Tomas Būdas

Karpininkų asociacijos valdybos narys

Nors ir skaudi tema daugeliui žvejų, bet apie tai reikia kalbėti. Kad ir plačiai apie tai diskutuojama, bet vis dar per mažai.

Pastaruoju metu karpininkų forumuose įsiplieskė aršios diskusijos apie žūklės būdą „pagavai-paleisk“. Nužingsniuota iki to, kad vykdomi vieši teismai su nuotraukomis tų žvejų, kurie nesilaiko šio principo. Žinoma, viešumas yra gerai, bet viešas linčas šiuo atveju kertasi su visais žmogiškumo ir demokratijos principais, todėl visos diskusijos ta tema virsta karais internete. Draugai tampa priešais, kaimynai, kurie nuo vaikystės žvejojo vienoje baloje, jau nesisveikina kas rytą. Kad išvengtume kiekvieno karo, reikia atlikti namų darbus - tą mums pasakytų kiekvienas politikas. Namų darbai šiuo atveju būtų labai subtilus aiškinimas apie tai, kad žūklė - tai laisvalaikio praleidimo forma ir hobis, o ne pasipelnymo šaltinis. Čia aš kalbu apie sąžiningus žvejus, kurie žvejoja pagal mėgėjiškos žūklės taisykles ir tai tikrai neliečia brakonierių, kuriuos reikia bausti ir tai daryti kuo griežčiau.

Visų pirmiausia, nereikia užmiršti, kokioje skurdžioje šalyje mes gyvename. Daugumai žvejų žuvis ant pietų stalo - labai dažnas reiškinys, bet tikrai ne dėl to, kad subalansuotų savo mitybą. Daugelis jų mieliau kas dieną kirstų jautienos kepsnius, bet, deja, tai jau prabanga.

Didelė bėda yra tame, kad žvejai neskaičiuoja savo išlaidų žvejybai, visus išleistus pinigėlius tam šventam reikalui stengiasi nuslėpti nuo artimųjų, bet parnešdami žuvį namo lyg ir įsivaizduoja kompensuoją savo nebuvimą namuose ir visas išlaidas. Čia jau ne tik materialinis, bet ir moralinis nuosmukis, pasireiškiantis barbarizmu ir gamtos niokojimu. Šitoje vietoje, mano manymu, ir reikia daugiau aiškinimosi ir diskusijų. Neužmirškime, kad žvejyba yra hobis, na, o kiekvienam malonumui reikia nemažai dorai uždirbtų pinigų. Niekada nesupratau tokių, kurie būdami bedarbiais ir neturėdami ką veikti laiką leidžia žvejodami. Mano supratimu, tokie žmonės geriau 10 kartų kiemą apsišluotų arba 100 meilių žodžių artimiems žmonėms pasakytų, nei leistų laiką prie vandens telkinio, na o po tokių darbų gal jau ir turėtų moralinę teisę pažvejoti.

Taigi, kyla klausimas, ar pribrendo mūsų žvejų visuomenė principui „pagavai- paleisk“? Atsakymas vienareikšmis - ne. Deja, mes turime labai blogą tarybinių laikų palikimą, kada gamtos niokojimas buvo kaip normalus gyvenimo būdas. Naujiems metams eglutes kirsdavome artimiausiame miškelyje, tinklus žuvims statydavome artimiausiame ežerėlyje, na, o šiukšles mesdavome pro langą. Po to įvyko šiokia tokia „evoliucija“: savame miškelyje eglučių nebeliko, žuvies gretimose kūdrose taip pat, todėl brakonieriauti ir šiukšlinti išsibarstėme po visą Lietuvą. Dabar, žinoma, tokių mažuma ir atsiranda vis daugiau tikrų gamtos mylėtojų. Būtent apie tokius žmones reikėtų daugiau kalbėti ir juos viešinti bei šitaip užkrėsti kitus geru pavyzdžiu. Dabar nusipirkęs populiarų dienraštį jame skaitau: toks ir toks pagavo didelį karpį ir jį suvalgė arba povandeninės žūklės mėgėjas nudobė didelį šamą. Tai kas man dabar atsakys į klausimą: kur čia meilė gamtai? Taip, tokiais pavyzdžiais mes sunkiai atsikratysime barbarų etikečių. Turime dar vieną blogybę - komercinius tvenkinius, kurie „lupa“ pinigus už pagautą arba nepagautą, bet svarbiausiai - nepaleistą žuvį. Čia jau nieko turbūt nepadarysime, nes tai verslas ir žmogelis, susimokėjęs pinigus už žvejybą nori, kad tai atsipirktų. Gaila, kad ten žvejojantys ir komercinių tvenkinių šeimininkai nesuvokia, kad mokėti turėtume ne už žuvį, o už gerai praleistą laiką.

