2005-01-14

Nubundu iš gilaus sapno. Tokio tikro ir aiškaus. Girdžiu kaip už lango ūžauja rudeninis vėjas, šaltas lapkričio lietus merkia vėsia žemę. O plikos medžių šakos lyg beginklės rankos tarsi pasidavusios rudens nelaisvėn linguoja į visas puses. Bandau prisiminti sapną: esu lyg žmogus amfibija, galintis gyventi po vandeniu. Man ten taip gera, net šilta, deguonies tiek daug – kvėpuoti taip lengva...

Jausmas – lyg Rojun patekęs būčiau. Esu lyg žuvis plaukiojanti vandenyje. Pajuntu srovę ir pasisuku į ją. Taip lengvai plaukiu prieš ją, pakylu į vandens paviršių, nusileidžiu kiek žemiau, ir dar žemiau prie pat dugno. Dugnas kietas, kur ne kur akmuo. Tada plaukimo greitį sumažinu ir prisispaudžiu kuo arčiau dugno. Čia taip tamsu, matosi tik koks pusmetris. Staiga krūpteliu, kažkas blyksteli prie pat manęs. Žinau, kad tai žuvies akis, tik kokios? Tamsoje pamatau galybę žybsinčių akių. Imu suprasti, jog tai vėgėlės. Begalė vėgėlių judančių prieš srovę ima supti mane ir įtraukia į savo kelionę. Jos taip stipriai mane suspaudžia, kad aš nebeturiu jėgų joms pasipriešinti, o jų visų žibančios akys mane stebi, jos ima spausti mano galvą, vytis apie rankas, jų slidi marmurinė oda liečia visą mano kūną ir man ima trūkti oro. Stengiuosi ištrūkti, tačiau mano rankos supančiotos didelių vėgėlių…
Vėl girdžiu kaip lietus barbena į mašinų stogus, į skardines palanges. Vėjo gūsiai lanksto medžius, šviesos stulpas ir tas linguoja. Prieš akis – tamsoje žybsinčios vėgėlių akys. Verčiuosi ant kito šono ir bandau užmigti. Tik akys kurį laiką šmėžuoja priešais, po to jos tolsta, gęsta ir galiausiai išnyksta.
Visą sekančią dieną bandau analizuoti praėjusios nakties sapną. Retai kada sapnas taip giliai lieka pasąmonėje. Galiausiai sužinau naujieną, kad ties Alytum kimba vėgėlės. Pradedu suprasti sapno reikšmę, ir galvoje užverda mintis – “Vėgėlių”. Šiuolaikinių technologijų dėka su bendraminčiais per keletą dienų sukuriamas visas savaitgalio išvykos į Dzūkiją planas. Šeštadienį po piet su gerų bičiulių kompanija riedam link Didžiosios upės. Didelėje TOYOTOS universalo bagažinėje pūpso kuprinės, kibirai, geras glėbys meškerių. Važiuojant vyrų kalbos sukasi apie žūklę, keiksnojami niekadėjai brakonieriai, planuojami nepagauti laimikiai. Privažiavus Daugus visų nuotaikos dar labiau pasitaiso. Ypač kai sužinoma, kad bičiulis Dzūkelis jau užėmęs geriausias vėgėlių buveines. Mašina nusileidžia duobėtu keliuku ir sustoja prie mums gerai pažįstamo mėlyno BMW. Meškerių neimdami nusileidžiame šlaitu prie vandens. Nemunas mus pasitinka kiek pakilęs, ramus ir paslaptingas. Pasiglebėsčiuojam su tik savaitę nematytu Dzūkeliu ir Žuvinu. Persimetame keliais žodžiais ir spirgėdami iš nekantrumo skubame užimti pozicijas ir mes. Visų mintys sukasi apie vėgėles, tas paslaptingas naktines žuvis. Labiausiai nerimsta