Viktoras Armalis Žurnalistas

Kai šį viduržiemį netikėtai pasigirdo žiniasklaidoje prognozės, kad senka stintų ištekliai, iš pradžių pagalvojau, kad žvejai verslininkai pagaliau susivokė, jog reikia rimtai ir sąžiningai ūkininkauti ir ėmėsi spręsti šią problemą, tačiau netrukus paaiškėjo, kad eilinį kartą klydau – viešos dejonės dėl nykstančių stintų išteklių buvo viso labo tik verslininkų asociacijų gana neblogai suplanuota viešųjų ryšių akcija.

Kam jos reikėjo? Kad būtų galima į nepasiekiamas aukštumas pakelti stintų kainas, artėjant masiškiausiam visose Baltijos jūros baseino šalyse agurku kvepiančių žuvelių čirškinimui Palangoje. Pora dešimčių litų – tiek siekė stintų porcijos kaina, gatvės prekeivių ištariama su paverkšlenimu, kad “nebėra stintų”. Stintų šventės dalyviai, suvažiavę į Palangą iš tolimiausių Lietuvos kampelių, supratingai linksėjo galvomis ir traukė iš kišenių litus, nė nenutuokdami, kad juos meistriškai mausto. Paverkšlenimai dėl stintų – krokodilo ašaros. Kodėl? Todėl, kad verkšlentojai puikiausiai žino, kas vyksta, ir kodėl senka stintų būriai.

Turgus – geriausias barometras

Tie, kurie nematė stintų kepimo batalinių scenų Palangoje ir savo akimis neįsitikino, kad šių žuvų buvo parūpinta tiek, jog pusė liko nesuvalgyta, gali laisvalaikiu užsukti į Klaipėdos žuvų turgų. Jokio skirtumo kurį turgų pasirinksite - senamiestyje ar naujamiestyje: žuvų asortimentas abiejose vietose iki smulkmenų vienodas (kaip ir kainos) ir iki skausmo pažįstamas. Neturėkite jokių iliuzijų, kad abiejuose turguose vyksta konkurencijos pricipais paremta prekyba – visas procesas jau seniai monopolizuotas ir sumaniai valdomas iš gerai užkonspiruoto smegenų centro. Tad kainų variacijos kelių centų ribose – taip pat yra nulemtos iš anksto, o patirties stokojantiems pasakysime, kad žemesne kaina nereikia žavėtis, nes ją mokėsite už žuvį, kurią šiandien reikia žūt būt parduoti, nes rytoj teks paprasčiausiai išmesti. Bet dabar prie reikalo, t.y. prie stintų. Jų Klaipėdos žuvų turguje yra visada nuo Kalėdų iki stintų pasitraukimo iš Kuršių marių į vasaros ganyklas. Jei stintų ant prekystalių nėra, tai gali reikšti tik viena: siautė audra ir nepalankus oras sukliudė išpurtyti tinklus. Tai konfidencialiu tonu jums paporins bet kuris žuvų turgaus prekeivis ar prekeivė ir patars ateiti poryt – galbūt “rytoj jau galės išplaukti”. Iš šių pastebėjimų, kuriuos gali įžvelgti kiekvienas, apsilankęs uostamiesčio turguje, galima spręsti, kad stintų problema – ne tokia, kokią ją pateikia tie, kurie norėtų, kad mes ją matytume pro jiems reikalingus akinius.

Apskaita atskleidžia užkulisius

Šiemet žiniasklaidai verslininkų lobistai pateikė du skaičius, esą, turinčius vaizdžiai iliustruoti, kad stintų reikalai yra prasti ir prasti anaiptol ne dėl verslininkų kaltės. Pabrėžiama, kad 2005 m. verslininkai sužvejojo 163 t., o 2010 m. – tik 15 t. stintų. Ar tais skaičiais galima tikėti?

Paklauskite savo kaimyno, ką jis mano apie stintų ir verslinės žūklės apskritai reikalus (žinoma, jei jais domisi) ir pamatysite, kad verslininkai yra sėkmingai suformavę apie save nuomonę, jog jie  - “anuolėliai”, o žuvis nyksta dėl įvairiausių nepatikrinamų dalykų, pvz., jūrų uosto gilinimo, dėl kurio  į marias pakliūva daugiau sūraus vandens, esą, žuvį baido žemsemių iškastą gruntą netoli uosto vartų išpilantys laivai ir t.t.

Nevardinsiu visų dalykų, kuriuos ant kitų galvų verčia verslinės žūklės lobistai, tačiau jiems derėtų žinoti, kad didelė Kuršmarių žuvies dalis migruoja į jūrą, ten intensyviai maitinasi ir ūgteli. Taip elgiasi tiek karšiai, tiek sterkai, tiek kuojos… Tai rodo pačių verslininkų priekrantėje sugaunami laimikiai, o faktas, kad viduryje Baltijos – Alandų salyne gaudomos stambios lydekos ir ešeriai, yra visiems gerai žinomas. Tik pamirštama, kad tuose pačiuose Alanduose yra jūros kvadratai, kuriuose draudžiama bet kokia žūklė – tiek su meškere, tiek su tinklu. Ir draudimų realiai laikomasi. Todėl ir žuvų nerštas ten vyksta normaliai. Maža to, suomiai dabar išsirūpino nemažai Europos Sąjungos milijonų ir kartu su estais vykdo aplinkosauginį projektą, kurio tikslas – pagerinti regiono upių būklę ir pagausinti jose žuvų išteklius. Geras, ar ne? Ko jau ko, o žuvų Suomijos upėse nestinga, bet šioje šalyje žvelgiama į ateitį, o ne vien tik į savo kišenę.

