Tęsinys. Pirmą dalį galite rasi čia.

VIETINIAI
Su šypsena prisimenu bendravimą su Visagino žvejais – tikrai daug linksmų vakarų praleista prie lauželio belaukiant karpio. Jei atmintis nemeluoja, tik vienas ten per kelis metus sutiktas žvejys buvo lietuvis. Su visais kitais teko bendrauti rusiškai, atgaivinant seniai primirštas slaviškos kalbos žinias.

Vietiniai žvejodavo kas ką: buvo ir karpininkų, buvo ir plūdininkų ar spiningistų. Pirmais kartais jie į mus žiūrėjo piktai – kas savaitgalį atvažiuoja govėda vilniečių, susistato palapines, karpinius stovus, užima visą krantą ir vietiniams nebėra kur žvejot. Kadangi, kaip jau minėjau pirmojoje dalyje, kanalo ilgis nebuvo didelis, tai tas vietos trūkumas labai jautėsi ir vietiniams pykti tikrai buvo dėl ko. O kur dar mūsų pačių akibrokštai: tai mūsiškiui užkibęs karpis surenka vietinių valus, tai mes prišeriame per daug ir po to, pasak vietinių, savaitę žuvis soti būna. Ilgai atsiminsim istoriją, kai du susilažinę mūsiškiai bandė su meškere kanalą permest. O kitame krante kultūringai sėdėjo du vietiniai karpistai. „Kultūringai“ – ant kėdučių, per vidurį pasistatę plastmasinį staliuką, o ant staliuko – puslitrį su užkanda. O mūsiškių švinas net tik perskrido kanalą, bet ėmė ir nukrito tiesiai ant stalo...

Tačiau jau po dviejų metų išsivystė tiksliai kaip laikrodis veikianti  sistema: vietiniai karpininkai gaudo darbo dienų vakarais ir penktadieniais. Šeštadieniais krantas buvo paliekamas vilniečiams. Vilniečiai, savo ruožtu, savaitgalių dienomis meškeres laikydavo ištrauktas, kad netrukdytų vietiniams plūdininkams ir užsimesdavo tik temstant, kai pastarieji susipakuodavo savo mantą. Dar po metų konkurencija dėl vietos prasidėjau jau tarp Vilniaus, Utenos ar Kauno karpininkų. Ypač apsukrūs buvo Kauno gudručiai, kurie paskutiniais metais nuolatos suspėdavo vietas užsiimt, tik karpių iš tų vietų taip ir neištraukė...

Varžantis su vietiniais dėl vietos buvo keletas apsižodžiavimo „Važiuokit iš čia, čia mūsų kanalas“ atvejų. Tačiau labai greitai pykčiai peraugo į smalsumą – visiems knietėjo apžiūrėti karpinius stovus, pauostyti boilių, pasiklausyti mūsų pasakojimų ir pasidalinti savo patirtimi. Beveik visiems vietiniams mūsų karpinė įranga atrodė egzotiškai – dauguma jų gaudė teleskopais su inercinėm ritėm, retai kurie naudojo signalizatorius, o kukurūzus maudavo tiesiai ant kablio. Apie žūklę boiliais nebuvo net ir kalbų. Taigi, po vietinių priešiškumo prasidėjo draugiškumo etapas. Vyrai savaitgaliais net su šeimom į mus iš Visagino atvažiuodavo pažiūrėt! Jautėmės kaip muziejuje – aplink žmonės vaikšto, viską čiupinėja, žiūrinėja, klausinėja. O mes ne išdidūs – rodome sistemėles, pasakojame, dalinamės patirtimi. Taip „iš kelio išvedėme“ ne vieną vietinį karpininką ir jau po mėnesio ant kranto jie pasirodydavo su stovais, signalizatoriais, peidžeriais, dar vėliau prasidėjo karpiniai dome‘ai, gultai ir visi kiti karpiniai reikalai. O kiek mes jiems įrangos pirkdavome Vilniuje! Nežinau, ką veikė Visagino ar Ignalinos žūklės prekeiviai, tačiau kiekvieną savaitę važiuodami į kanalą veždavom gausybę karpinių prekių naujiesiems bičiuliams – jų parduotuvės karpininkais nesirūpino.

