Jurgis Gudauskas [evil]
Dažniausiai karpininkas

Esu vilnietis nuo pat gimimo. Ir dar karpininkas. Vasarą iškrapštyti mane nuo ežerų ar sodybos į Baltijos pajūrį vargu ar pavyks. Bet tik stoja šaltasis metas ir pradedu jausti jūros kvietimą. Ne menkių ar lašišų iš valties ar laivo. Tiesiog atsisėsti ant kranto ir užmetus surf‘us parymoti dieną ar naktį.

Todėl jau gerą mėnesį stebiu prognozes: kada čia savaitgaliui išpuls štilis arba vėjas nuo kranto, kad rymojimas prie surf‘ų būtų kuo romantiškesnis. O savaitgaliai visi kaip vienas – vėjas vakarų, gūsiai iki milijono metrų per sekundę... Na, o praeitą savaitę pasirodė vilties spindulėlis. Sinoptikai sekmadieniui po stiprių vakarų vėjų žadėjo saulę, pusdienio štilį ir nedidelį vakarų vėją likusią dienos dalį.

Pradėjau ruoštis. Draugų šiai kelionei rasti net nesitikėjau. Vieniems – plekšnė ne žuvis, kiti gi jau ruošėsi lipti ant pirmo ledo. Ir visai netikėtai šeštadienį nudžiugino Dzūkelio skambutis su klausimu „A tai mažu varom?“.

Su Dzūkeliu ir jo bičiuliu Eriku Kaune susitikome sekmadienį 5 ryto. Nuotaika kovinė – švintant jau turime būti Būtingėje užsimetę meškeres. Kelios valandos besišnekučiuojant tuščioje autostradoje prabėga greitai. Neramina tik automobilio termometras, lauke rodantis 10 laipsnių šalčio... Absurdas ir nesąmonė: meteo.lt rodo, kad paryčiais Palangoje bus -4, o jau po kelių valandų ir nulis. Kadangi dangus giedras, saulutėje tų -4 net nesijaus. Bet save raminame, kad gi prie jūros visada šilčiau ir pasišvilpiniuodami važiuojam toliau.

Kai prašvitus sustojame Būtingėje prie kopų, mašinos termometras neberodo -10. Jis rodo -13,5 šalčio! WTF??? Išlipę iš mašinos ir gavę pirmuosius “ylikinio” šalčio grybštelėjimus šiemet suprantame, kad sunku čia su surfine žvejyba bus. Nu bet gi kuo durniau, tuo geriau, ar ne? Guodžiam save, kad vis tiek po valandėlės kitos tas žadėtas pliusas turi ateiti. Tai jau pakentėsim.

Rikiuojamės padoriais atstumais ant kranto. Juk reikia apšaudyt visas duobeles, surasti, kur geriausiai kimba – ten ir susėsime visi. Vėjo nėra, tik jūra dar iš inercijos vakarykščio vėjo sukeltas bangas šiek tiek pumpuoja. Pirmą metimą su surf’u darau švelniai. Gal 60 metrų. Nejauku kažkaip prie tokio minuso apkrovinėti meškerykotį – juk gali triokštelt! Taip pat subtiliai meškeres sumėto ir Dzūkelis su  Eriku. Po poros minučių nusprendžiu, kad jau atšilo ir galiu mesti toliau nebijodamas sulaužyti koto. Bet va meškerę ištraukti sunku. Kitame gale jaučiu milžinišką pasipriešinimą! Vargais negalais, pumpuodamas, ištraukiu… bebrą. Bent taip milžinišką žolių kuokštą ant mano valo pavadino Dzūkelis. Toks pats rezultatas ir pas jį su Eriku – visa priekrantė privaryta žolių per visa metimo atstumą. Gražiausia... Nė vienam net į galvą nešovė, kad po stiprių vakarų vėjų taip jau būna su ta žole… Va tau ir jūrinės žūklės specialistai…

Bandome migruoti krantu – gal čia tik vienoje vietoje tas žolynas suneštas… Tačiau  visur tas pats rezultatas. Panašu, kad žvejyba baigsis dar neprasidėjus… Bet gi gaila blyn, 9 ryto, tiek kelio atminta, negi atgal važiuosi???

