Kasdien vis aukščiau pakylanti saulė ir ilgėjančios dienos mums primena apie žiemos pabaigą ir artėjantį pavasarį. Juk vasaris – paskutinis žiemos mėnuo. Tiesa, kalendorinis. Vieniems žvejams jau rūpi atvirasis žūklės būdas, kitiems gi, dar norisi jausti ledą po kojomis. Tiek vieni, tiek kiti, priklausomai nuo gamtos užgaidų, vasario mėnesį gali džiaugtis visais žūklės teikiamais malonumais.

Apie žiemos mėnesius rašyti nelengva, tiesiog nėra labai ką. Rodos, žvejoji ir pagauni, bet dėl žiemai būdingo žvejybos būdo nėra kur išsiplėsti. Žvejybos panašios viena į kitą, skiriasi tik vandens telkiniai. Tai ne vasara, kai gali gaudyti įvairią žuvį įvairiais būdais. Ech… Bet žiema turi ir savo privalumų – vaikštai žuvims virš galvų ir leidi masalą po nosim. Tačiau jei žiema neskuba, visada gali upėje pažvejoti plūdine. Reikia tik rasti žuvų susitelkimo vietą.

Didžiąją dalį gruodžio mėnesių vis tik jau teko lipti ant ledo. Tiek ant ežerų, tiek ant upių. Kokios žuvys kimba žiemą, žinome visi. Tad kažkokių stebuklų gruodį neįvyksta. Nebent užkimba kokia retesnė žuvis arba nutinka kas nors įdomesnio.

Vis dažnesni lietūs, išskrendančių paukščių atsisveikinimo klyksmai primena atėjusį rudenį. O žvejui tai metas, kai jo mintys nepaliaujamai siunčia signalą – kur spiningas, kokį voblerį nusipirkti, kur važiuoti lydekų. Ir tai natūralu, nes spalis yra iš tų mėnesių, kai jos būna nusiteikusios aršiausiai, masalą griebia aktyviausiai, o užkibusios pademonstruoja didžiausią savo jėgą. Lašinių priaugti skuba ir taikiosios žuvys. Tačiau negali savęs apgauti –juk rupi lydekos labiausiai.

Šis mėnuo vienas produktyviausių. Gerai kibo visos žuvys. Kažkodėl rugsėjį sujuda didžiosios žuvys, ypač turinčios plėšrią prigimtį. Ir žvejoti dar malonu - nėra šalta, nestingsta pirštai rišant kabliukus. O jei dar bobų vasara...

Sakoma, kad rugpjūtis didžiųjų žuvų metas. Gal ir taip. Vasara jau persirito į paskutinį mėnesį, žuvys jau išneršusios, tad beliko joms pasirūpinti „priaugti svorio“. Naktys jau vėsta, trumpėja, o ir žvejams jau nereikia keltis nespėjus ir bluosto sudėti. Rugpjūtis visada džiugina sukilusiais ešeriais, aktyviu karšių kibimu, vis dažnėjančiais lydekų „išpuoliais“. Šio mėnesio dienos dienoraštyje išmargintos bene labiausiai, tad konkrečių dienų gal neminėsiu.

Daugelis klausia – ką žvejoti patį vidurvasarį? Dienomis nuo karščio net į lauką eiti nesinori, vanduo kaip arbata, kur čia kibs tos žuvys. Deja, pažįstant vandens telkinius galima kuo puikiausiai pažvejoti. Ir pagauti taip pat. Liepą būna, kai „sukyla” tam tikros žuvys. Jei birželį šamai beveik tylėjo, tai liepą, po neršto, jie sukrutina ūsus ir kaitina žvejų kraują. Tas pats ir apie karpius ar karšius ežeruose. Tik lydekos nutyla, sugula prie dugno ar į žoles sulenda, ir „dantis keičia”.

Artėjant paskutiniam pavasario mėnesiui jau beveik visi būna pramankštinę rankas kas plūdine, kas dugnine, o kas ir spiningu upėse. Gegužės mėnesį jau drąsiai galima planuoti išvykas prie ežerų, upių ar tvenkinių. Upėse vanduo būna nukritęs ir žuvų jau nebeblaško besikeičianti srovė, jos jau būna užėmusios vietas vasarojimui. Jau ir ežeruose bei tvenkiniuose pajaukinus galima sulaukti baltos žuvies. Na, o jei pavasaris buvo tais metais ankstyvas, tai ir lydekos neleidžia liūdėti spiningautojams.

  1. Balandis
  2. Kovas