Būti ar ne būti sportininku......?
Šis straipsnis skiriamas tiems kurie dar ne žvejoja sportinės žūklės stiliumi.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad jei paklaustumėm žvejo ar norėtų jis geriau žvejoti tai atsakymą „taip“ išgirstumėme 100%.

Pasiekti tokio lygio galima einant tik šitokiu keliu:
1. Geriausias įrankių ir sistemų parinkimas kas darytų žvejybą malonia ir patogia.
2. Geriausių jaukų panaudojimas, o svarbiausia teisingas jų parinkimas derinant vieną su kitu.
3. Žvejybos tobulinimo technika ir teisinga taktika žvejojant. Gebėjimas analizuoti situaciją ir greitai susigaudyti reikalui esant žvejybos metu. Aišku, jei mes naudosimės tik vienu iš pateiktų pavyzdžių, tai gero rezultato tikėtis negalėsime. Mums reikės išmokti naudotis visų pateiktų patarimų kompleksu kartu paėmus. Kol kas atrodo viskas paprasta ir aišku. Tai suvokiama kiekvienam žvejui – mėgėjui, bet jūs paklausite, o prie ko čia  sportininkai?

Tačiau pabandykime viską išsiaiškinti iš eilės.

Žvejybinės sistemos. Aš manau, kad dauguma žvejų žino, jog daug garsių aukšto lygio sportininkų dirba su gamyklomis – gamintojomis tam, kad vėliau jų dėka pasaulyje išvystumėme kokybiškus įrankius, plūdes, kabliukus ir eilę priedų prie viso šito tam, kad mūsų žvejyba būtų  maloni ir patogi.

Jaukai. Vėlgi visiškai ta pati analogiška situacija. Tik sportininkai atidirba, suderina, išranda jaukų, jų sudėtis, kurios vėliau pagaminamos ir pateikiamos didžiajai žvejų armijai. Ir būtent šitas momentas yra vienas pagrindinių, kuris lemia žvejybos sėkmę.

Žvejybinis inventorius ir gaudymo taktika. Žvejyba įvairiuose vandens telkiniuose (upėje, tvenkinyje, kanale ar ežere) labai stipriai lavina žvejo žinias ir patirtį, bet ne iki tokio lygio koks būna pasiekiamas treniruotėse ir varžybose jų metu. Nuolatinės treniruotės, o vėliau ir varžybos su stipresniu varžovu, ypatingai verčia žveją nuolat mąstyti, teisingai pasirinkti žvejybinę taktiką, greitai ir laiku susigaudyti pasikeitusioje situacijoje, priimti teisingus sprendimus, išvadas tam, kad pasiekti kas kart geresnių tobulėjimo rezultatų.

Manau, kad sutiksite su mano aukščiau išdėstytais argumentais dėl sportinės žūklės, bet daug kam taip ir liks neaišku – kodėl, jei taip viskas logiška, visi nebėga, nesibrauna į sportininkų gretas?

Atsakymai į šį klausimą pagrinde būtų du. Pirmas tai, kad sportinė žūklė reikalauja nemažai laisvo laiko, o antra, jog tam reikalingos ne menkos piniginės lėšos. Ir būtent tai daugumą sustabdo...

Gaila, bet tam tikra dalis žvejų net nebando siekti aukščiau išvardintų mano pagrindinių trijų žvejybos kriterijų. Tačiau kita vertus, kai kas protingai mąstydamas (tokių deja yra gana nemažai) perka gerą inventorių, vertingus jaukus ir sėkmingai žvejodamas mąsto kaip pasiekti, kad ta žūklė būtų dar produktyvesnė.

Na ir visai nedidelė dalis entuziastų bando nedrąsiai, po truputį dalyvauti varžybose kur vėliau progresuoja ir siekia sportinių aukštumų. Manau nereikia aiškinti, kad būtent paskutinė grupė ir daro didžiausią pažangą žūklėje.

Žinoma, aš jokiu būdu jūsų neagituoju viską mesti ir bėgti užsirašyti į sportininkų gretas. Tačiau verta pagalvoti, kiek jūs prarandate, jei nesate sportininkas. Ir visa esmė ne pagautuose kilogramuose, o tame, kiek jūs prarandate nežvejodami geriausiais įrankiais, jaukais ir nepatirdami sportinės žūklės malonumo.

Ir galų gale, kad ne tuščiažodžiauti, aš keliais sakiniais aprašysiu tai, kaip tapau sportininku. Pradžioje aš važiuodavau tik stebėti varžybų. Vėliau buvau pakviestas sudalyvauti miesto pirmenybėse už būrelį. Pamenu, kaip šiandien, kada pralaimėjau per varžybas žymiai vyresniam varžovui 10 g ir tuo pačiu būreliui užkirtau kelią tais metais tapti miesto čempionais. Vėliau bėgant metams ir padedant draugams, susipirkau gerą inventorių, visus tam reikalingus priedus, pradėjau daug skaityti, stebėti varžovus, analizuoti savo klaidas. Priimdavau visą informaciją, kritiką, o vėliau darydavau sau atitinkamas išvadas. Bėgant metams pastebėjau savo silpnąsias ir stipriąsias vietas. Kantriai „graužiau“ chemiją, domėjausi jaukų sudėtimi, vedžiau užrašus – kur ir kokiose situacijose mano jaukų sudėtys duodavo geriausius rezultatus. Kantriai ir užsispyręs siekiau tikslo, visada norėjau  apgaudyti už save stipresnį. Vėliau viską  tobulinau ir šlifavau gaudymo techniką.

Dabar atėjo toks metas, kai jau vienas ar kitas naujokas, atėjęs į sportinės žūklės pasaulį, į mūsų gretas, pasako mano kažkada ištartus lemtingus  žodžius:„Man tik Jonaitį apgaudyti ir būtų jau neblogai“.

Galų gale mano ilgametis darbas buvo apvainikuotas - praeitais metais tapau atitinkamo rango čempionu ir su šypsena veide galiu pasakyti, kad dėl to buvo verta vargti, įdedant tiek darbo. Daryti tai, ką jums rašiau aukščiau. Gailiuosi gal būt tik vieno dalyko, kad nepradėjau užsiiminėti sportine žūkle žymiai ankščiau.

Dabar visada su malonumu dalinuosi sava patirtimi tarpe jaunų žvejų, niekada nieko neslepiu nes žinau, kad tik sportininkas yra tas žmogus, kuris nesėdi vietoje, o vis eina į priekį, progresuoja ir niekada nesustoje šiame pažinimo pasaulyje...

Sigutis