Kalmaras. Suprantama – juk jam pirmoji tokia žūklė. Evil’as su Blitz’u užsiima savo pamėgtą vietą toliau nuo mūsų. Su didžiausiomis viltimis skraidiname švinus į Nemuno vandenį. Šviesu dar, niekas nekibs, tad prasideda lankymai vieni kitų, sveikinimai Saugaus garsiuoju “po pirmą”. Kibimo nėr, tad vyrai bendrauja, švenčia Kalmaro krikštynas (krikštatėvis – Evil). Ima temti – pats laikas tikrinti savo dugnines. Ištraukiu pirmą žuvį – delninė kuoja. Greit ir Dzūkelis kilbuku suvilioja nedidelę vėgėlę. Atsargiai atkabiname ir leidžiame į tinklelį. Taip taip, į tinklelį, nes ši žūklė man buvo tikslas prigaudyti vėgėlių ir jas gyvas parsivežus į Vilnių paleisti į nemažą pratekantį tvenkinį (šalia jo ruošiuosi gyventi). Ima šalti, šiugžda po kojomis apšerkšniję sausos žolės. Stiprus dzūkiškas gėrimas prideda lengvo svaigimo. Kibimo vis kaip nėr, taip nėr. Ištraukiu visai nedidukę vėgėlytę, užrijusi iki subinės. Gaila. Staiga, betikrinant eilinį kartą savo kotus, pasigirsta triukšmas, kalbos, juokas. Kalmaras išlupa kilograminę vėgėlę. Dabar jau nuotaika pakili, greit iškviečiamas fotografas Evil’as, vyksta fotosesija. Sulaukiam vidurnakčio ir prasideda. Kratosi viena meškerė, ir keliauja vėgėlė link kranto. Tikrinu kaip užsikabinusi. Deja. Kratosi kita, ši atkabinama gražiai. Kalmaras lupa dar vieną, ir man užkimba… Didžioji dalis marmurinių žuvų dėl savo prigimties greit įryti pasmerkia save pražūčiai.
Laikas neprailgsta, ir štai dvi valandos nakties. Atsitokėjęs imu galvoti, koks velnias neša vyrus kažkur prie upių, į miško glūdumą. Ne, kad gulėti prie mylimos moters šono, tai jie pasirenka tamsią šalčio draugiją. Čia kažkokia nenugalima jėga užvaldanti mūsų sveiką protą ir pavergianti mus savo vergijon. Pažvelgiu į dangų – pilna žybsinčių žvaigždžių. Kaip mano sapne. Tik čia tikrovė…
Kibimai jau kuris laikas dingo ir duodu komandą ruoštis namo. Imu apšarmojusius kotus. Pirštus greit pritraukia ričių ir meškerių metalinės dalys.
Pilnėja vėl mašinos bagažinė, saugiai įstatau didžiulį kibirą su trimis žvitriomis vėgėlėmis. Dedu į jas visas viltis, kad pasieks Vilnių sveikos ir gyvos. Atsisveikiname su Dzūkeliu ir pasileidžiame link namų. Kalbos, emocijos ir įspūdžiai trumpina kelią.
Štai Kalmaras, paskutinis keleivis, užtrenkia duris, o aš skubu su kibiru prie Neries. Didžiulę kelionę atlaikiusios žuvys suleidžiamos į skiaurę, o ši pamerkiama į upę. Vėl viliuosi, kad jos išgyvens kelias valandas likusios nakties.
Ryte randu vieną nebe tokią žvitrią, kiek jau suglebusią. Patirtas stresas jas, matyt, supykino, nes radau skiaurėje apvirškintų žuvyčių, naktinių sliekų. Greit jas vėl į kibirą ir netrukus aš jau stoviu prie paskutinio vėgėlių kelionės punkto. Tvenkinys apsitraukęs 1.5 cm leduku. Prie kranto išmušu skylę ir suleidžiu vėgėles. Mano džiugesiui dvi žuvys greit dingsta tamsioje gelmėje…

Drageris