Pavasaris
Pavasaris šiemet buvo gal kiek neįprastas tuo, kad buvo labai aukštas vandens lygis. Jei žuvim tai nėra blogai (galimybė gerai išneršti), tai mums, plūdinės meškerės žvejams, reikėjo taikytis prie šių sąlygų.
Sezoną tradiciškai pradedame visada nuo žemupio. Kai tik ištirpsta ledai didžiulės žvejų ordos iš įvairių Lietuvos kampelių patraukia ten. Pirmiausiai būna atakuojama Dreverna ir Klišupis. Šiais metais plūdinės meškerės sezoną pradėjome nuo ten balandžio 9 d. Gerai tai ar blogai spręsti nesiimu, bet tai, kad žvejai ten palieka kalnus šiukšlių, maisto atliekų, įvairių daiktu tai vienareikšmiška – blogai. Kita vertus ten būna didelė koncentracija žuvies ir ne vienam rūpėtų pabrakonieriauti. Tačiau per keletą metų ten žvejojant neteko matyti, kad kas žvejotų nusikalstamu būdu. Be to atvežama ne vienas maišas pašarų, paliekami dideli mokesčiai už žvejybą ir pan. Žvejojama ten mačais, boloninėm meškerėm ir teleskopiniais kotais.
Atslūgus pirmai pavasarinei bangai, mes persimetame į Rusnės salą. Tai būna pačiom paskutinėm balandžio dienom ar gegužės pradžioje. Tada jau pradedam žvejybą Skirvytės upėje. Meškerių, jaukų, masalų gama kuo plačiausia. Kaip ir pačių žuvų. Vieni žvejoja ant slieko, perliniu kruopų, kviečių, tešlos, kukurūzų, kiti su musės lervom, pinkais, uodo trūklio lervom ir dar dievai žino kuo. Čia sugaunami karšiai, ešeriai, kuojos, sazanai, plakiai, šapalai, ožkos ir eilė kitų žuvų. Nuo saulės blizga tiek mano, tiek kitų žvejų veidai. Vėjas ir saulė taip nugairina, kad pasidarai lyg koks indėnas. Saulė teka anksti, diena ilga, o stovint įsibridus vandenyje per dieną gauni didelę saulės spindulių dozę.
Pavasarį žuvys tikrai kimba puikiai ir jas sugauti nereikia ypatingo meno. Kartais net pajuokaujam. Jei žuvys taip kibtu visą sezoną, tai žvejas ne tobulėtų, o paprasčiausiai atbuktų, prarastų turimus įgūdžius. Deja, čia mano, eilinio žvejo – mėgėjo malonumai ir baigiasi. Atėjus gegužei prasideda ir sportinės žūklės varžybų maratonas. Tenka dalyvauti vienokio ar kitokio rango varžybose. Norisi patikrinti savo žinias ir jėgas tarpe geriausiu Lietuvos žvejų – „grandų“. Retas būna savaitgalis, kad galėtum ištaikyti pažvejoti savo malonumui. Nors kita vertus, kaip nesidžiaugti, kai į varžybas suvažiuoja tavo draugai, draugės iš visų Lietuvos vietovių. Ištisas būrys žvejų sportininkų tiksliai pagal nustatytą tvarkaraštį renkasi vienoje ar kitoje vietoje prie vandens telkinių. Gražiai išsirikiavę komandos kiek vėliau eina į savo žvejybos zoną ir bando įrodyti savo sugebėjimus prieš varžovus. Ar kepina saulė, ar lietus lyjant, ar pučia stiprus šiaurys, ar didžiulės bangos atakuoja tave, niekam tai nė motais. Tiek vyrai, tiek moterys, tiek jauniai stengiasi įrodyti tiek sau, tiek kitiem, kad tikram
žvejui blogo oro nebūna. Kad žuvį tikras žvejys sugeba sugauti esant bet kokiom oro sąlygom. Čia gal ir slypi visa ta neapčiuopiama jėga, kuri traukia žveją prie vandens. Tokie jau mes plūdininkai esame. Nesupranta kartais mūsų ir stebisi, o ko paklauskite? Atsakymas vienas – tai gyvenimo būdas, liga, pavadinkim kaip norim.