Žinoma yra daug žvejų, kurie vadovaujasi principu „pagavai-paleisk“. Tai - muselininkai, karpininkai ir spiningo mėgėjai. Manęs kažkada paklausė, kas yra tikras karpininkas? Neatsimenu, ką aš tada atsakiau, bet dabar drąsiai galėčiau teigti, kad karpininku gali vadintis tik tas žvejys, kuris tikslingai gaudo karpius ir paleidžia gyvus juos atgal i tą patį vandens telkinį. Beje, tikru muselininku ar karpininku gali vadintis ir 10 – 15 metų paauglys, nors galbūt jis ir neturi daug patirties žvejyboje. Daug svarbiau yra jo teisingas požiūris, nepridarantis žalos gamtai.

Geri pavyzdžiai turi labai didelę įtaką formuojant jaunimo nuomonę apie teisingą žūklę. Niekaip neišdyla iš atminties regėtas vaizdas Dūkštelių kaime, Vilniaus rajone. 2003 metais žvejodamas minėto kaimo ežerėlyje ir pagavęs kažkelioliktą karpį tuoj pat paleidau jį atgal, kad tik nepamatytų vietiniai gyventojai, nes, jų nuomone, karpiai jau čia seniai išdusę, o jei keli ir likę, tai jų neįmanoma pagauti. Pasirodo, mano veiksmus slapčia stebėjo vietinis vaikis, kuris po to įsidrąsinęs atėjo su meškeryte ir didžiausiai mano nuostabai pagavęs mažą kuojytę, pabučiavo ją ir tuoj pat paleido atgal į vandenį. Žinoma, tam vaikiui šiuo atveju buvo didžiausias pavyzdys tai dėdė, kuris atvažiavęs į jų kaimą su neregėta įranga pagauna didelį karpį, jį paleidžia ir po to vėl pagauna. Prieš 15 ar 20 metų, net kalbos negalėjo būti apie žuvies paleidimą, todėl daug metų žvejojantiems sunku „perlaužti“ save kitokiam požiūriui į žūklę. Daugeliui ir dabar svarbu prigaudyti kuo daugiau žuvies, spjaunant į visas mėgėjiškos žūklės taisykles ir normas. Bet poslinkiai šia kryptimi tikrai jau yra, ir ne bausmių dėka, o dėl to, kad vis dažnėja pasisakymai ir pavyzdžiai apie žūklės būdą ,,pagavai - paleisk“ ir teisingas žuvies pagavimo normas.

Teisingu požiūriu jau daug metų vadovaujasi Lietuvos karpininkų asociajacija (LKA). Šiuo metu į asociaciją priimami tik nariai su rekomendacijomis. Jau nuo pat pradžių buvo parengta strateginė vizija su šūkiu „pagavai-paleisk“ priešakyje. Kadangi esu LKA valdybos narys, galėčiau daug papasakoti apie nuveiktus darbus šia linkme, bet tai jau būtu pagyrūniška. Gal tik norėčiau pasakyti tai, ko mes nepadarėme. Buvo parengtas projektas Europos sąjungos lėšoms įsisavinti vieninteliam tikslui - poilsinei žuvininkystei, teisingos nuomonės apie žūklę propagavimui (žūklė kaip hobis, o ne barbariškas elgesys su žuvimi). Deja, šis projektas nebuvo patvirtintas mūsų puikių biurokratų dėka, nors turtingose pasaulio valstybėse jau seniai niekas taip barbariškai nesielgia su žuvimis, kaip Lietuvoje. Beje, taip elgiamasi ir daugelyje kitų valstybių, kurios turi sovietinį paveldą. Niekaip negaliu suprasti valdininkijos, nepalaikančios mūsų idėjų, nes kaip beskaičiuotum, tai valstybei ateityje atneštume tik pelną, nes nebereikėtų tokių grandiozinių, brangiai kainuojančių įžuvinimo programų. Bet čia vėl susiduriame su komercija... Matyt, kažkam tai neapsimoka. Mano nuomone, Vyriausybė pati turėtų skirti lėšų tokiai programai, kuri ateityje atsipirktų šimteriopai.

Apie teisingą požiūrį į žūklę reikia daug kalbėti, diskutuoti forumuose, rašyti spaudoje ir rodyti televizijos laidose. Žinoma, tai reikėtų daryti subtiliai, o ne su diržu rankose. Per vieną dieną mes nieko nepakeisime, tai ilgas ir kruopštus darbas, nes pakeisti jau susiformavusią nuomonę yra labai sunku. Jauni žmonės yra imlesni, todėl ir orientuotis reikėtų labiau į juos, kad ateityje jiems tokių kvailų minčių apie žūklės atsipirkimą net nekiltų ir į žvejybą jie žiūrėtų kaip į pramogą. Tada tikrai visiems būtų daugiau naudos. Pasvarstykime: kuo daugiau žuvies vidaus vandenyse, tuo daugiau žvejojančių, tuo daugiau apsipirkimų žūklės ir turizmo prekėse, tuo daugiau išlaidų benzinui, tuo daugiau parduotų žūklės leidimų, tuo labiau žvejais galėtų pasinaudoti pakrančių gyventojai, sumažindami bedarbystės lygį. Na, žodžiu, karuselė užsisuktų visu pajėgumu ir valstybė mokesčių surinktų ženkliai daugiau.