O ir mes iš vietinių daug sužinojome apie kanalą: kaip pagal orą atspėti, kada karpis ar kita žuvis ateis ir kaip ji elgsis kanale. Be to, daug sužinojome ir apie pačią atominę elektrinę, nes dauguma vietinių ten dirbo. Papasakojo ir apie reaktorius, ir apie saugumą, ir apie Černobylį bei gausybę kitų labai įdomių istorijų... Patikėkit, vyručiai, kartais plaukai šiaušdavosi klausant, kaip dar tarybiniais laikais jie padidintos radiacijos zonose per ilgai užsibūdavo...

O patys didžiausi ginčai su vietiniais kildavo tada, kai mes paleidinėdavome pagautą karpį. „Durneliai“ – lengviausias mūsų apibūdinimas, kurį nuolat iš jų girdėdavome. Sunku vietiniams žvejams, ypač vyresniems, buvo suvokti, kai tiek potencialių žuvies kotletų buvo paleidžiama atgal į laisvę...

KITOS ŽUVYS
Karpius pasilieku pabaigai, todėl pirmiausia papasakosiu apie kitas žuvis. O jų į kanalą suplaukdavo gausybė. Buvo keletas atvejų, kai visa pakrantė susirinkdavo į „pasitarimą“, nes niekas neatpažindavo, kokią čia žuvį pagavo kolega. Kad ir kokios žuvys susirinkdavo į kanalą, kovo-balandžio mėnesiais galiojo viena taisyklė – jos atplaukdavo naktimis. Ir tik aukšlės bei visiška smulkmė jau nuo kovo vidurio ir dienom sukiodavosi srovėje.

Kokios rūšies žuvys konkrečią naktį atplauks į kanalą atspėti buvo sunku. Aišku, kuojų bei plakių būreliai užplaukdavo beveik kasnakt. Retesni svečiai buvo karosai bei lynai, tačiau ir šios žuvys čia pasirodydavo dar ledui ežere nenutirpus. Smagiausias būdavo karšių atėjimas. Kiek pasakojo nardytojai, vaizdas po vandeniu nerealus – milžiniškas būrys nuo ežero pusės artėja tarsi vientisa siena. O kaip jie tada kibdavo... Iki nugriuvimo gali per visą naktį feederiu tūsyt 1-2 kg karšiokus!

Balandį paskui aukšles į kanalą susirinkdavo ešeriai. Gausiai jie ten puotaudavo, nes aukšlių kanale prisirinkdavo gausybė. Tada pakrantėse vienas kitas vietinis spiningistas atsirasdavo ir per kelias valandas kibirą ešerių prilupdavo. Tikrai nepagražinu – patys stebėdavom jų žūkles bei apžiūrėdavom laimikį. Kol vieni vietiniai gaudydavo aukšles medžiojančius ešerius, kiti tokiais pačiais kibirais lupdavo aukšles. Aukšlės buvo gaudomos labai specifines sistemėle, kuri šiek tiek panaši į stintinę: valo apačioje nemaža slyvutė, o aukščiau jos ant pagrindinio valo suraišioti 4-6 pavadėliai, virš kurių uždėta didelė plūdė. Plūdė niurkt, žvejys užkerta aukšlę, tačiau netraukia, laukia dar vieno niurktelėjimo. Dar kartą niurkt – vėl kerta. Ir taip pakerta tiek kartų, kiek yra kabliukų ir tik po to traukia – jei keletas žuvyčių ir atsipurtė, vis tiek ne vieną per kartą ištraukia...

Įdomiausia tai, kad skirtingai nuo ežerų, kanale gyvybė virdavo visą naktį. Net ir 3 nakties galėjai pagaut ir tą pačią aukšlę, ir plakiuką, ir kuojytę. Kai kuriomis naktimis tokioje vėlumoje kibimas būdavo net geresnis, nei vakare ar vidurnaktį! Todėl neretai naktimis, radę laisvą vietą, tarp mūsų įsitaisydavo naktiniai vietiniai „voblininkai“. Jie iki aušros ir pražvejodavo arba su dugnine, arba su plūde, prie kurios primontuota švieselė.