O dabar grįžkime prie dviejų minėtų skaičių: ką jie iš tikrųjų rodo žmogui, kuris procesą stebi iš vidaus, tik, déjà, turi laikyti prikandęs liežuvį, nes… Necituosiu jo frazės, nes daug kam ji gali pasirodyti pernelyg pompastiška, o geriau priminsiu faktą, kad ne taip jau retai iš marių negrįžta į krantą žvejai. Paskutinį kartą tai įvyko, regis, pernai metų rudenį. Kalta dėl jų žūties, pagal oficialią versiją, audra, o žmonės visaip už akių pakalba… Taigi, išmanančio verslinės žūklės mūsų krašto vandenyse ir Baltijos jūros priekrantėje ypatumus specialisto nuomone, šis verslas yra lyg ir nelegalus. Kas kad įmonės registruotos, laivai turi prirašymo uostus, tačiau nėra realios laimikių apskaitos. Juoką kelia verslinių laivų laimikių apskaitos žurnalų įrašai, liudijantys, kad per vieną reisą sugaunama… 5 kg kuojų. Dėl tokio laimikio niekas daugiau neplauktų mesti tinklų, o dauguma verslinės žūklės įmonių veikia jau po du dešimtmečius ir išgyvena... iš nuostolio. Verslininkus valdžia netgi nuo mokesčio už žuvų išteklių naudojimą atleido, kaip nepajėgiančius susimokėti kelis litus.

Kadangi apskaitos nebuvimas, nors tikrąsias verslininkų laimikių apimtis puikiai įsivaizduoja ir aplinkosaugininkai, ir vyriausybė, yra vieša paslaptis, tai faktas, kad oficialiose ataskaitose 2005 metais figūruoja 163 t sugautų stintų, o 2010 – 15 t, sako tik tai, jog 2005 metais buvo sugauta labai daug stintų, todėl į statistiką pakliuvo daugiau oficialių žuvų, o pernai stintų buvo daug mažiau ir beveik visos jos tapo „juodu laimikiu“, kuris parduodamas be formalumų ir, suprantama, nemokant jokių mokesčių. Europos Komisijos ekspertai tvirtina, kad Baltijos šalių žvejai verslininkai nefiksuoja laimikių apskaitos žurnaluose nuo 30 iki 40 proc. sugautų žuvų, bet šis skaičius, matyt, yra sumažintas – tikrai ne mažiau nei pusė laimikių pakliūva į... „kairę“. Na, o stintų atveju jis yra dar didesnis ir gali atitinkamais metais siekti beveik 100 proc. Specialistų nuomone, priklausomai nuo situacijos kasmet sužvejojama nuo 200 iki 1000 tonų stintų. Kur jos išgaruoja iš tinklų? Štai klausimas vertas didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio.

Jei stintų žūklės mastai būtų vertinami realiais skaičiais, tai ir jų gaudymo leidimų būtų išduodama mažiau, o dabar jie dalinami pernelyg lengvai. Kita vertus, verslininkų teiginiuose, kad vis mažiau stintų užeina į Kuršmares, yra nemažai tiesos, tačiau jų neišbaido į jūrą pilamo grunto drumzlės, nes stintos paprasčiausiai neranda kelio į marias. Neranda dėl labai paprastos priežasties – jis užtvertas tinklais. Nerštavietes pasiekia tik toji stintų dalis, kuri prasmunka pro didžiąją tinklų sieną. Ji išdygsta kaip grybai po lietaus du kartus per metus – prasidėjus lašišų ir šlakių bei stintų migracijai. Seniai žinoma ir moksliškai įrodyta, kad laikas riboti verslinę žvejybą jūros priekrantėje, nes taip užkertamas žuvims kelias į nerštavietes. Deja, valdžia nuolat pristinga politinės valios išsręsti šį klausimą, nes visiems be galo norisi... šviežios žuvytės.

Šių faktų fone visai kitaip atrodo ES siūlymas žvejams verslininkams trauktis iš žvejybos ir imtis kitokios veiklos, o už tai siūlomos kompensacijos. Kontinento mastu jau seniai suvokta, kad žvejų verslininkų reikia žymiai mažiau nei yra norinčių šia veikla užsiimti. Argi mūsų krašto poreikių nepatenkintų dešimtis verslinės žūklės įmonių? Be problemų. Ir joms nereikėtų slėpti laimikių, kaip tai dabar daroma nesveikos konkurencijos sąlygomis. Kita vertus, verslinės žvejybos mastai privalo mažėti, nes didžioji dalis žuvies turi būti išauginama, o ne sužvejojama. Tai intensyvus žuvininkystės vystymosi kelias, tad kuo greičiau verslininkai mokysis žuvis auginti, tuo mažiau jiems reikėti verkšlenti krokodilo ašaromis dėl stintų stygiaus. Štai tokios šiandien buvo mintys, kurios šiek tiek sujaukė planus, tad teko atidėti tai, ką buvau suplanavęs išdėstyti, o tiksliau – suformuluoti kai kurias pastabas dėl valų ir jų naudojimo. Iki kito susitikimo.

www.salmo.lt