Į pabaigą eina šių metų atviro vandens žūklės sezonas, todėl trumpai norėčiau apžvelgti pasiekimus žūklėje, nors kažko labai įspūdingo šiais metais ir nenutiko. Bet viskas iš eilės...
Kaip jau tapo mums įprasta, pirmosioms pavasario žūklėms vykstame į Nemuno žemupio upę Veržę. Keletą metų iš eilės, pavasarį ten puikiai kimba kuojos, plakiai, pasitaiko ir vienas kitas karšiokas. Pirmoji šių metų žūklė ten, buvo ne itin sėkminga, pagrinde dėl aukšto vandens. Nors kiekvieną pavasarį atvažiavę ten, randame aplink užlietus laukus, pilną vagą vandens, bet šiais metais Veržė mus pasitiko itin aukštu vandens lygiu, net iki pat tiltelio viršaus, ko dar nesam matę.
Žvejų taip pat sutikom nemažai, o jie gaudė.... stintas. Na, jas gaudyt mes nebuvom pasiruošę, todėl pradžiai ėmėmės jau įprastos žūklės, bandėme suviliot „baltą žuvį“. Sekėsi sunkiai, vos keletą nedidelių plakių ir kuojų pavyko tuomet pagauti, o ir vėliau perdarytos meškerių sistemos stintoms gerų rezultatų nedavė, išvada - „baltai žuviai“ per anksti. Praėjus vos savaitei, vėl važiavome į Veržę su viltim, kad vandens lygis bus kažkiek mažesnis. Atvažiavę randame stipriai pasikeitusį vaizdelį - vanduo gerokai sėdęs, jau ir priėjimai iki mūsų jau pamėgtų vietų įmanomi, nors gylis žūklės vietoje ir nemažas, apie 5-6 metrus. Taigi, traukiam savo ilgas meškeres, jaukinam ir žūklė prasideda. Puikiai kimba plakiai, kuojos, karšiokai, beveik kiekvienu plūdės pravedimu kibimas, srovė minimali.
Tikrai puikiai praleidom laiką, po žūklės nuo ledo, rankos truputi atpratusios ir pavargsta nuo ilgos meškerės laikymo, tačiau tas nuovargis tikrai malonus. Dar porą savaitgalių aplankom ta pačią vietą, rezultatai puikūs. Veržė, kaip ir visada, leido pasidžiaugt mums pirmosiom pavasarinėm žūklėm.
Pavasaris įsibėgėja, orai vis darosi šiltesni, baigiasi draudimas žvejoti lydekas ir, kaip ir visi tokiu laiku, imamės spiningų. Aplankėme Nemuną, ten žvejojome dugninėmis ir spiningais.
Pavyko pagaut keletą pavasarinių karšių.
Bet dėl dar aukšto vandens Nemune, žūklė spiningu nelabai pavyko, todėl bičiulis pasiūlė važiuot į ežerą, kurį jis atsitiktinai atrado. Ten per pora valandų pavyko pagaut neblogų lydekų ir mintyse užfiksuojame šitą ežerą ateičiai. Po to dar keletą kartų ten apsilankėme bet rezultatai nepateisino mūsų lūkesčių.
