2006 metų pradžia buvo visiškai kitokia nei šių metų - ledas jau džiugino žvejus. Tiesa, įspūdingais laimikiais žvejojant avižėle pasigirti negaliu: sprindiniai ir mažesni ešeriokai, nedidelės kuojos. Jau senokai turėjau nusipirkęs pora horizontalių blizgučių, tačiau normaliai jomis taip ir nepažvejojau - pritrūkdavo kantrybės.

Todėl vieną dieną nutariau pabandyti pažvejot jomis rimčiau, meškerėlių su avižėlėmis net neėmiau, kad pritrūkus kantrybės nekiltų pagundos imtis avižėlės. Nuvažiavau į tokį karjerą, net nelabai tikėdamas, jog pavyks kažką pagauti. Tačiau po kokios valandos ieškojimų ir darbo blizgute, jau praradus bet kokią viltį sulaukt kibimo, sargelis energingai sudrebėjo ir pakirtus pajutau gan solidžios žuvies smūgius. Nesunkiai ištraukiau ešerį, kuris svėrė 400 g. Pradžia yra ir netrukus sulaukiau dar vieno kibimo, ir dar vienas, lygiai toks pat ešerys, atsidūrė ant ledo. Tą dieną turėjau dar porą kibimų, tačiau žuvis atsikabino. Bet rezultatu vis tik buvau patenkintas ir atsirado pasitikėjimas šiais masalais. Per visą šį poledinės žūklės „balansyru“ sezoną, turėjau ir smagiu akimirkų ir nusivylimų. Pavyko pagaut gražių ešerių, kurie svėrė ir 600 g. Bet buvo ir taip, jog prisitraukus ešerį prie eketės, jis netilpdavo į ją. Galiausiai, per vieną žūklę, kurią pavadinčiau labai nesėkminga, buvau pakirtęs porą gražių ešerių, kurie pusiaukelei atsikabino, o vėliau sugebėjau nutraukt abi „Rapala“ blizgutes, įkirtęs jas į kliuvinius. Apsilankiau visuose miesto parduotuvėse, tačiau tokio modelio „Rapalos“ jau negavau pirkt. Nusipirkau kažką panašaus kitos firmos, tačiau per pora žūklių nieko nepagavau.

Teko pabandyt pažvejot ir žemupio krašte. Vieną kartą nusprendėme patikrint mūsų pavasarinės žūklės upę Veržę. Tačiau nieko įspūdingo ten nepagavom. Na, man pavyko pirmą kart pagauti 400 g meknę.

Kitą kart jau važiavom į Minija ties Sakučiais. Oras pasitaikė fantastiškas, o ir žūklę buvom labai patenkinti. Pagavom galybę gražių plakių, kuojų, o kai kas ir porą karšių. Tai buvo paskutinė mūsų poledinė žūklė, nes jau sekantį savaitgalį Minija buvo be ledo.

Kaip jau mums įprasta, pirmąją pavasarinę žūklę mes pradedame jau minėtoje Veržėje ir kaip visada ji mūsų nenuvylė. Puiki žūklė, begalė plakių ir kuojų, gerai praleistas laikas garantuotas.

Vėliau, prasidėjus lydekų sezonui, ėmėmės spiningų ir nepaleidome jų praktiškai visą sezoną. Labai įspūdingų lydekų nebuvo, bet kelios buvo vertos dėmesio. Mano didžiausia pagauta - 2,2 kg, o Dubos -3,8 kg lydekos.

Nemažai laiko šiais metais praleidome ir mūsų jau pamėgtuose Plaškiuose. Pavasarį ir vasarą žvejojom karšius dugninėmis meškerėmis, praktiškai visą vasarą puikiai gaudėsi plakiai ir kuojos.

Rudeniop teko sudalyvauti keliose spiningavimo varžybose, vienoje kurių Duba užėmė pirmąją vietą ir buvo apdovanotas labai vertingais prizais.
Prasidėjus pirmiems žiemos požymiams, pradėjom jau mąstyt ir ruoštis žūklei nuo ledo, susipakavome spiningus, valtis, tačiau lauktojo ledo taip ir nėra. Teko dar išsitraukt spiningus, pabandyt pažvejot, bet įspūdingesnių laimikių nebuvo.
Bandėme ir žūklę jūroje, Latvijoje ir Lietuvoje. Apie tas žūkles jau rašiau, todėl nebesikartosiu, paminėsiu tik tai, kad žūklė juroje tikrai įdomi ir visada norisi prie jos vėl sugrįžti.
Žvejojom dar ir plūdinėmis meškerėmis, kas labai nebūdingai tokiam metų laikui ir kuojos kibo visai neblogai. Kimba jos dar ir dabar upėse, nors jau sausio vidurys. Kažin ar koks žvejys atsimena tokius metus, jog visa gruodį, o jau ir pusę sausio mėnesio, galima būtų sėkmingai žvejot plūdine meškerę ir oras įšiltų iki 10 laipsniu.
Tai tiek trumpai apžvelgiau praėjusį sezoną, žinoma, visų žūklių nepaminėjau, nes jų buvo tikrai daug, taip pat ir emocijų buvo irgi daug, tik gaila, kad kol kas neteko užlipti ant ledo ir pajausti tą tokį malonų sargelio linktelėjimą ir žuvies spurdėjimą po ledu.

Balčius