Praėjusiais metais apsileidau ir aptingau. Anksčiau būdavo taip – jei yra galimybė žvejot, važiuoju žvejot. Šiemet jau kitaip – jei yra galimybė žvejot, planuoju, planuoju ir vis tiek lieku namie. Kaip 2011 metų rudenį „pratinginiavau“ vėgėlių sezoną, taip pražiopsojau ir šiemetinį. Net į Nerį Vilniuj prie namų neišsiruošiau.

Toks pats likimas šiemet ištiko ir spiningavimą bei karšių žūklę. Po vieną nerezultatyvų bandymą padariau ir padėjau meškeres į šoną...

Žūklės sezoną 2012-aisias pradėjau tradiciškai, jau sausio 1 dieną, kai su keliais bičiuliais tiesiai iš Naujametinio vakarėlio išvažiavome į Smiltynę stintų. Išvažiavom paryčiais, su dainomis, šventai tikėdami, kad būsim vieninteliai durneliai, kurie tokią dieną žvejos. Pasirodo – pavėlavom. Pagrindinės vietos ant betono jau buvo užimtos tokių pačių švenčiančių žvejų. Į laisvus tarpelius sukaišioję savo feeder‘ius iki paskutinio kelto pasigavome po keliasdešimt stintų ir snūduriuodami grįžome atgal. Ko gero, ta sausio 1 diena buvo pirma ir paskutinė metų diena, kai stintos kibo taip prastai. Po to ir su feederiais, ir vėliau, ant ledo, žvejai stintas sėmė šimtais. Ko gero pamenate, kokia trumpa žiema buvo pernai. Kol aš, prisiklausęs apie nerealų stintų šniokštimą susiruošiau į Kuršių marias, ledus ėmė ir išnešė į jūrą...

Metų pradžioje, pirmiems ežerams pasidengus ledu žvejybinis alkis išvarė į storesnio ledo paieškas. Per pirmąją savižudišką žūklę nukentėjusių nebuvo, tačiau „kelnes išsikratyt“ visiems teko, nes vietom vaikščiojom ne ledu, o sniego plutele.

Nors nepasisekė su Kuršmarinėm stintom, tačiau ežerinių stintelių atsigaudyt spėjau. Rekordinių stintelių laimikių nesugaudžiau, tačiau kaip ir kasmet, mėgavausi sportiška ir azartiška mažųjų ežerinių agurkėlių medžiokle Asvejos ežere.

Poledinės žūklės sezoną uždarėm žvejodami baltą žuvį. Puikus poilsis ir gražus veidų įdegis tupint ant ledo šviečiant saulei +7 laipsnių temperatūroje. Šią smagią žūklę esu aprašęs straipsnyje „Paskutinio ledo karšiokai“.

Kovo pabaigoje tapome ko gero pirmasiais Lietuvoje, atidariusiais karpinės žūklės sezoną. Nepilna para nuo ledo nutirpimo ir du karpiai krante! Plačiau apie tai aprašiau straipsnyje „Pirmoji pavasarinė karpių žūklė“.