Dar labai dažnai diskutuojama apie tai, ar teisinga pagavus žuvį viename vandens telkinyje po to ją pervežti į kitą vietą, kur jinai saugiai gyvena. Aišku kalbama apie karpius. Vieningos nuomonės čia nėra ir negali būti. Plačiąja prasme tai yra blogai, bet tai gal šiek tiek geriau, nei karpį paskersti. Šiuo laikotarpiu, kai beveik visos pagautos žuvys suvalgomos, tai karpių pervežimas turi kažkiek naudos, juolab, kad saugiose vietose jie yra gaudomi ir vėl paleidžiami atgal į vandenį ir tuo formuojamas teisingas požiūris į žūklę. Bet tai tik vienas didelis pliusas, o minusų įžvelgiu daugiau: galimybė atsivežti ligų, galimybės iš karpininkų atėmimas pagauti žuvį ištuštintuose telkiniuose, na ir žinoma to vaikio, kuris tupi krūmuose ir stebi galingo dėdės veiksmus, blogo požiūrio formavimas.

Mėgėjiškos žūklės taisyklėse nėra punkto, apginančio didžiuosius karpius. Tie karpiai, kurie dabar sveria apie 20 kilogramų, buvo įleisti dar tarybiniais metais, todėl jų mažai beliko. Kaip betraktuotum taisykles, pagavęs tokį karpį žvejys pagal dabartinius įstatymus jį gali pasiimti namo ir iškepti kaip ir bet kokią didelę užkibusią žuvį. Bet bėda tame, kad karpiai pas mus patys nesiveisia ir jam užaugti visi mokesčių mokėtojai skyrė pinigų, o pagaus žuvį tik vienas bei ją suvalgys nepasidalinęs su kitais. Mano manymu, reikėtų taisyklėse įvesti draudimą pasiimti karpius, sveriančius daugiau kaip 5 kilogramus, nes tai tikrai ne vaismedžiai, kurie kasmet duoda derlių. Na, o dideli žvejojami karpiai suteiks tik teigiamas emocijas.

Aš pats, kaip ir kiekvienas pradedantysis mokiausi kultūringai paleidinėti karpius atgal į vandenį. Atrodytų, kas čia tokio, pagavai, išmetei ir viskas. Ne viskas taip paprasta, nes nereikia užsimiršti, kad žuvis vandens gyventojas, o ne koks paukštis. Kai kurios žuvų rūšys aplamai labai greitai žūva sausumoje, na, o karpiai labai ištvermingi, kad ir 10 - 20 minučių prabuvę be vandens, vis viena po to atsigauna. Anksčiau žalio supratimo neturėjau, kaip teisingai visa ši procedūra atliekama, bet po truputėlį išmokau. Buvo visko, be „kliaksų“ rašyti niekas neišmoksta. Taigi, pirmiausiai pagavus žuvį ir pagriebus ją į graibštą, visada reikia stengtis padėti ją minkštai, tam yra skirtos specialios pagalvės, mūsuose dar vadinami „matais“. Prieš dedant žuvį ant mato rekomenduojama jį sušlapinti. Pasisėmus į kokį nors indą ežero vandens reikia pastoviai žuvį vilgyti. Po to seka maloniausia dalis - svėrimas ir fotosesija. Negalima žuvies kelti labai aukštai ir reikia stengtis, kad laikant rankose pirštai nelįstų į žiaunas. Kuo didesnė žuvis, tuo atsargiau reikia elgtis su ja. Čia kaip ir su žmonėmis - kol būname maži tai voliojamės, krintame ir velnias mūsų neima, o kai tik suaugame, kiekvienas trinktelėjimas būna labai skausmingas. Prieš paleidžiant žuvį, reikėtų kabliukų padarytas žaizdas patepti specialiu antiseptiku, nes dažniausiai visos ligos ir užkratai patenka per kraujuojančias vietas.

Ir vis dėl to, koks tas teisingas požiūris į žvejybą? Viskas labai paprasta, pasiskaitome mėgėjiškos žūklės taisykles ir elgiamės pagal jas. Žinoma, nieko pasaulyje nėra idealaus, kaip ir žūklės taisyklės, bet manau, kad visų mūsų pastangomis įmanoma ir čia kai ką pakeisti siekiant bendro tikslo. Šiuo metu tikrai neblogas kolektyvas taisykles apmąsto ir koreguoja. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pastaraisiais metais padaryta nemažai pataisų, saugančių mūsų visų šventus vandenis.