Rašau čia rašau, tačiau neįmanoma žodžiais nupasakoti tos unikalios naktinės žuvų sistemos bei jos produktyvumo. Manau net Nemune tokios žuvų įvairovės ne visada galima sutikti. Pavyzdžiui prieš tris metus kovo 2 dieną žvejodami su broliu per naktį pagavome 9 rūšių žuvies! Atvažiavom per pirmą rimtesnį atlydį, per daug nieko nesitikėdami. Užsimetėm po tris karpines meškeres ir, kadangi buvome vieni ant kranto, gerokai toliau paėjėję įsikūrėme su dviem feederiais. Masalui teturėjom musės lervų. Šėryklų ir sauso pašaro, savaime aišku, nebuvom pasiėmę. Sutemus pradėjo kibalioti aukšlės, po to, kaip visada sukruto plakiai ir kuojos. Tarp jų pasitaikė vienas kitas ešerys ir pūgžlys. Kuo labiau į naktį, tuo aktyviau kibo kuojos. Apie vidurnaktį mūsų aplankyti užsuko atominės apsaugos budėtojai, šaipydamiesi iš „benamių vilniečių“ ir tvirtindami, kad kanale dar žuvies nėra. Mes šypsojomės ir linksėjom galvom, nors ant tų pačių dzikelių jau buvom pagavę ir vieną kilograminį karosą. Vos tik jiems išvažiavus lyg susitarę pradėjo šokinėti abiejų feederių beždžionės... Va tada ir prasidėjo. Karšiai kibo be perstojo. Didesni, mažesni, tačiau ilgiau 5 minučių meškerės ant kuoliukų ramiai neišbūdavo. Apie antrą nakties mūsų žūklę karūnavo ant dzikelio užkibęs ungurys! Iš vietinių buvom girdėję, kad toks laimikis kartais ir čia pasitaiko, tačiau mums tai buvo tikras netikėtumas. Buvome taip įsitraukę į savo naktinę „voblinę“ žūklę, kad bala žino kiek laiko neatkreipėme dėmėsio į tolumoje rėkiantį karpinių meškerių signalizatorių. Na va, o dabar bėgte iki stovo – užkibo pirmas sezono karpis...

KARPIAI
Kai pirmą kartą atvažiavome į kanalą, bandėme pritaikyti visas turimas žinias apie karpių žūklę upėje. Kaip šiandien atsimenu: atvažiavom septyniese auštant net nenorėdami girdėti bičiulio iš Visagino tvirtinimo, kad karpiai į kanalą ateina tik temstant. Po žiemos taip išsiilgę atviro vandens buvom! Iš karto puolėm užsimetinėti meškeres, šaudyti į srovę molio ir sauso pašaro rutulius. Permetinėjom ir papildomai jaukinom kas kelias valandas, vis nerimdami – na kur tas karpis. O bičiulis iš Visagino ramiai sėdėjo, pasiruošęs, tačiau taip ir neužmetęs meškerių. Taip praėjo visa ilga diena. Iki vakaro jau buvom supylę visus pašarus į kanalą, o kanalas savo ruožtu tuos pašarus seniai išnešė į ežerą. Saulei leidžiantis mūsų, atvažiavėlių, viltys ėmė žlugti. Pavasariais karpis kimba tik dieną! Reiškia tuščiai tą dieną praleidom. Mūsų Visagino bičiulis gi atvirkščiai – sukruto, galų gale užsimetė meškeres ir patogiai įsitaisė savo kėdėje veidu į ežerą ir pasakė: „Žiūrėkit“. Visi padarėm tą patį – sužiurom į ežero platybes, kur tolumoje dar matėsi ledu po dienos žūklės keliaujantys žvejai.