Gegužės mėnesį, sušilus laukiniams ežerams, ėmiau vykdyti dar žiemą užsibrėžtą planą – „atidaryti“ vieną labai nesvetingą laukinį ežerą Švenčionių rajone. Ežeras toks nesvetingas, neprieinamas ir neprivažiuojamas, kad net brakonieriai čia – reti svečiai. Tačiau būtent iš jų ir sužinojau apie didelius karpius, gyvenančius čia. Brakonierių informaciją patvirtino ir seni, dar tarybinių laikų, žuvinimo duomenys. Pirmas laukiantis darbas – rasti patogų krantą ežere, kuriame nėra priėjimų. Iš karto buvo aišku, kad automobilį teks palikti 200-300 metrų nuo kranto. Du kartus apėjau ežerą. Aišku, kartais nuo kranto reikėdavo atitolti 100 metrų, nes didžioji ežero dalis buvo apsupta pelkės ir raisto. Kai jau atrodydavo kad radau puikų krantą žūklei (užmetimui netrukdo medžiai, yra kur palapinę pastatyt ir iki mašinos nepilnas kilometras), išlįsdavo gausybė kliūčių: milijonas išvartų po vandeniu arba milžiniškas kiekis dumblo jau pakrantėje: žengus žingsnelį su bridkelnėmis gilyn smigdavau iki pažastų į smirdančią košę. Kuo piktenis ir nesvetingesnis ežeras rodėsi, tuo didesnis azartas mane apėmė. Vietą pavyko rasti tik antrą kartą apsilankius prie ežero. Vieta karpininkui tokia dėkinga, kad net susimąsčiau, ar čia tas pats ežeras: puiki aikštelė palapinei, kietas akmenuotas krantas, iki automobilio tik pora šimtų metrų... Ir svarbiausia, matosi, kad čia tikrai paskutinius 5 metus niekas nežvejojo! Deja, viskas gerai būti negali – ne veltui ežeras toks priešiškas ir nesvetingas... Tik pasiėmęs markerį ir prašukavęs dugną ir gylius supratau, kad šansų pavasarį ar vasaros pradžioje pagauti karpį čia labai nedaug. Jei visame ežere vidutinis gylis tesiekė 1,5 metro, tai iš mano vietos atsidarantis ežero plotas buvo 6-7 metrų gylio. Status šlaitas prasidėjo jau po kojom, todėl gaudyti mažame pakrantės gylyje šansų irgi neturėjau. Taigi, situacija dviprasmiška (karpininkai mane supras): 50 hektarų puikių negilių ganyklų karpiams, kurie šildysis ir maitinsis iki vasaros vidurio, o aš privalau žvejoti giliausioje ežero vietoje... Kadangi masalų užtempinėjimo valtimi galimybę šitame ežere buvau principingai atmetęs, nusprendžiau „pramušti“ ežerą savo užsispyrimu.

Užsispyrimas buvo tikrai didelis ir, sveikintinas arba išjuoktinas: 7 savaitgaliai arba 14 parų žvejybos... tuščiai... Kartas nuo karto girdėdavau šokinėjant karpius sekliojoje ežero dalyje, tačiau taip ir nesulaukiau jų atkeliaujant į mano pusę... Pradžioje didžiavausi savo užsispyrimu, o po to nuvažiavo stogas...

Natūralu, kad po tiek „sausų žūklių“ reikėjo reabilitacijos. Buvo pats vidurvasaris, todėl artėjo dar viena kasmetinė tradicinė žūklė – Eixo gimtadienis ant karpinio ežero kranto. Šiemet vėl pasirinkome Druskininkų Ilgį. Deja, ko gero per ilgą „susilaikymą“ buvau praradęs visas karpininko kompetencijas, nes nesugebėjau pagauti ir ten... Nors ir kitiems gimtadienio dalyviams sekėsi ne per geriausiai – kas pagavo 1, kas 2 žuvis.

To jau buvo per daug… Po savaitės kovingai nusitekę vėl grįžome į Ilgį. Ir užtaikėm ant reginio, kurio nei buvom mate anksčiau, nei kada nors dar matysime. Visi Ilgio karpiai ir amūrai buvo iškilę į ežero paviršių. Nė vienos bangelės ežere ir kur pažvelgsi, visur karpių nugaros! Šimtai milžiniškų žuvų šildėsi paviršiuje ramiai dreifuodamos ir visiškai nereaguodamos net į besimaudančius poilsiautojus. Karpių paviršiuje buvo tiek daug, kad beveik kiekvieną kartą permetinėjant meškeres pataikydavom švinu karpiui į nugarą! Taip, jau pirmu metimu, į karpio nugarą sulaužiau ZIG sistemos plūdę... Karpiai nekreipė dėmesio ne tik į mūsų masalus ant dugno, tačiau ignoravo ir ZIG‘ų pagalba pakeltas boilių, vapsvų ir kitas imitacijas...

Pusę dienos praeksperimentavę tuščiai sugalvojome saliamonišką sprendimą. Iš savo krepšių išsitraukėme visus turimų pop up boilių indelius ir išsitraukę po vieną su kobromis sumėtėme į patį karpių susibūrimą. Karpiai ignoravo visus kvapus, tarsi paviršiuje niekas neplaukiotų. Visus, išskyrus vieną... Per kelias akimirkas mūsų ZIG sistemos buvo „apginkluotos“ to kvapo boiliais ir, dar po valandėlės, kibimai prasidėjo!

Antrojoje vasaros pusėje ir rudenį į savo „nesvetingą“ ežerą valios grįžti nebeturėjau ir mėgavausi karpių žūkle per daug metų patikrintuose ežeruose.