Telefonu gauname patarimą iš “čiabuvio” TIX’o: nuo Palangos tilto žvejojant žolės nebus. Pakuojamės meškeres, ssėdam į mašiną ir judam į Palangą. Mašina rodo ženklų atšilimą – jau tik 10 šalčio!

Ko gero, kol atvažiavome į Palangą dar labiau atšilo, nes kai su visom šmutkėm perėjome pusę Basanavičiaus gatvės ir tiltą, buvome šlapi :)

Ant tilto žvejų jau daug – dauguma nuo aušros. Į klausimą apie laimikius visi žvejai atsakydavo dviprasmiškai:  “Viena kita yra”. Dzūkelis žvejybai pasirinko standartinę vietą ties tilto viduriu. Mes su Eriku nupėdiname į patį tilto gala. Ten žvejas tik vienas. O man, męgstančiam gaudyti vienumoje, atrodė, kad savaitgaliniai vaikštinėtojai tinges iki tilto galo eit, todėl mažiau klausinėtojų ir žioplinėtojų bus.

Deja, pasirodo kiekvienas užlipęs ant Palangos tilto turi nueiti iki jo galo, sustoti ir pasidaryti selfį į abi puses. Aišku, abiejose pusėse vaizdas suprastėjęs, nes stovi du teletabiai su žieminiai žvejybiniais kostiumais ir meškerėmis, atvertomis į turėklus. Pasakysiu atvirai, aš jau po valandos nuo tilto norėjau  dumt kiek kojos neša… Žuvis nekibo, o klausinėtojai vedė iš proto: ką čia darot, o kokia žuvis kimba, o ar ne šalta, o gal turit žuvies parduot. Na taip, sutinku, visi turime teisę naudotis tiltu. Tačiau pavyzdžiui aš nė karto gyvenime neesu priėjęs prie nepažįstamo žmogaus, tarkime, ant suoliuko skaitančio laikraštį  ir nepaklausęs: “O ką čia darai? O ką šiandien laikraščiai rašo? Gal galėtum garsiai paskaityti?”. Prie Dzūkelio meškerių sniegas ant tilto kažkodėl buvo raudonas nuo kraujo. Gal naktį jaunimas santykius aiškinosi, o gal žvejys kokiam “klausinėtojui” neapsikentęs į nosį davė… Tai kiekvienas praeivis jautė pareigą prieiti prie Dzūkelio ir paklausti, iš kur čia kraujas???

Buvo gal pirma valanda popiet, kai su Eriku meškeres irgi persinešėm  į tilto vidurį, nes jo gale kibimų matėme, tačiau plekšnytės matyt per mažos, o mūsų kabliai ir porcijos – per dideli. Tiesa, tilto gale pagavau vieną arklinę stintą. Nu va, bent stintų sezoną atidaryt pavyko, jei su plekšnėm visai blogai…

Aplinkiniai žvejai plekšnes gaudė. Nors tuos rudus miniatiūrinius rutuliukus vargu ar galima plekšnėm vadinti. Apžiūrėjome jų sistemas – vyrai meta vos ne stintinius kabliukus, todėl kapeikytės ir kabinasi. O mes  trise ir toliau išdidžiai žvejojome su įprastom porcijom ant didelių kablių.

Liūdesys pasibaigė antrą valandą popiet, pradėjus pūsti stipresniam vėjui nuo jūros ir apsiniaukus. Pirmas rimtesnis kibimas pas mane ir iš karto tripletas. Plekšnės ne monstrinės, bet jau ir ne kapeikytės. Pradėjo kibti ir Dzūkeliui su Eriku. Linksmybė tesėsi valandą ir kibimą vėl kaip ranka nuėmė. Surankiojom po kelioliką plekšnių kiekvienas.

Na, o vakarinio kibimo taip ir nesulaukėme. Sutemus meškeres kartas nuo karto pabarbendavo kapeikinės plekšnikės. Nors oras atšilo taip, kad nuo tilto nutirpo visas sniegas, stiprėjantis vakarų vėjas ir nekibimas jau prieš 18 valandą mus nuginė nuo tilto srėbti karštos sriubos Basanavičiaus gatvėje.

Nežinau, ar šią išvyką galiu užskaityti 100%. Kompanionai smagūs, jūros šauksmas suvaldytas, o ir kelios žuvikės pagautos. Bet jau tas Palangos tiltas... Nuo šiol ant jo lipsiu tik selfį pasidaryti...