Po kelių ar keliolikos minučių mūsų pamatytas vaizdas privertė išsižioti. Tolumoje, ežere, prieš kanalą pasimatė karpių šuoliai. Galingi, su pasitaškymais. Ir jie vis artėjo link kanalo. Vaizdas neįtikėtinas – tarsi delfinai karpiai atšokinėjo į kanalą. Protu buvo sunku suvokti ateinančio būrio dydį, tačiau tą vakarą matytų ir girdėtų šuolių nebuvo įmanoma suskaičiuoti. Kad jūs tai matytumėte... Kanale lyg plytas kas į vandenį mėtytų, ant krato – mes išžiotomis burnomis vėpsom ir žodžio pratart negalim... Viena bėda – signalizatoriai tyli. Tyli valandą, tyli dvi. Karpiai tebešokinėja, tarsi tyčiodamiesi iš mūsų. Permetinėjam meškeres, nuolat keičiam kukurūzus. Taip, taip, kukurūzus. Ir ne šutintus, o parduotuvinius, saldžius mišraininius. Visi vietiniai jais gaudo ir tik ant jų pagauna. Todėl mes čia neeksperimentuojam – vietiniai geriau už mus žino. Apie vidurnaktį puolame į visišką neviltį – karpiai turškiasi kaip aukšlės, o signalizatoriai tik kartas nuo karto pypteli, ir tai ko gero nuo žuvų prisilietimų prie valo. Pirmam nervai neišlaiko Meškai. Keikdamasis išsitraukia vieną meškerę, nutraukia nuo plauko kukurūzus ir uždeda persiko kvapo boilį. Mūsų, o ir vietinių, nuostabai, jau po 5 minučių ant tos meškerės ir užkibo pirmasis karpis! Dar po 10 minučių visų meškerės jau buvo permestos ant boilių! Kukurūzai gal ir buvo geras masalas, tačiau pasirodo ten NIEKAS iki mūsų net nebuvo bandęs gaudyt boiliais!

Daugiau tą naktį nieko nepagavom...

Per visus žūklės kanale metus mums ir liko paslaptis, kodėl atėjus tokiais gausybei karpių, užkibdavo tik vienas kitas. Ir su ichtiologais konsultavomės, ir patys gausybę teorijų išvedėm. Visos teorijos buvo skirtingos ir net kartais priešingos, tačiau visi sutarėm dėl vieno – kovo ir balandžio mėnesiais karpiai į kanalą ateidavo ne maitintis, o vedini kitokio instinkto. Gal neršto, gal noro pasišildyti šiltame vandenyje... Ir todėl jie net nereaguodavo į pašarus. O užkibdavo dažniausiai ant labiausiai kvepiančių boilių. Todėl nuolatos permetinėdami meškeres kiekvieną kartą keisdavom ir boilius. Jau pirmomis žūklėmis pavyko identifikuoti geriausiai karpius kanale viliojančius boilių kvapus. Nepamainomi buvo Richworth‘o slyva (Plum Royale) bei Tandem‘o persikas – ananasas. Kadangi boilius keisdavom vos ne kas valandą, sunaudojamų gaudominių boilių kiekiai buvo tikrai nemaži, todėl įsivaizduokit kaip siaubdavom visas Vilniaus parduotuves ieškodami šių dviejų kvapų. Juokingiausia tai, kad pardavėjų pažadas „Iki sezono pradžios turėsim“ mūsų netenkino, nes iki to sezono dar būdavo likę mėnuo ar du!

Pirmieji metai kanale praėjo susipažįstant su visiškai kitokiu karpių gaudymu. Milžiniška srovė, dažnai nunešanti net 5 uncijų švinus, nuolatiniai naktiniai permetimai, kas antras nutrūkęs karpis – tokia buvo kiekviena žūklė. Švinų kanale palikdavome dešimtimis – bala žino, kas ten tame dugne dėjosi, tačiau be nuostolių ir „zacepų“ retai pavykdavo pražvejoti. Tie kriauklėmis apaugę kliuviniai buvo pačiame kanalo viduryje, kur ir sukinėdavosi karpiai. Tik pavėluok pakirsti užkibusį karpį ir jis, pasroviui lėkdamas į ežerą jau ėmė ir užkabino valą už tokios „minos“. Nuostoliai ir neištrauktų karpių skaičiai, ypač pirmais metais, buvo didžiuliai. Tačiau palaipsniui identifikavome kliuvinių vietas bei išmokome traukiant karpį tarp jų laviruoti. Tačiau ir tada be atsarginių švinų ir sistemėlių retai išsiversdavom.

