplauki į žūklę, o viešose diskusijose pritarti nuomonei, kad privalome gausinti žuvų išteklius. Jei verslininkai mano, kad jie gudresni už kitus, tai tegu žino, kad tais atvejais, kai žodžiai skiriasi nuo darbų, jie pjauna šaką ant kurios patys sėdi, o kritimas žemyn bus skausmingas. Labai skausmingas.


INFORMACIJA SMALSIESIEMS

Brėtlingis (Sprattus sprattus balticus)

Atlantinio šproto (Sprattus sprattus) porūšis, prisitaikęs gyventi apysūrėje Baltijos jūroje. Žuvis panaši į mažą strimėlę. Nuo pastarosios skiriasi aštria dantyta žvynų briauna pilvinėje kūno dalyje. Žvynai ploni, lengvai iškrintantys. Užauga iki 13-14 cm, sveria 14-15 g. Dažniausiai sugaunami 12-13 cm. Gyvena dideliais tuntai paviršiniame vandens sluoksnyje, maždaug 5-6 m, auga lėtai. Subręsta 1-2 m, kai pasiekia 9-12 cm. Neršia gegužės-rugpjūčio mėn., kai vandens temperatūra 7-17 laipsnių, toli nuo krantų, 50-100 m gelmėje. Ikreliai gelsvi ar bespalviai, apvalūs su riebaliniu lašeliu, skaidrūs. Vislumas – 6000-7500 ikrelių. Embrionai vystosi 3-4 paras. Išsiritusios lervos panašos į kitų silkinių žuvų: galva maža, ilgas, skaidrus ir lieknas kūnas, labai trumpa uodeginė kūno dalis. Kai lerva pasiekia 2 cm ilgį ir susiformuoja V briauna pilvinėje kūno dalyje, virsta mailiumi. Minta zooplanktonu. Labai dažna žuvis Baltijos jūroje, gyvena Lietuvos pakrantėse, ypač ties Būtinge. Konservuoti marinatu brėtlingiai vadinami kilkėmis, o išrūkyti ir konsevuoti aliejuje – šprotais. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje jų sugaunama apie 5-8 tūkst. tonų per metus.
Pagal Juozą Virbicką, Lietuvos žuvys, V., 2000

www.salmo.lt