Vasara
Šie metai iš tiesų buvo neblogi sportinės žūklės pasiekimais tiek man, tiek mano komandos draugams. Tačiau…..
Vasara persirita į antrą pusę, ateina rugpjūtis, o su juo į pabaigą ir mano sportinės žūklės maratonas. Trumpai apžvelgiu kas nuveikta, kur padarytos klaidos, kas dar nepasiekta. Pilna varžybų analizė, išvados ir mintys, kad kitais metais bus dar geriau. O tuo metu jau dairausi kur žvejoti savo malonumui. Jei rūpėtų žuvies tik prigaudyti, kad įvykdyti maisto programa, problemos nebūtų, bet norisi juk turėti žvejybinį malonumą. Skambinuosi su draugais, teiraujuosi, kaip kam sekasi, kas kur žvejoja. Keičiamės abipusiai naudinga informacija. Šiemet rugpjūtį praleidau prie Kauno, Kėdainių vandenų. Upės, tvenkiniai ir ne tik žinomos vietos buvo mano aplankytos. Daugiau mažiau, bet sekėsi neblogai, žuvys jaukų pagalba tikrai kibo gerai. Ir tikrai nebūtina buvo keltis su patamsiais, kad užsiimti geresnę vietą. Kas rimtai pasišvenčia žvejybai, domisi ja, skaito literatūrą, bendrauja su labiau patyrusiais draugais, tikrai be laimikio niekada negrįžta.
Apžvelgiant šių metų laimikius ir permetus truputį dienoraščio pastabas (dienoraštį veda kiekvienas
rimtesnis žvejas) galiu konstatuoti keletą savo, kaip plūdininko, pastebėjimų. Per sezoną pavyko sugauti virš pustrečio šimto kilogramų žuvies. Didžiausia žuvis šį sezoną svėrė 2100 g, o įdomiausia tai, kad su plūdine meškere pavyko ištraukti net tris lydekas, masalui naudojant musės lervas ir slieką. Būna žvejoji, gaudai baltą žuvį, o užkimba plėšrūnė. Taip nutiko ir man šiemet. Vienos išvykos vidurkis sudarė truputi virš dešimties kilogramų žuvies. Sportinių varžybų metu, kurios trunka 3 val, vidutiniškai sugauti pavyko apie 5,5 kg žuvies.

Ruduo
Atėjus rugsėjui šiemet daugiausia žvejojau Nemune ties Kaunu, išskyrus pirmąjį savaitgalį, kai teko vykti į mūsų Žvejoklių meetą. Daug kas mūsų kauniečių klausia, ko mes veržiamės į tą žemupį, kai
patys turim tris upes, Kauno marias ir aibę tvenkinių. Tikrai sunku būtų oponuoti, jei bučiau ne plūdininkas. Tačiau plūdininkai Kaune tikrai nelepinami. Suprantama, kad geras oras, puiki kompanija yra šaunu, bet žvejybą puošia ir žavi žuvies kybiai, o adrenaliną kelia plūdelės virptelėjimai. Tai štai, žvejojant Kauno rajone, Nemune šito, kaip ne keista, nėra per daug. Šiemet vidutiniškai per žvejybą Nemune pavykdavo nutverti viena kita karšį ir kuojų. Dieną geriau, dieną prasčiau, tačiau nepagaudavau nei dienos normos. Tūlas skaitytojas gal nusistebės mano taip tvirtai rašomus sugautos žuvies kiekius. Prašau atkreipti dėmesį: aš rašau kur ir ką pavyko sugauti, apie tai kiek žuvies buvo paleista, atiduota žmonėm kurie tikrai jos laukė ir pan. statistikos tokios nevedu.
Kaune visada žvejoju rugsėjo, spalio mėnesiais, nes tuo metu migruoja žiobriai ir jų žvejyba taip pat būna nuostabi. Taip pat tokiu metų laiku labai puikiai kimba raudės Kauno mariose. Tačiau šie metai gal kiek skiriasi nei įprastiniai. Pradžioje straipsnio minėjau, kad buvo ilgai aukštas pavasarinis vanduo, o ruduo atvirkščiai buvo sausas. Vandens lygis Nevežio upėje nukrito virš 2 metrų. Mariose vanduo irgi darė savo. Nesu nei biologas nei žuvų specialistas, bet gal tai buvo vienas iš tų faktorių, kas lėmė tokią itin prastą šių metų žvejybą mano minėtose vietose. Nepavyko
ilgesnį laiką nei žiobrių pažvejoti, nei marių raudžių pagaudyti. Galop neiškentus teko kreiptis į savo draugus Žvejoklius. Teko pasibėdavoti apie prastą rudeninę žvejybą. Žemupys vis dar masino mane, bet nuvykus tiek man ar mano draugam ir pamačius, kad ten taip pat prastai kimba teko ieškotis kitų žvejybos vietų. Ir čia pagelbėjo mano minėti draugai. Mieli dzūkai negailėdami nei aiko, nei mašinos, nuvežė mus į savo mėgstamas plūdininkų vietas, parodė jas mums. Tikrai, atsižvelgiant , kad jau lapkritis ir temperatūra artima nuliui, mes dar šauniai ne vieną savaitgalį pas juos pažvejojome. Dekui nuostabiem mūsų draugams iš Dainavos krašto.
Na štai ir artėju į pabaigą aprašydamas šių metų savo žvejybinį sezoną. Žinoma, teko žvejoti ir išbandyti ne viena vandens telkinį. Buvo visko – geresnių, prastesnių išvykų, bet visos jos paliko giliai širdyje. Laužai, nuotykiai, susitikimai su senais ir naujais draugais, patirta daugumas įspūdžių, kurių ne vieną teko aprašyti. Specifinė žvejyba Glūko ežere, Kretingos vandenyse ir t.t… Gal todėl šis straipsnis daugiau tokio apibendrinamo pobūdžio...

SIGUTIS