Karpiai užkibdavo visokiausių dydžių – nuo vos apžiojančių boilį iki solidžių „nioliktukų“. Tie mažieji apie save žinoti duodavo rečiau, bet iš proto yra išvarę ne vieną karpistą. Pypsi pusę nakties signalizatorius, nes ten aname gale mažas nupiepėlis boilio į burną susikišt nesugeba... O kaip pikta, kai randi tokį kilograminį tabaluojantį, kai meškerę išsitrauki. Tačiau dažniausiai pasitaikantys egzemplioriai, kaip ir ežeruose, buvo 10-12 kg karpiai. Visai smagu tokį įsikinkyti ir bėgioti kanalo krantu betraukiant, kai sniego iki kelių! Tačiau tarp tų „vidutiniokų“ tikrai sukiodavosi ne vienas ir ne du rekordiniai karpiai. Ne kartą teko tokių monstrų pasirodymus vandens paviršiuje stebėti prieš sutemstant. O ir užkibęs vienas toks buvo... Lygiai 20 minučių „ginčijomės“, kieno dabar eilė valą traukt. Nors per savo karjerą esu ištraukęs ir 18 kg karpį, patikėkit, savo jėga jis net negalėjo prilygti tai žuviai, kuri buvo aname valo gale! Ir visai negaila, kad po 20 minučių kovos atsitiko tai, kas atsitinka su visomis rekordinėmis žuvimis – ji ėmė ir nutrūko... Po to teko bendraut su žvejais verslininkais, kurie Drūkšiuose anksčiau tinklus statydavo – didžiausias jų pagautas karpis svėrė daugiau nei 30 kg!

Tie didieji karpiai daug pokštų kanalo karpininkams prikrėsdavo. Kadangi srovėje karpinių ričių stabdžiai neatlaisvinami taip, kaip ežeruose, pirmasis kibimo smūgis dažnai kliūdavo ir kitai įrangai: tai žiūrėk kieno nors meškerė jau skrenda į vandenį, tai karpinio stovo koja nulūžta arba visas stovas griūna į vandenį.

Po tokių naktinių žūklių gerokai pavargdavom – šiek tiek pasnaudi palapinėje ir jau eini boilių keisti arba tikrinti, kodėl čia per dažnai signalizatorius pypsi. Arba bėgi su graibštu padėti kuriam nors kitam karpistui. O traukiamas karpis aišku dar kelių meškerių valus užkabina. Painioji, permetinėji, vėl kur nors bėgi. Pakeli galvą – saulė jau teka. Pažiūri į ežerą – karpių šuoliai jau tolsta...

Mes savo žūkles kanale baigdavome balandžio pabaigoje. Prasidėjus sezonui ežeruose būdavom išsiilgę ramybės, ramaus miego gamtoje ir kitų tikrojo karpizmo teikiamų malonumų. Tačiau vietiniai karpistai kanale žvejodavo dar visą gegužės mėnesį, ir šis mėnuo visada būdavo produktyviausias. Tada ir jaukinimas suveikdavo, ir karpių kibimai pasidarydavo gerokai dažnesni.

* * *

Iš tikrųjų karpių žūklės sezonas Ignalinos atominės elektrinės šiltajame kanale pasibaigė ne ją uždarius 2009 metų gruodžio 31 dieną. Jau visą 2009 metų pavasarį į kanalą užplaukdavo tik nedideli, 5 kilogramų nesiekiantys karpiokai. Didieji šokinėdavo kanalo žiotyse, tačiau į jį taip ir neįplaukdavo. Meškos paslaugą mums, karpininkams, padarė povandenininkai. Per nardytojų forumus internete tų metų pradžioje labai greitai išplito informacija apie galimybę net žiemą panardyti šiltame vandenyje. Visi matėme, kaip staiga padaugėjo nardytojų. Dalis jų, savaime aišku, atvykdavo pasimėgauti povandenine žūkle. Todėl su kanalu atsitiko tai, kas atsitinka su visomi karpių lankomomis vietomis, kur pradeda nuolat sukinėtis povandenininkai – karpiai pradeda vengti ten lankytis. Vėlgi, sunku paaiškinti, kodėl taip atsitinka, tačiau ko gero stambus karpis, įpratęs po vandeniu nematyti didesnių už save gyvų sutvėrimų, pasijaučia tiesiog nesaugus...

Nuotraukose: Adziukas, Vlad, Meška, Eixo, Skautas, DJ, Sergej, Gintas, Blitz, ZeBigOne, Dzukeliz, Gintas, Kęstas, Evil.

evil