Nubundu šeštadienio rytą, žvilgt pro langą – ogi prisnigo. Taip, pagalvoju sau, vėl žiema savo įrankius ruošia. Na ir tegu, nieko nepadarysi – tokia gamtos tvarka. Nejučia suprantu, kad greit Naujieji. Reiškia baigiasi šie metai. Mintimis „perbėgu“ per praėjusius, įvertinu žvejybinius pasiekimus – ne kaži kas. Vienintelis vertas dėmesio egzempliorius – Nemuno šamas, kuris dar kartą patvirtino mano spėjimus, kad Nemunas – tai upė, kuri savo turtais tikrai gali nustebinti žveją.
Kantrybė ir užsispyrimas – bene pagrindinis sėkmės garantas. Nepasisekė vieną kartą – kitą pasiseks, kitą nesisekė – dar kitą pasiseks. Ir iš tiesų – būna, kad ir pasiseka.
Kaip ir su lydekom – na niekaip nepavykdavo pakelt kartelės virš 3,5 kg ribos. Besibaigiant praėjusiems metams spėjau užlipt ant ledo ir sumušt lydekos rekordą – 5,1 kg.
Sample Image
Šiems prasidedant dar užlipęs buvau ant ledo, bet rezultatai tradiciniai – ešeriukai , kuojytės ir kita smulkmė. Pavasarėjant dar vis bandžiau Neries vėgėlių ieškot, naujų vietų kaip ir užtikau, tačiau rezultatai kuklūs.
Šis pavasaris kaip niekad buvo labai kuklus pavasarinių lydekų atžvilgiu. Net sarmata sakyt, bet pavyko ištraukti tik vieną lydeką apie kg svorio. Tarp nesėkmingų lydekų gaudymų savo ruožtu tikrinau ir tėtušį Nemuną. Nieko įpatingo - atsitiktinis karšis, viena kita upei būdinga žuvis.
Sample Image

Įsibėgėjus vasarai pasakiau sau – gaudysiu šamą. Taip ir nutiko – gaudžiau ir pagavau. Matyt buvau reikiamu metu reikiamoje vietoje – aplink sukosi vasariniai lietaus debesys su griaustiniu ir buvo... didelis noras susikauti su šamu. Įdomu, kad šamas sisiviliojo 7-8 cm kilbuku. Kova tikrai įdomi buvo – niekur toli nebėgo, sukosi rate 10 metrų spinduliu kol nuvargo. Beje, tai didžiausi mano žuvis – 8,6 kg.
Sample Image


Mėginau ir toliau pagauti šamą. Ir progą turėjau. Deja, kol miegojau , mano „didžioji“ žuvis išvyniojusi visa šimtą metrų valo nusitraukė. Tiek apie vasaros upių didžiąsias.
Gaudžiau ir karšius Baltuose Lakajuose. Visko buvo – ir karšių gražių ir kuojų „smetanskų“, ir pustuščiam teko gryžt. Kaip dažniausiai nutinka – didžiosios nutrūksta, išsprūsta ar kitaip pabėga. Taip ir man nutiko – ištraukiau apie 2,5 kg plačiašonį karšį, kelis mažesnius. Bet ėmė ir atsirišęs tinkliukas nuskendo į 8 metrus. Visa laimė, kad vanduo kaip krištolas - bent tinkliuką išsitraukiau.
Rudenį vėl ėmiausi spiningo. Juolab, kad ir įranga apsirūpinta – įsigijau echolotą, o bičiulis - normalią valtį su elekrtiniu varikliu. Drįsiu pasakyti, kad echolotas nepadeda sugauti žuvies daugiau, bet padeda ją rasti, arba rasti dugno kritimą, kur ji laikosi. Super daiktas. Taigi, apsiginklave minėta įranga nutarėm toli nevažinėti, o patikrinti netoli Vilniaus esančius ežerus. Taip echoloto pagalba pavyko rasti „rezultatyvias“ vietas, ir net pagauti vieną didesnę lydeką. Tai nebuvo rekordinė, bet graži – 4,6 kg dantytoji.
Atėjus rudeniui kaip reikiant susergu „vėgėlizmu“. Kadangi vaistų nėra, tenka gydytis kaip išmanai. Taigi, sėdžiu vakarais prie Neries ir laukiu išganingojo skambučio. Ne mobilaus aišku :). Šiemet „skambino“ gan dažnai ir gražios „marmurinės“
Sample Image

Rekordų sumušt šiemet nepavyko, vyravo dyžiai nuo 500 iki 800 gramų. Sezono pradžioje dar taikydavosi visiškai „tuščių“ – be jokio kibimo vakarų, tačiau kuo toliau, tuo tokių tuščių žvejybų mažėjo ir į pabaigą kiekviena vėgėlių žūklė buvo rezultatyvi. Apibendrinant rezultatai tokie: vėgėlių žūklių buvo 18, pagauta 19 vnt., dar 7 žūklės buvo be kibimu. Ledo sulaukiau, net lydekas gaudžiau. Rezultate trys kilograminės. Tiek šiais metais įspūdžių.

Drageris