Rugpjūčio mėnesį su keliais karpininkais iš Lietuvos kraunamės karpinę mantą į automobilius ir patraukiame į Prancūziją. Kartu su puikiu karpininku Alfredu iš Anglijos savaitei išsinuomavome labai gražų karpinį ežerą Labyrinth. Kovinė karpininko dvasia, užvaldžiusi dar gerokai prieš kelionę, išblėsta pamačius ežerą. Visas nuostabu: puiki gamta, jaukūs sektoriai, nuostabus oras. Bet jau žolių ežere... 2 valandas net ne su markeriu, o su paprastu švinuku ieškojau bent mažiausio švaraus plotelio. Va čia iššūkis! Po paros tuščio gaudymo 30 cm skersmens žolių langeliuose nusprendžiu žvejoti prie priešingo kranto. Iki ten – 80 metrų. Anas krantas “pasislėpęs” po nukarusių medžių šakom, todėl užmetimo tikslumas turi būti juvelyriškas: metras per toli – šakose ore, metras per arti – žolėse vandeny. Jaukinimas irgi smagus – su kibiriuku tenka du kartus per dieną kulniuoti į priešingą įlankos krantą, tyliai brautis per spygliuotų krūmų bruzgynus bei baidyti laukinius triušius ir iš ten lesinti karpius.

Tačiau ši taktika iš karto duoda rezultatą – po kelių valandų pirmas kibimas. “Intymiai” karpio traukti nepavyksta –visi bičiuliai iš kaimyninių sektorių susirenka į veiksmo vietą. O veiksmas vyksta netrumpai – parsitraukti karpį per 80 metrų žolių juostą ne taip jau lengva... Draugai ir kėdę pasiūlo, ir viskio 50 g įpila, kad nenuobodžiaučiau ir nesikarščiuočiau belaukdamas, kol karpis išlįs iš eilinio žolių kuokšto. Galų gale be rimtesnės pagalbos išsiversti nepavyksta – jau visai netoli kranto karpiui mirtinai įlindus į žoles Eixo neria painioti valo. Galų gale ir karpis, ir Eixo krante. Laimės pilmo kelnės – pirmasis mano ne Lietuvoje pagautas karpis! Nors nėra labai didelis, tik 11 kg, tačiau išstrateguotis ir išmąstytas. Tai buvo mano vienintelis laimikis per 4 dienas... Turėjau dar vieną kibimą, ir po ilgos kovos su gerokai didesne žuvimi tose pačiose žolėse nutrūko valas... Sėdu į traukinį ir išvažiuoju pasižmonėti į Paryžių, palikdamas draugus dar kelioms dienoms karpiauti. Aišku, tada ir prasideda didysis karpių „žoras“ – netoliese sėdėjęs ZeBigOne per kelias likusias dienas ištraukė apie dešimt gražuolių karpių... O aš grauždamas nagus sėdėjau Eifelio bokšte, skaičiau draugų žinutes ir vėpsojau į apačioje esantį parko tvenkinį, kur išdidžiai iškišę nugaras šildėsi karpiai...

Rudeniop šniukštinėdamas ir klausinėdamas atkapsčiau dar vieną įdomų ežerą Ignalinos rajone, kur, pasak vietinių žvejų, apstu 10 kg ir daugiau sveriančių amūrų. Iššūkis mestas – pusdienis tyrinėjant naujojo ežero pakrantes, savaitė skaitinėjant internete rusų patarimus apie amūrų žūklę ir kelios dienos jaukinimo tipinės amūrų ganyklos pakraštyje. Ežeras gana laukinis, todėl boilių nei jaukinimui, nei gaudymui nenaudosiu – vien kukurūzai ir lubinai. Pirmoji žūklė išpuola labai trumpa – žvejosiu nepilną parą. Praėjus kelioms valandoms po užmetimo beždžionė staigiai pakyla iki viršaus ir sustoja. Paknopstom lekiu link meškerių – juk tai tipinis amūro kibimas! Pakertu. Jau traukdamas suprantu, kad kažkas ne taip... 3,2 kg karšis... Laimikis įspūdingas, tačiau šiandien jis – nepageidaujamas svečias. Tai buvo pirmas, ir paskutinis tos žūklės laimikis.

