Vėl gamta rodo savo kaprizus, tai pasninga ir pašąla, tuo pačiu žvejams suteikdama vilčių pradėti žūklę nuo ledo, tai kitą dieną vėl lietus nubraukia visą pradėtą darbą sukaustyti vandens telkinius ledu. Daugelis jau pabandėm pirmąjį ledą, vieni ganėtinai sėkmingai viliojo dryžuotuosius, kitiems tai nelabai sekėsi, o kiti ir visai nebuvo užlipę ant pirmojo ledo.

Atrodo, nors ir nedidelė ta mūsų Lietuva, tačiau štai Varėnos, Utenos, Ignalinos kraštuose žvejai gan drąsiai vaikščiojo ledu ir sėkmingai viliojo ešerius, o kai kas ir lydekas, vidurio Lietuvoje galėjai užlipti tik ant mažesniu vandens telkinių ar kokiose įlankose, o ir laimikis buvo mažesnis, kibo daugiausia tik maži dryžuotieji plėšrūnai, na, o pajūrio krašto žvejai net ir visai nematė ledo. Ten tokiu laiku dar sėkmingai galėjo gaudyti plūdine meškere kuojas. Kai kas dar vis bandė gaudyti vėgėles, girdėjosi ir sėkmingu žūklių, bet bendrai jaučiasi šių įdomių žuvų populiacijos mažėjimas. Gal todėl, kad suaktyvėjusi žūklė Kuršių mariose ir užtveriami vandens keliai šioms žuvims tinklais, o gal ir padidėjusi žvejų mėgėjų armija, daugelis kurių nekreipia dėmesio į jokias nustatytas žuvies pagavimo normas. Bet nedaugelis mūsų apie tai susimąstome, juk vėgėlės plaukia į nerštavietes, atlikti savo pareigos, o mes jas laisvai gaudome ir imame tiek, kiek sugebame pagauti, negalvodami apie tai, kokia žalą darome gamtai. Kai kitais metais žvejodami pagauname tik mažas vėgėlikes, stebimės, kodėl tik tokios neūžaugos kimba. Kodėl pykstame ir keikiame tuos „žvejus“ kurie gaudo į nerštavietes plaukiančias lašišas, o patys beatodairiškai žvejojame taip pat neršti plaukiančias vėgėles, ar tik todėl, kad to nedraudžia taisyklės? Pamąstykime apie tai, ar po kelių metų sugebėsime pagauti nors vieną vertą dėmesio žuvį...
Aišku, kad žūklė tai kaip koks azartinis žaidimas, kai sunku nesusivilioti geru laimikiu. Visi žinome, kad kai gerai kimba ir skiaurė jau pilna žuvies, vis tiek sustoti ir nebežvejoti nepaprastai sunku. Bet atviro vandens sezonu nesunku tą žuvį paleisti. O pažiūrėkime, kas vyksta žūklaujant nuo ledo... Ištraukiame mažą, dėmesio nevertą ešeriuką, kuris vos didesnis už avižėlę ir metame ant ledo, net nesusimąstydami - mums jis nereikalingas. Po tokių žūklių ant ledo matyti pilna tokių nedidelių žuvelių, kurios jau niekada neužaugs ir nepradžiugins žvejo... O juk nesunku įmesti tą žuvelę atgal į eketę.
Na, nesiimu aš čia auklėti visų žvejų, nesakau, kad paleistumėme visas žuvis, tik norėčiau, kad nors kartais susimąstytumėme apie tai, ką darome blogai, apie žalą mūsų gamtai. Na, o šalto oro manau mes vis tiek sulauksime, užsitrauks telkiniai ledu, sustos pailsėti ir upės ir ,mes, žvejai, vėl lipsime ant ledo, gręšime eketes, viliosim įvairiausią žuvį, džiaugsimės laimikiais, nusivilsime nesėkmingomis žūklėmis, bet ir toliau važiuosime žvejoti ten, kur atrodo jau sakėme niekada nebežvejosim nusivylę... Toliau tikėsimės ir lauksim savo svajonių laimikio. Svarbiausia nepamiršti, kad žūklė - tai poilsis ir laiko praleidimo būdas, o ne maisto medžioklė. Juk net ir nieko nepagavus galima puikiai praleisti laiką žūklėje ir patirti puikių emocijų.
Baigiasi jau šie metai, artėja šventės, palinkėčiau visiems žvejams, o daugiausia žvejokliams, gerų ateinančių metų, linksmų „meetų“, kurių manau, bus dar daug, gerų emocijų žūklėse, pamirškime visas nuoskaudas, būkime geresni vieni kitiems...
Su Šventėmis visus visus ir nei žvyno, nei uodegos!

Balčius