Vasara atėjo greitai, tačiau visos mūsų viltys sėkmingai pažvejot Nemune žlugo. Upėje neįprastai aukštas vanduo, todėl žvejojau plūdinę aplinkiniuose vandens telkiniuose. Na, rezultatai buvo įvairūs, bet visada kažką pavyko pagaut. Bubių telkinyje (Šiaulių jūra) neblogai kibo karšiokai, tiesa nedideli, 200-500 g. Tačiau viena žūklė, įsimins ilgam... Suplanavę už poros dienų važiuot į Nemuną, rimtai žūklei, dieną prieš tai, nusprendžiame, šiaip sau, nuvažiuot į tokį netoliese esantį ežerą, pamiklint ranką spiningu. Žūklės pradžia nieko gero nežadėjo, tuščiai raižėme ežerą guminukais ir kitais masalais, bet neskaitant vieno nedidelio ešeriuko, kibimu nebuvo, o dar ir vėjas pakilo, pradėjo lynoti... Nuotaika ne pati geriausia, bet vis keičiam masalus, bandom laimę. Ir štai, man mestelėjus sukrę link atviro nuo žolių vandens, pirmas rimtesnis kibimas, bet prisitraukęs arčiau, pamatau, kad tai ešerys. Gaila, tada pagalvojau, kad ne lydeka. Kabinu apie 400 g. ešerį ant „kukano“ ir vėl metu link tos pačios pusės, pora ritės sūkių ir vėl kibimas! Vėl toks pat ešerys, vėl kabinų ant „kukano“. Kartu žvejojęs Duba sunerimsta: „Ant ko?“ Parodau sukrę ir vėl užmetu... Vėl kibimas! Na čia ir prasidėjo... Kiekvienu metimu sekė kibimas... Traukėm didžiulius ešerius nieko nesuprasdami, žiūrėdami abu vienas į kita kažkokiom kvailom akim ir taip tęsėsi apie valandą! Po kokios valandos, jau juntame stiproka nuovargį riešuose, o ir valties dugnas nejučiom užsipildė didžiuliais ešeriais. O žuvis, nesiliauja kibusi, jau ne kas kiekvieną metimą, bet kas trečią - penktą metimą vis užkimba. Nutariam parūkyt, pailsėt ir apmąstyt kas vyksta, nes iki tol, žvejojome užburti kažkokio nerealaus kibimo. Pamatę, kiek pagavome, nusprendėme baigti žūklę, nes žuvies tikrai jau „per akis“. Tokios žvejybos neesame turėję ir nelabai tikiu, kad dar kada nors turėsime, nors kaip sakoma, viltis......
Namo važiavome beveik tylėdami, nes trūko žodžių visoms emocijoms išreikšti. Na, o kitą rytą išvažiavome planuotai „rimtai“ žūklei į Nemuną, nors mintyse sukosi, kas gi gali būti rimčiau už praeitą ešerių žūklę. Nemunas pasitiko pakilusiu vandeniu (kaip ir visą šią vasarą), vėjuotu oru ir užsitraukusiu debesimis dangumi. Dugninės, spiningai ir plūdinės tą kartą beveik nedirbo, kibimas labai prastas, jaukai nedirbo, o dar ryte teko su rūbais išsimaudyt, netyčia paslydus ant takelio, kuris iš po lietingos nakties buvo kaip ledas. Bet kaip visada, tokias nesėkmingas žūkles pašviesina gera kompanija ir poilsis gamtoje.
Rudeniop, keletą kartų apsilankėme visų žvejų Eldoradu vadinamoje Skirvytėje. Taip, tai upė, kurioje visada gali pagauti savo svajonių žuvį. Nenuvylė ji ir mūsų, puikiai kibo dideli plakiai, kuojos, karšiai, pavyko pagaut dugnine meškere ir 1,5 kg lydeką.
Pabandėme pagaut žuvį ir Dubysoje, netoli Tytuvėnų. Vietos gražios, bet žvejot ten nesam bandę, todėl nusprendėme išbandyt laimę spiningais, nepagausim - nors pasigrožėsim puikiais gamtos vaizdais.
Be visų paminėtų žūklių, buvom dar daug kur, visų ir neišpasakosi, pagavom ir lydekų, ir ešerių, ir „baltos žuvies“, bet rekordinių egzempliorių suviliot nepavyko, kas teikia viltį ateičiai. Tiesa, dėl nepalankių oro sąlygų, daugelį savaitgalių teko praleist ir taip...
Dabar vėl planuojam jau kitų metų žūkles Nemuno žemupyje, kituose telkiniuose, apmąstom, kur nespėjome nuvykt, kur laukia mūsų svajonių žuvys.... Nors prieš tai, mūsų dar laukia poledinės žūklės malonumai ir staigmenos.
Balčius