Kitą savaitgalį vieną meškerę metu ant boilio – po vandeniu žolių daug, todėl gal amūrui reikia kokio nors delikateso? Kibimo ilgai laukti netenka – valas iš ritės vyniojasi be perstojo. Deja, ir šį kartą laimikis ne tas, kurio tikėjausi – 10 kg karpis graibšte. Kažkaip vėl ne pagal programą. Temstant prisistato du čiabuviai, aiškiai rodydami nepasitenkinimą mano buvimu. Apsikeitę keliomis nemaloniomis frazėmis išsiaiškiname: jie brakonieriai, kurie nori statyti tinklus, o aš – žvejys, kuris turi telefoną ir gali paskambinti ne tik gamtos apsaugai, tačiau ir bičiuliams, kurie mėgsta daužyti tiek brakonierių veidus, tiek jų mašinų langus. Vyrukai aprimsta, susėdam pašnekėt. Labiausiai jie nusteba išgirdę, kad aš čia gaudau karpius – aiškinti ir pasakoti jiems nieko nereikia, juk pagal meškeres ir taip viskas matosi. Dar labiau nustembu aš, kai išgirstu iš jų, kad čia karpių nėra ir čia verta gaudyti tik amūrus, kurie čia jau pasitaiko net 15 kg... Wtf???

Santykių aiškinimąsi su šiuo ežeru tenka palikti kitiems metams – su geriausiais Lietuvos karpininkais išvažiuojame į Rumuniją dalyvauti Pasaulio karpių gaudymo čempionate. Kaip mums sekėsi, esu detaliai aprašęs reportažuose iš čempionato:

• 2012 metų pasaulio karpių gaudymo čempionatas, Rumunija. Prologas.
• 2012 metų pasaulio karpių gaudymo čempionatas, Rumunija. Poilsio diena.
• 2012 metų pasaulio karpių gaudymo čempionatas, Rumunija. Pirmoji diena.
• 2012 metų pasaulio karpių gaudymo čempionatas, Rumunija. Antra diena.
• 2012 metų pasaulio karpių gaudymo čempionatas, Rumunija. Trečia diena.
• 2012 metų pasaulio karpių gaudymo čempionatas, Rumunija. Ketvirta diena.

Sugrįžęs iš Rumunijos iš karto pasineriu į žvejybines linksmybes – kasmetinį Žvejoklių meet‘ą „Metelys 2012“. Labai rimtai ruošiuose Metelio spiningavimo varžyboms – ne tiek dėl prizų, kiek dėl galimybės pirmą ir, ko gero paskutinį kartą šiemet kokybiškai paspiningauti. Deja, per 20 žvejų, dalyvavusių varžybose, buvo pagautos tik 2 ar 3 lydekos ir keli ešeriai... Eilinį kartą žvejybinis planas neįgyvendintas... Tačiau nekibą kompensuoja pasisėdėjimas su senais Žvejoklių bičiuliais. Plačiau apie 2012-ųjų Metelio meet‘ą galite paskaityti čia.

Vėlyvojo rudenio žvejybiniai planai kuo toliau, tuo labiau griuvo: pražiopsojau vienintelį savaitgalį be vėjo, kai galėjau pažvejoti plekšnes Baltijos jūroje. Pramiegojau vėgėlių sezoną ir netikėdamas, kad taip greit ateis žiema, per ilgai atidėliojau stintų žūklę Smiltynėje...

Per šias Kalėdas daviau sau pažadą: „Kai tik bus menkiausia galimybė pažvejoti, netinginiausiu ir išnaudosiu ją 101%”.

Pažadą tęsiu neilgai trukęs – gruodžio 29 dieną su krūva gerų draugų kabarojamės ant Ignalinos ežero ledo. Tuoj kai driosktelsim su vėliavėlėm, skrituliais, avižėlėm, visos metų nesėkmės bus pamirštos! Pirmos 5 minutės nuteikia labai pesimistiškai – dar visai prietemoje pastatytas bičiulio skritulys jam padovanoja 3 kg lydeką. Kitiems vėliavėlės irgi šaudo, tačiau dauguma kibimų tušti. Iki popietės septyniese pagauname 5 lydekas iš 20-25 kibimų. Laimikių nedaug, tačiau bėgioti tenka nemažai! Po pietų nustoja kibti ne tik lydekos, bet ir smulkios kuojytės bei ešeriukai. Tačiau net aš, pagavęs tik 600 g lydekioką, jau neliūdžiu – gera kompanija, šaunus oras, šašlykas ant ledo padeda užsmiršti visas praėjusių metų nekibas ir nesėkmes...

O šiais metais tikrai dažniau susitiksime prie vandens! Pažadu ;)